Michael Koryta: Kiparisų namai

– Jūs tikriausiai norėsite pasirūpinti savo broliu, – pasakė Arlenas. – Bet visai nenoriu, kad vienas iš jūsų darytų tai, o kitas sektų mums iš paskos. Polai, pritvirtink vieno dešinę ranką prie kito kairės. Taip jie galės pakankamai gerai judėti, bet lengva jiems nebus.

Jis stovėjo nutaikęs į juos Springfield , o Polas darė kaip palieptas.

– O dabar lipk į šerifo automobilį, – liepė jis Polui.

Polas tarė:

– Gerai.

Tai buvo pirmas jo pasakytas žodis, o tada jis dingo, palikęs ant kelio tik Arleną ir Makgratus.

– Deivis nemirs, – pasakė Arlenas. – Tačiau jis rimtai sužeistas. Padarykite dėl jo, ką sugebėsite. Netrukus čia atvažiuos kiti žmonės. Pareigūnai. Jie pasirūpins jūsų broliu, bet manau, kad pareikalaus už šį bei tą atsakyti.

Nė vienas nieko neatsakė. Jie atrodė tokie pat pikti, kaip ir vandens mokazinai, suleidę dantis į jų tėvo lavoną.

– O jeigu norite sužinoti, kas dėl to kaltas, – tęsė Arlenas, – toli ieškoti nereikia: tai Solomonas Veidas. Jūsų tėtušis galvojo, kad jis jo draugas, esu tuo tikras. Bet būtent jis iškasė jūsų tėvo kapą. Atsiminkite tai.

Jis atsitraukė, nenuleisdamas nuo jų šautuvo, apgraibomis susirado dureles. Įvirto vidun, šalia Polo ir pasakė:

– Man atrodo, kad pats metas nešdintis iš čia po velnių.

Jis įjungė šerifo automobilio pavarą, pavažiavo atgal, apsisuko ir nuvažiavo. Broliai Makgratai į automobilį nekreipė dėmesio, jie buvo per daug užsiėmę – ropštėsi į griovį, kad rastų vyresnėlį. Arlenas jautė, kad vos juo pasirūpinę, jie leisis ieškoti tėvo. Jiems nepatiks tai, ką ras.

– Šiame automobilyje pilna kraujo, – pasakė Polas.

– Taip, – atsakė Arlenas. – Šerifas nenorėjo jo man paskolinti.

Pradėjo lyti, lašai krito nuolat, bet tyliai, todėl Arlenas įjungė valytuvus, tada išsitraukė vandeniu permirkusią nosinę ir prispaudė ją prie žaizdos petyje. Polas pažvelgė į jį.

– Ovenas...

– Žinau, – pertarė Arlenas. – Mes jį radome. Jie pakabino jį žemyn galva pririšę prie stogo.

Polas suvirpėjo.

– Ar buvo labai blogai? – paklausė Arlenas. – Matau, kad tave sumušė.

– Viskas įvyko labai greitai. Vieną akimirką kieme buvo tik Toliveris, o kitą jie jau mus užpuolė. – Jo balsas beveik palūžo, kai jis tarė: – Arlenai, dėl visko kaltas aš. Tai dėl...

– Liaukis, – nutraukė jį Arlenas. – Kad daugiau negirdėčiau. Dėl visko kaltas Veidas ir tie jam dirbę šunsnukiai. Niekas kitas.

– Kur Rebeka?

– Važiuoja į šiaurę, – atsakė Arlenas. – Išsiunčiau ją vieną. O tada atvažiavau tavęs.

– Kaip? – tarė Polas. – Kaip tau pavyko?

– Lengva nebuvo, – teatsakė Arlenas. Jis pagalvojo apie pilkąjį transą, kraupius mirusiųjų šnabždesius, vandeniu artyn vingiuojančias gyvates ir palingavo galva. Vien mintis, kad dabar jis buvo šiame automobilyje su vaikiu, buvo neįtikėtina. Juk jis nuo pat pradžių žinojo, kad mirs čia, o vis dėlto...

Tada pažvelgė aukštyn. Pakėlė akis ir pasuko veidą į veidrodėlį. Tai, ką ten išvydo, nustelbė net veriantį kulkos padarytos žaizdos skausmą.

Jo akyse vis dar sūkuriavo dūmai.

Kaip? Jis susmuko atgal ant sėdynės, praverta burna, besisukančia galva. Kodėl, po galais, jie vis dar jo akyse? Jis išgyveno kiekvieną iššūkį, įveikė visus varžovus, dabar važiavo link saugaus prieglobsčio. Žaizda petyje pulsavo, tačiau tai nebuvo mirtina žaizda.

– Kas? – tarė Polas. – Ar kas atsitiko?

– Nieko, – atsakė Arlenas. Tačiau jis prisiminė Prancūzijos mūšio laukus, Belo mišką ir ką ten sužinojo. Pasmerktieji mirčiai negalėjo išsigelbėti patys. Jis galėjo padėti vyrams su dūmais akyse, tačiau patys sau jie negalėjo padėti.

Jis tarė:

– Ei, pažiūrėk į mane.

Polas atsisuko į jį. Na taip, jis atrodė prastai, visas apdrabstytas purvu ir sudžiūvusiu krauju, tačiau jo akys buvo švarios. Jose nebuvo nieko, tik tamsiai rudos rainelės. Nė užuominos tų pilkų sruogų.

– Aišku, – tyliai pasakė Arlenas. – Važiuojam toliau, sūneli. Nėra ko čia stoviniuoti.

Neužtruko nė minutės ir jie jau suko stačiu posūkiu, iš kurio matėsi tiltas. Tada išvydo kelio užtvarą. Kabrioletas stovėjo ten pat, kur jį paliko Arlenas, o Toliverio kūnas vis dar kadaravo nuo medžių, tačiau kitoje tilto pusėje šonu buvo pastatytas dar vienas automobilis, nepalikdamas jokios galimybės išvažiuoti. Tai buvo plieno pilkumo Ford kupė.

55

Minutėlę jie sėdėjo tylėdami ir spoksojo į priekį. Arlenas prisimerkęs bandė ką nors įžvelgti per suskeldėjusį priekinį stiklą, kol galiausiai, dėbsodamas į kulkų paliktas skyles, kai ką suvokė, todėl staigiai tarė:

– Polai, pasilenk žemyn. Labai žemai, kad niekas tavęs nematytų.

Šūviai, kuriais jis paguldė Toliverį, buvo paprasti ir švarūs. Jis nenorėjo, kad Polas būtų tokioje pat lengvai pažeidžiamoje padėtyje.

– Perduok man šautuvą, – pasakė.

Polas perdavė jam Springfield . Buvo gera vėl jausti jį savo rankose, tačiau mintis slėgė žinojimas, kad jame liko tik vienas šovinys. Antrasis šautuvas vis dar gulėjo piktžolėse pas Makgratus. Vos išvydęs Polą visai jį pamiršo. Tada jis tenorėjo judėti pirmyn, kuo greičiau nešdintis iš tos vietos. Dabar gailėjosi, kad neturi tų papildomų užtaisų.

Tačiau vis dar nieko nesimatė. Lietus švelniai barbeno į šerifo automobilio stogą. Polas tupėjo susirietęs ant grindų, palenkęs galvą žemiau prietaisų skydo.

– Tai Solomono Veido automobilis, – sušnabždėjo jis.

– Taip, tikrai.

– O tas kūnas medžiuose, ten šerifas.

Tikrai taip. Toliverio kūnas dabar svyravo daug stipriau.

Vėl prabilo Polas:

– Ar tai tu...

– Taip, – atsakė Arlenas. Jis vis dar žiūrėjo į Ford . Neatrodė, kad viduje kas nors yra. Priekiniai žibintai vis dar buvo įjungti, nukreipti į patvinusį, greitai tekantį upokšnį, tačiau viduje nieko nebuvo, tik šešėliai. Ėmė lyti vis smarkiau, matomumas silpnėjo. Kairioji Arleno pusė buvo visa šlapia ir šilta. Kraujas.

Jis jautėsi mažumėlę apsvaigęs, šiek tiek pykino, skausmas vis labiau jį veikė, o kai jis pagalvojo apie kažkur jų užnugaryje judančius tris Makgrato berniukus, keršto troškimo kupinomis širdimis, žinojo, kad ilgai laukti, kol baigsis šis žaidimas, nenori. Solomonas Veidas atvažiavo ir pastatė savo automobilį taip, kad užblokuotų tiltą, tačiau, regis, pats viduje neliko. Galbūt jis nuėjo pirmyn pėstute, o gal upelyje buvo pasislėpęs valtį. Galbūt turėjo kokį nors bendrininką, atsekusį kitu automobiliu, ir jie nuvažiavo atgal keliuku. Arlenui netrūko „galbūt“. Tik laiko.

Automobilyje tvyrojo tirštas kraujo kvapas – jo ir Toliverio. Perbraukė ranka per burną, o tada vėl pažvelgė į veidrodėlį. Dūmai jo akyse dabar buvo pilki tarsi audros debesys, tamsūs ir tiršti.

– Man gali prireikti tavo pagalbos, – pasakė jis Polui stebėdamas, kaip iš akiduobių sklinda dūmai. – Aš galiu nesugebėti visko padaryti vienas.

– Gerai. Tik pasakyk man, ką daryti.

Štai kur klausimas. O kai jis vėl pažvelgė į Polą ir išvydo jo skaidrias akis, susivokė purtantis galvą.

– Nors ne, – pasakė. – Žinai, tu geriau jau sėdėk čia, aišku? Nekišk galvos. Sėdėk dar žemiau nei dabar. Nemanau, kad jie žino, jog tu esi čia. Spėju, kad jeigu kas nors ten atsitiks, jie paprasčiausiai pravažiuos pro šalį.

Jis nebuvo tuo tikras, kol nepasakė tų žodžių. O kai jie jau išsprūdo iš burnos, beveik regėjo tai savo akimis, buvo taip įsitikinęs tuo, kad pats pradėjo sau pritariamai linguoti. Jeigu Veidas galvos, kad Arlenas automobiliu atvažiavo vienas, jis pravažiuos pro šalį ir nuvažiuos pas Makgratus. Kulkų suvarpytas automobilis tikrai nebuvo vertas jo dėmesio. Tik ne susiklosčius tokiai situacijai, kurią šiandien turėjo sutvarkyti.