Michael Koryta - Kiparisų namai

– Ar tu atvažiuosi? – paklausė ji.

Jis nusijuokė. Tik apie tai dabar ir galėjo galvoti. Pasakė:

– Taip. Nė neabejok, kad aš jau pakeliui. Vos tik jie išleis mane iš šios ligoninės, iš karto leisiuos pas tave.

Tada šypsena, pirmoji šypsena per daugelį dienų, išnyko jam iš veido ir jis pridūrė:

– Tik pirmiausia turėsiu sustoti vienoje vietoje. Bet ilgai trukti neturėčiau.

– Kur? – paklausė ji.

– Vietoje, kurią anksčiau vadinau namais. Ten per ilgai liko nesutvarkyti šiokie tokie reikalai. O tada keliausiu toliau. Ar tu jau pasiekei savo kelionės tikslą?

– Taip, – tarė ji. – Aš jau Kamdene.

– Ir kaip ten?

– Jaučiuosi vieniša, – pasakė ji. – Bet kai tik tu atvažiuosi, viskas pasikeis.

– Ar jau matei sniego?

– Dar ne. Bet vėjas jau šaltas. Naktį ir visai žvarbu. Net neįsivaizduoji, kaip man patinka šis jausmas.

– Džiaugiuosi, – pasakė jis. – Ir greitai pasimatysim. Vos po kelių dienų. Kaip ir sakiau, man liko tik vienas sustojimas.

Juodu su Polu iš Tampos išvyko kartu. Arleno kojos jau buvo pakankamai sutvirtėjusios, tačiau ilgai nelaikydavo. Jis greitai pavargdavo ir numanė, kad tai truks dar pakankamai ilgai. Baretas nuvežė juos į traukinių stotį, paspaudė rankas ir pasakė, kad jie bet kada bus laukiami svečiai Koridoriaus apygardoje.

– Ji bus visiškai kitokia, – pasakė jis. – Pažadu, kad greitai tai bus visiškai kitokia vieta.

– Nė neabejoju, – pritarė Arlenas. – Tačiau nemanau, kad mane ten dar kada nors pamatysite.

Baretas linktelėjo, kilstelėjo pirštus link skrybėlės krašto, atiduodamas pagarbą, ir nuvažiavo.

Jie galėjo važiuoti tuo pačiu traukiniu iki pat Našvilio, o tada jau turėjo pasukti savo keliais. Polas buvo labai susijaudinęs dėl Karnegio mokyklos, kalbėjo apie ją neužsičiaupdamas. Turėjo daugiau kalbų negu jų laukė mylių. Arlenas sėdėjo, klausėsi ir prisiminė kitą dieną ir kitą traukinį. Vieną akimirką turėjo apsimesti, kad užsnūdo, nes daugiau nebenorėjo dalyvauti pokalbyje, nenorėjo, kad Polas išgirstų jo balse atsiradusį kimumą, kadangi staiga jam labai stipriai užgniaužė gerklę.

Našvilyje tarp traukinių jiems dar teko palaukti: Polas turėjo važiuoti Pensilvanijos kryptimi, o Arlenas – į Vakarų Virdžiniją, pirmą kartą po maždaug dvidešimties metų. O tada į Meiną, į miestelį, vadinamą Kamdenu.

Jie sėdėjo stotyje, gurkšnodami kokakolą, kai Polas pasisuko į jį ir tarė:

– Aš visada žinojau, kad tai tiesa, Arlenai.

Arlenas pasižiūrėjo į jį suraukęs antakius, o Polas kalbėjo toliau, skubėdamas, net žodžiai kliuvo vienas už kito.

– Tai, ką tu matai, – tęsė Polas. – Aš iš pat pradžių tuo patikėjau, nes tavimi pasitikėjau, tačiau paskui nebenorėjau tavimi tikėti, bijojau patikėti, ir nežinojau, ką galvoti apie pasaulį, kuriame kažkas tokio gali būti tikra, ir...

Arlenas tarstelėjo:

– Žinau.

– Ir aš labai apgailestauju. Tu bandei mane apsaugoti nuo blogio, o aš paprasčiausiai...

– Liaukis, – pasakė Arlenas. Jis stebėjo, kaip žmonės ant peronų mojuoja atsisveikindami iš stoties išvykstantiems traukiniams, tas vaizdas sukėlė dar vieną prisiminimą ir įgėlė. Jis prisiminė traukinį, kuriuo išvažiavo į karą, kaip visi kiti vaikinai, vyresni negu jis, tvirtai ir ilgai laikė apkabinę savo tėvus ant perono, o jis sėdėjo vienišas prie šalto lango ir visa tai stebėjo iš šalies.

– Paklausyk, – pasakė žvelgdamas tiesiai Polui į akis, – nepaprastai sunku patikėti tuo, ko negali matyti savo akimis. Man ir pačiam teko su tuo pakovoti. Dėl nieko tavęs nekaltinu. Labai dažnai aš ir pats nežinau, kaip suprasti šį pasaulį. Bandau jį suprasti jau labai seniai. Paprasčiausiai reikia gyventi ir stebėti viską atviromis akimis bei protu, supranti? Tik taip galima išgyventi. Tik taip. Nesistenk visą laiką būti protingiausiu šmikiu kambaryje, supranti? Nes, gerai pagalvojus, net ir protingiausieji iš mūsų ne viską žino. Jeigu ir esu kuo nors tikras, tai tik tuo.

Polas linktelėjo. Jie pabaigė kokakolą, o tada keleiviai pradėjo lipti į Polo traukinį, todėl pakilo ir jie. Arlenas norėjo padėti su krepšiais, bet dar neturėjo tiek jėgų.

– Tu juk važiuosi pas ją, tiesa? – tarė Polas. Tai buvo pirmas kartais, kai nors vienas iš jų tiesiogiai užsiminė apie Rebeką.

– Taip, – atsakė Arlenas.

Polas nusisuko, įstengė išspausti šypsenėlę ir tarė;

– Tu jai perduosi nuo manęs labų dienų? Prašau.

– Būtinai. Pats žinai. Polai, aš ją myliu. Tikiuosi, supranti.

Polas linktelėjo:

– Aha. Iš pradžių nebuvau dėl to labai laimingas, ir dabar ne visai, bet galbūt ateis diena, kai... vienaip ar kitaip, žinau, kad ją myli. Žinau, ir tai svarbiausia.

– Gerai.

– Žinai, kur mane rasti, – pasakė Polas. – Taigi, kai kur nors įsikursi, pranešk man.

– Tu pats pirmas apie tai išgirsi, – pažadėjo Arlenas. – Ir atvyksi mūsų aplankyti.

Polas vėl linktelėjo. Žmonės dabar jau grūdosi pro juos link traukinio. Polas ištiesė ranką atsisveikinti. Arlenas nekreipė į ją dėmesio, ištiesė abi rankas, apkabino išstypusį jaunuolį, tvirtai jį suspaudė ir palaikė priglaudęs.

Ant perono jis stovėjo dar ilgai, net kai jau nematė traukinio.

57

Į Fajeto apygardą jis grįžo įpūsti dūmų į vieno senio akis.

Kadaise jis pasižadėjo daugiau niekada nekelti kojos į tą kraštą, daugiau niekada nenorėjo išvysti tos vietos, kad ir kokia graži ji buvo. Šiandien jis tenorėjo važiuoti į šiaurę, link Kamdeno, tačiau jo gyvenime buvo neatliktų pareigų, reikėjo atkurti tam tikrą pusiausvyrą, o Arlenas Viagneris turėjo išmokėti didelę skolą Fajeto apygardoje.

Kaip ir Edvinas Meinas.

Miestas atrodė pasikeitęs, beveik neįtikinamai, bet Arlenas pagalvojo, kad apie jį tikriausiai galima pasakyti tą patį.

Jo pirmas sustojimas išlipus iš traukinio buvo vaikystės namų vieta. Namo nebebuvo. Kitoje gatvės pusėje jis pastebėjo moterį; tai buvo jauna moteris, labai abejotina, ar ji prisimins jį, tačiau Arlenas prisiartino ir paklausė.

– Turit galvoje „Velnio namą“? – pasitikslino ji.

– „Velnio namą“? – Jis stengėsi, kad balsas nesudrebėtų.

– Taip jį vadino vaikai ir senos bobutės, – pasakė ji ir nusijuokė. Šviesiai, nerūpestingai. – Ten anksčiau gyveno toks vyras, didžiausias beprotis, koks kada nors gyveno mieste, o gal ir visose apylinkėse. Jis manė, kad gali kalbėtis su numirėliais.

Arlenas nusuko nuo jos akis ir paklausė:

– Tai kas atsitiko tam namui?

– Sudegė. Prieš kokius penkiolika metų. Aš dar vaikas buvau.

Jis linktelėjo, padėkojo ir palinkėjo jai geros dienos. Ji plačiai nusišypsojo, žvelgdama į žolėmis apaugusį plotą, kur kažkada stovėjo „Velnio namas“.

Tada jis nužingsniavo į miestą, ir kuo ilgiau ėjo, tuo sunkiau tai buvo daryti. Retkarčiais vis pakišdavo ranką po striuke ir paliesdavo už diržo užkišto pistoleto drūtgalį.

„Nepamiršk, jeigu kas nors atsitiks ne taip, – priminė sau, – liksi čia ir niekada nepamatysi Kamdeno. Viskas, ką matysi iki savo dienų galo, bus kalėjimo grotos, arba, jeigu tau labai pasiseks, – kilpa.“

Tačiau tai turėjo būti padaryta.

Namas, kažkada priklausęs Edvinui Meinui, dabar buvo kitos šeimos nuosavybė. Kieme žaidė berniukas, o kai Arlenas paklausė jo vardo, pasakė, kad jis Ličmanas, Benas Ličmanas, ir malonu susipažinti. Jis nieko negirdėjo apie jokį Edviną Meiną.

Arlenas prisipažino, kad jam irgi malonu su juo susipažinti, o tada dar kurį laiką pažiūrėjo į tą namą ir pasuko toliau gatve.