Michael Koryta: Kiparisų namai

– Manau, kad jis pravažiuos pro šalį, – pakartojo Arlenas, – o jeigu taip atsitiks, tu leisi jam tai padaryti. Nė nekrustelėdamas, girdi? Jeigu koks nors automobilis važiuos link tavęs, nejudėk.

– Arlenai, ką tu čia dabar kalbi? Neik ten ir...

– Tik sėdėk nejudėdamas ir būk budrus, – pasakė Arlenas. – Jeigu kas nors atsitiks, pasinaudok pistoletu.

Jis perdavė vaikinui Toliverio pistoletą. Ten buvo likęs mažiausiai vienas šovinys. Makgrato revolveris vis dar buvo užkištas už negyvėlio diržo, plūduriavo kažkur tarp mangrovių ir gyvačių. Jeigu jų laukė susišaudymas, Arlenas ir Polas nelabai turėjo kuo pasipriešinti.

– Einu patraukti tą automobilį, – tarstelėjo Arlenas.

– Ką? Jis gali sugrįžti, Arlenai. Jis gal laukia kitoje...

– Na, jeigu jis ten slepiasi, – nutraukė jį Arlenas, – neatrodo labai nusiteikęs pats patraukti automobilį. Todėl turėsime tai padaryti patys.

Akimirką Arlenas paprasčiausiai sėdėjo tylėdamas, klausydamasis lietaus barbenimo, o tada paskutinį kartą dirstelėjo į veidrodėlį, tarsi kas nors galėjo magiškai pasikeisti. Šį kartą į dūmus jis labai ilgai nežiūrėjo.

– Jeigu Veidas važiuos link čia, – pasakė, – leisk jam pravažiuoti, o tada skaičiuok iki šimto, supratai? Skaičiuok nesukčiaudamas ir lėtai. Kai pasieksi šimtą, sėsk prie vairo ir važiuok. Važiuok kaip galėdamas greičiau ir kaip galėdamas toliau nuo čia.

Jis atvėrė dureles Polui nespėjus atsakyti ir žengė į purvą. Pasisukus uždaryti dureles, Springfield atsitrenkė į šlaunį, o jis stengėsi susilaikyti nepažvelgęs atgal į vidų; nenorėjo išsiduoti, kad atvažiavo ne vienas. Laikydamas ginklą savo sveikąja ranka išėjo į kelio vidurį, o tada per lietų nužingsniavo link tilto.

Vis dar nieko nesimatė, Alrenas pagalvojo, kad gana gerai mato Ford vidų. Jeigu Veidas ir buvo kažkur netoliese, jis tikriausiai slėpėsi ne automobilyje, o už jo, naudodamasis kaip priedanga.

Prisiartinęs prie Toliverio kūno stabtelėjo. Akimirką gundėsi mintimi ištiesti ranką, sugriebti jį ir priversti numirėlį kalbėti. Tačiau iš to nieko nebūtų išlošęs: Toliveris padėtų jam ne daugiau, nei darė gyvas būdamas. Lietus taškėsi į Ford , priekiniai žibintai siuntė šviesos spindulius pro medžius link upelio, kurio lygis tarp krantų nesuvaldomai kilo.

Dešinė Arleno koja nusileido ant pirmos tilto lentos, pasigirdo skardus taukštelėjimas. Jis vėl sustojo ir pakėlęs šautuvą atsuko jį į Ford . O, ko tik jis neatiduotų už dėžutę šaudmenų... Suvarpytų tą automobilį kulkomis, kol liktų daugiau skylių nei metalo, sudraskytų Veidą į skutelius, jeigu jis ten laukė. Tačiau jam buvo likęs tik vienas šovinys.

Perėjo tiltą vis dar atstatęs Springfield , stengdamasis kuo daugiau svorio išlaikyti savo dešine ranka, nes kairiąją jau sunkiai valdė. Atrodė, tarsi iš peties visu kūnu sklistų tirpulys. Iki Ford liko ne daugiau kaip dvidešimt pėdų, kai Arlenui neliko abejonių, jog viduje nieko nėra. Per langus galėjo įžvelgti medžius, augančius kitoje automobilio pusėje. Tačiau tuose šešėliuose jis taip pat matė savo atspindį – skeletą su šautuvu rankose.

Jis sustojo ant tilto, per dešimt žingsnių nuo automobilio. Atidžiai nužvelgė šešėlius po Ford , ieškodamas ženklų, kad ten slepiasi žmogus, tačiau nieko nematė. Tada kaip galėdamas tvirčiau sugriebė šautuvą ir šūktelėjo:

– Solomonai? Viskas baigta. Leisk mums pravažiuoti.

Ilgą akimirką negirdėjo nieko, tik lietų. Pagalvojo: „Galbūt jis iš tikrųjų ne čia, galbūt viskas bus labai paprasta – man tik reikės patraukti automobilį į kelio pakraštį“, kai pasigirdo šūvis.

Nebuvo laiko suprasti ar atpažinti – kulka įsmigo jam į nugarą ir išlėkė pro krūtinę, nuo smūgio jis pasviro į priekį. Krisdamas nuspaudė gaiduką, visiškai instinktyviai, ir jo paskutinė kulka ištaškė Ford langą nusinešdama su juo skeletiškąjį Arleno atvaizdą. Tada šautuvas išslydo jam iš rankų, o jis pats atsidūrė ant tiltą dengiančių lentų.

Pamėgino sprukti, pasislėpti, kaip darytų bet koks gyvūnas paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis. Jam pavyko pasiekti turėklus šiaurinėje tilto pusėje – jis galvojo, kad galėtų nušliaužti nuo tilto ir nusiversti į upelį, bet supratęs, kad tai beviltiška, liovėsi judėti ir atsisukęs pamatė už savęs stovintį Solomoną Veidą.

„Po tiltu, – pagalvojo jis. – Jis slėpėsi po tiltu, tačiau priešingoje nei jo automobilis pusėje. Ten, kur ir turėjo slėptis. Būtent toje vietoje, kurią tu turėjai iš karto susivokti patikrinti.“

Dabar tai jau buvo nesvarbu. Arleno kraujas laisvai tekėjo per lentas, o Veidas žingsniavo link jo rankoje gniauždamas pistoletą. Jis ir vėl buvo užsidėjęs savo baltąją panamą, lietus liejosi nuo jos krašto. Susidūręs su Arlenu akimis, jis nusišypsojo.

– Ar labai didelį malonumą jautei iškrėsdamas tą pokštą su mano šerifu, ką? – prabilo jis. – Štai taip pakabinai jį, kad mane pasitiktų. Greitai pasigailėsi taip padaręs.

Arlenas neatsakė. Skausmas sklido visu kūnu, o kraujas atrodė labai ryškus ant nudėvėtų tilto lentų.

– Tik neišeik taip lengvai, – pasakė Veidas. – Norėjau tave tik pašauti, o ne tiesiog nudobti. Greitai manęs maldausi kito šūvio. Maldausi.

Solomonas Veidas taip nė karto ir nedirstelėjo į šerifo automobilį. Paskutinis Arleno smegenų lopelis, išlaikęs sugebėjimą mąstyti, tai pastebėjo ir sušnabždėjo: „Gerai. Jis nežino. Jis pravažiuos pro Polą nė nepasižiūrėjęs.“

Veidas peržengė per Arleną ir paėmęs Springfield pakilnojo rankoje, smalsiai nužvelgė ir išmetė per turėklus į upokšnį.

– Tavo klaida, – tarė jis, – buvo neįsisąmoninti, kaip toli siekia mano įtaka. Tu nesi pirmas, rezgęs pinkles Solomonui Veidui. Esu įsitikinęs, kad nebūsi ir paskutinis. Bet žinai ką? Aš vis dar stoviu, o tu guli čia springdamas savo krauju. Štai kaip viskas vyksta. Štai kaip visada bus.

Veidas susigrūdo pistoletą į palto kišenę ir išsitraukė peilį. Peilis turėjo šešių colių ašmenis, gale buvo užlenktas – tokiais medžiotojai skrodžia elnius. Išvydęs jį Arlenas užsimerkė.

„Įsivaizduok Polą, – paliepė sau, – įsivaizduok, kaip jis važiuoja iš čia greitai ir toli. Važiuoja į šiaurę. Lekia pakrante nesustodamas, iki pat Meino. Ten laukia Rebeka. Jis gali ją rasti.“

Veidas priklaupė šalia ir pasakė:

– Ne, ne, ne. Nenualpk, kietuoli. Noriu, kad tu viską jaustum.

„Turėjai pasakyti Polui miesto pavadinimą, – liūdnai pagalvojo Arlenas. – Tą, į kurį ji važiuoja. Kamdenas. Turėjai jam pasakyti, kad jie galėtų vienas kitą surasti.“

Veidas išgirdo variklio garsą anksčiau už Arleną. Vieną akimirką jis dar klūpėjo palinkęs virš Arleno kūno, sugniaužęs peilį rankoje, kitą jau buvo pašokęs ant kojų. Arleno ausys aiškiai girdėjo garsą, tačiau bent jau iš pradžių nesuprato, ką jis reiškia. O tada suvokė. Automobilis. Artėja link jų, artėja labai greitai.

„Ne, – pagalvojo jis apimtas nevilties, bandydamas pakelti galvą. – Ne, Polai, po velnių, tau tereikėjo palaukti...“

Šerifo automobilis dūmė link jų, artėjo link tilto, variklis riaumojo, ratai į visas puses taškė purvą. Solomonas Veidas atsitraukė per vieną žingsnį atgal, į tilto vidurį, išsitraukė pistoletą iš dėklo prie diržo ir nuspaudė gaiduką.

Arlenas išsižiojo rėkti, tačiau jam iš gerklės pasipylė tik kraujas.

Spaudydamas gaiduką Veidas atrodė visiškai ramus. Atrodė ramus po pirmojo šūvio, po antrojo ir po trečiojo, ir tik tada, kai priekiniai šerifo automobilio ratai su trenksmu užvažiavo ant tilto, jo veide pasirodė šioks toks rūpestis. Jis iššovė dar kartą, o tada nuleistukas tuščiai spragtelėjo ir Veidas apsisuko bėgti. Tilto galas ir saugumas kitoje jo pusėje buvo vos už trijų žingsnių.