Джеймс Роллинс: Judo padermė

Iš anglų kalbos vertė

Bronius Bružas

Turinys

Su istoriniais aspektais susijusios pastabos

1293-ieji

Tiesioginis poveikis

1. Tamsioji Madona

2. Kruvinos kalėdos

3. Pasala

4. Piratai

5. Pamesta ir atrasta

6. Epidemija

Inkubacinis periodas

7. Nepapasakota istorija

8. Pirmasis pacientas

9. Hagia Sophia

10. Bėgant nuo vilko

11. Vaikščiojant žarijomis

12. Uždraustas žemėlapis

Epidemijos protrūkis

13. Raganų karalienė

14. Angkoro griuvėsiai

15. Gelmių demonai

16. Bajonas

17. Ten, kur nedrįsta žengti angelai

18. Vartai į pragarą

19. Išdavikas

Epilogas

Išnašos

SU ISTORINIAIS ASPEKTAIS SUSIJUSIOS PASTABOS

Štai kur slypi paslaptis. 1271-aisiais septyniolikmetis venecijietis Markas Polas kartu su tėvu ir dėde išplaukė į Kiniją, į Kublaichano rūmus. Kelionė truko dvidešimt ketverius metus, ir vėliau ją apipynė legendos apie egzotiškus kraštus, plytinčius į rytus nuo žinomo pasaulio: stebuklingi pasakojimai apie bekraštes dykumas, nefrito upes, žmonių knibždančius miestus, milžiniškus burlaivių laivynus, juodus degančius akmenis, iš popieriaus gaminamus pinigus, neįtikėtinus gyvūnus, keistus augalus, kanibalus ir slėpiningus šamanus.

Septyniolika metų ištarnavęs Kublaichano rūmuose, 1295-aisiais Markas grįžo į Veneciją, kur prancūzų romantikas Rustičelas jo pasakojimus išklojo knygoje, senovine prancūzų kalba pavadintoje „Le Divisament dou Monde“ (arba „Pasaulio aprašymas“). Tekstas pasklido po visą Europą. Keliaudamas į Naująjį Pasaulį, „Pasaulio aprašymo“ egzempliorių pasiėmė net Kristupas Kolumbas.

Tačiau vieną istoriją garsusis venecijietis porinti atsisakė ir savo knygoje ją pamini tiktai netiesiogiai. Markui Polui susiruošus atsisveikinti su Kinija, Kublaichanas jam perleido keturiolika gigantiškų laivų ir šešis šimtus pavaldinių. Tačiau po dvejų metų, kai flotilė pasiekė Veneciją, iš jos buvo likusios tiktai dvi galeros ir aštuoniolika vyrų.

Kitų laivų bei žmonių lemtis išliko paslaptyje iki mūsų laikų. Kas užgriuvo keliauninkus: audros ar piratai? Jis taip ir neatskleidė. Tiesą sakant, kai Marko, gulinčio mirties patale pareikalavo išsižadėti savo istorijų, venecijietis paslaptingai atšovė: „Aš nepapasakojau nė pusės to, ką mačiau.“

Marko Polo (1292-1295) kelionė namo

Iš pradžių maras išplito Kafos mieste, esančiame prie Juodosios jūros. Čia galingieji mongolai totoriai apgulė Italijos Genują, jos pirklius ir prekybinius laivus. Užpuolikų armijoje pasklido maras, karius nusėjęs opomis bei kraujuojančiomis votimis. Susidūrę su didžia neganda, karo vadai pasinaudojo katapultomis, kad sirgusiųjų palaikus permestų per Genujos sienas, paliktų užkratą tarp lavonų ir griuvėsių. 1347-aisiais Dievo sūnaus gimimo metais išlikę Genujos gyventojai pabėgo į Italiją. Dvylika jų galerų, išmetusių inkarus Mesinos uoste, atgabeno Juodąją mirtį į mūsų krantus.

KUNIGAIKŠTIS M. DŽIOVANIS (1356 m.)

(vert. Reinholdas Sebastienas) „Apokalipsė“

(Milanas: A. Mondadori, 1924 m.), 34-35

Iki šiol neaišku, kodėl Kinijoje, Gobio dykumoje, netikėtai išplito buboninis maras, viduramžiais pražudęs trečdalį pasaulio gyventojų. Niekas nė nežino, kodėl pastarajame šimtmetyje iš Azijos pasklido tiek daug epidemijų — pavyzdžiui, SŪRS, paukščių gripas. Bet dėl vieno galima beveik neabejoti: kita didi pandemija vėl prasidės Rytuose.

JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrai

„ Infekcinių ligų vadovas“, 2006 gegužė

1293-IEJI

VIDURNAKTIS

Sumatros sala,

Pietryčių Azija

Riksmai galiausiai nutyko.

Vidurnakčio tamsos apgaubtame uoste liepsnojo dvylika laužų.

— Il dio, li perdona 1 — sukuždėjo greta stovintis tėvas, bet Markas žinojo, kad šios nuodėmės Aukščiausiasis jiems neatleis.

Šalia dviejų į krantą ištrauktų barkasų lūkuriavo būrelis vyrų — vieninteliai laidotuvių laužų, užkurtų tamsioje lagūnoje, liudininkai. Patekėjus mėnuliui, visus dvylika laivų, galingų medinių galerų, teko padegti kartu su ten likusiais žmonėmis: tiek mirusiais, tiek sauja pasmerktųjų, kurie dar nebuvo praradę gyvybės. Į dausas tarsi ugniniai kaltinantys pirštai smigo stiebai. Paplūdimį bei reginį stebinčius žmones užliejo kibirkščių lietus. Naktis dvokė svylančia mėsa.

— Dvylika laivų, — suvapėjo dėdė Masėjus, kumštyje spausdamas sidabrinį nukryžiuotąjį. — Tiek pat, kiek ir Viešpaties apaštalų.

Laimei, kankinių riksmai nutrūko. Smėlėtą krantą pasiekė tik prislopintas liepsnų šniokštimas bei traškesiai. Markas norėjo nusigręžti nuo vaizdo. Stokojantys drąsos klūpėjo atsukę nugaras į vandenį, baltais it lavonų veidais. Ieškodamas žymių. Netgi didžiojo chano princesė, droviai pasislėpusi už širmos, pagamintos iš burių drobės, buvo nuogutėlė ir tepasiliko brangakmeniais išpuoštą tiarą. Markas atkreipė dėmesį į liauną, audeklo atraiža pridengtą jos pavidalą, kuris išryškėjo laužų fone. Seimininkės kūną apžiūrėjo tarnaitės, taip pat nusimetusios drabužius. Kokačin, kitaip tariant, mėlynoji princesė, buvo septyniolikos metų mergelė, tokio paties amžiaus kaip Markas, kuomet jis iškeliavo iš Venecijos. Didysis chanas pavedė Polams ją pristatyti sužadėtiniui, Persijos princui, Kublaichano brolio anūkui.

Bet šią užduotį jie, rodės, vykdė kitame gyvenime.

Nejau nuo to momento, kai sunegalavo pirmasis įgulos narys, kai jo kirkšnis ir pažastis išmargino rumbai, praėjo tiktai keturi mėnesiai? Liga išplito lyg deganti alyva, iš galerų išvijusi sveikus vyrus, įkalinusi juos kanibalų bei keistų žvėrių saloje.

Netgi dabar tamsiose džiunglėse dundėjo būgnai. Bet laukiniai nujautė, kad prie stovyklavietės artintis nepatartina, kaip kad vilkai vengia ligotų avių, nes užuodžia nuo jų atsiduodantį puvėsių tvaiką. Šiek tiek anksčiau apie čiabuvių egzistavimą bylojo nebent po medžių šakomis kybančios kaukolės, juodomis, vijoklių išraizgytomis akiduobėmis, įspėjančios atvykėlius nelįsti į tankmę.

Negalė laukinius atbaidė.

Bet tik trumpam.

Ligą įveikė negailestinga ugnis, ir nūnai ant kranto spietėsi negausus išsigelbėjusių būrys.

Kurių nebjaurojo raudoni rumbai.

Prieš septynias dienas paskutiniai iš ligonių buvo surakinti grandinėmis ir su maisto bei vandens atsargomis išsiųsti į prišvartuotas galeras. Visi kiti, kurie liko paplūdimyje, budriai stebėjo, ar sveikųjų gretose neatsirado užsikrėtusiųjų. Per tą savaitę jie girdėjo nuo laivų pusės atsklindantį ištremtųjų raudojimą, pagalbos šūksnius, maldas, prakeiksmus ir klyksmus. Bet labiausiai gąsdindavo protarpiais nuskambantys pamišėliški kvatojimai.

Juos numarinti derėjo perpjaunant gerkles žvitriais, maloningais ašmenimis, bet sveikieji bijojo prisiliesti prie ligonių kraujo. Todėl nelaimėlius privertė persikelti į galeras, juos įkalino negyvėlių pilnuose laivuose.

Šį vakarą, leidžiantis saulei, aplink dviejų galerų kilius užutekį nublizgino keistas švytėjimas, pasklidęs nelyginant į juodus, ramius vandenis išlietas pienas. Tokį žvilgesį keliauninkai matė kanaluose ir telkiniuose, telkšančiuose po akmeniniais bokštais, prakeiktame mieste, iš kurio jie spruko.

Mirtina liga baudėsi pabėgti iš medinio kalėjimo.

Kitos išeities nebeliko.

Jie padegė visus laivus, išskyrus vieną, kuriuo ketino plaukti patys.

Marko dėdė, Masėjus, žingsniavo tarp vyrų ir mostais juos ragino pridengti savo nuogumą, tačiau paprasta drobės atraiža bei vilnonis audinys negalėjo apsaugoti nuo kur kas stipresnio, giliau įsišaknijusio gėdos jausmo.