Джеймс Роллинс - Judo padermė

— Nieko sau nedidelė, — sumurmėjo Gregas. — Kas gi čia? Kažkokia raudonosios bangos rūšis?

Ji papurtė galvą.

— Ne visai. Raudonosiomis bangomis vadinamas dumblių žydėjimas. O šitą tviskesį sukėlė bioliuminescencinės bakterijos, kurios galbūt dauginasi dumbliuose arba kokiame kitame podirvyje. Mums negresia joks pavojus. Bet aš norėčiau...

Iš apačios jachtą sudrebino netikėtas trinktelėjimas, tarsi į laivo dugną būtų įsirėžęs stambus padaras. Oskaras dar labiau įsikarščiavo. Jis įniko strykčioti palei turėklus, mėgindamas galvą prakišti tarp stulpelių.

Trijulė pripuolė prie šuns ir nukreipė žvilgsnius žemyn.

Blizgantis pieno jūros kraštelis užliejo jachtos kilį. Gelmėse jie įžiūrėjo didžiulį pavidalą, kuris niro į viršų išvertęs pilvą, tačiau tebesirangė ir šiepė iltis — masyvus, ilgesnis nei šešių metrų tigrinis ryklys. Virš jo ėmė kunkuliuoti spindintis vanduo, dėl ko pienas virto raudonu vynu.

Siuzana suvokė, kad burbuliuoja ne vanduo, o lopiniais nuverdantis paties ryklio kūnas. Siaubingas reginys pamažu nugrimzdo, tačiau į pieno jūros paviršių iškilo kitos besiblaškančios arba jau padvėsusios būtybės: delfinai, vėžliai, šimtai žuvų.

Epelgeitas žengė atbulas nuo turėklų.

— Šitos bakterijos, regis, minta ne vien dumbliais.

Gregas atsigręžė į žmoną.

— Siuzana...

Ji neįstengė atplėšti akių nuo šiurpių mirties vaizdų. Buvo pasibaisėjusi, bet negalėjo nuneigti, kad ją pervėrė mokslinio smalsumo dūris.

— Siuzana...

Truputį suirzusi, moteris atsisuko į Gregą.

— Tu nardei, — paaiškino vyras ir mostelėjo į jūrą. — Tame vandenyje. Kiaurą dieną.

— Na, ir kas? Mes visi ten praleidome kažkiek laiko. Pasipliuškeno netgi Oskaras.

Užuot atrėmęs žmonos žvilgsnį, Gregas spiginosi į dilbį, kurį ji remžė. Šlapias kombinezonas kartais pritrindavo galūnes. Tačiau nerimas, perkreipęs jo veidą, privertė Siuzaną dirstelėti į savo ranką. Odą margino bėrimas, kuris nuo kasymosi tiktai ryškėjo.

Jai bežiūrint, ant dilbio išplito raudoni, kraujosruvomis išvagoti rumbai.

Moteris spitrijosi į dėmes netikėdama tuo, ką mato.

— Viešpatie...

Tačiau įsisąmoninti siaubingą tiesą ji įstengė.

— Tos bakterijos... jos manyje.

TIESIOGINIS POVEIKIS

1 TAMSIOJI MADONA

Liepos 1 diena, 10 valandų 34 minutės

Venecija, Italija

Jį medžiojo.

Stefanas Galas nukumėjo per atvirą aikštę. Turgavietės grindinį jau kepino ryto saulė, o įprasta gausybė turistų žvalgėsi paunksnių arba grūdosi ledainėje, įrengtoje Švento Marko bazilikos šešėlyje. Tačiau jis traukė ne link šito didingiausio Venecijos objekto, pribloškiančio įspūdingu aukščiu, bizantinio stiliaus fasadu, masyviais bronziniais žirgais ir kupolais.

Jo apsaugoti negalėtų netgi tokia palaimintoji šventovė.

Beliko vienintelė viltis.

Braukdamas palei baziliką, vyriškis paspartino žingsnį. Klupčiojant tarp aikštę užtvindžiusių balandžių, tie purptelėjo į šalis ir nuplasnojo, kur papuolė. Slapstytis Stefanas nesiruošė. Žinojo, kad jį pastebėjo, nes ties tolimuoju aikštės kraštu išvydo jauną egiptietį juodomis akimis bei dailiai pakirpta barzdele. Jųdviejų žvilgsniai susidūrė. Nūnai tas žmogus vilkėjo tamsų švarką, kurio klostės krito nuo plačių, kampuotų pečių nelyginant alyva. Užmezgusysis kontaktą su Stefanu prisistatė archeologijos studentu iš Budapešto, atstovaujančiu senam draugui ir kolegai iš Atėnų universiteto.

Į Museo Archeologico egiptietis atklydo ieškodamas konkretaus senovinio relikto. Ne itin vertingo. Jo šaliai priklausančio obelisko. Iš savo vyriausybės sulaukęs finansavimo, egiptietis siekė objektą pargabenti namo. Už paslaugą garantavo padorų atlygį laiduojamuoju banko čekiu. Stefanas, vienas iš muziejaus prižiūrėtojų, nepuoselėjo moralinių principų, kurie skatintų atsisakyti kyšio; dėl augančių žmonos gydymo sąskaitų Galams grėsė būti iškeldintiems iš savo nedidelio butelio. Be to, slaptas užmokestis neatrodė nepriimtinas; per pastaruosius du dešimtmečius Egipto valdžia stengėsi išpirkti valstybės vertybes iš privačių kolekcijų ir spaudė muziejus, kad šie grąžintų, kas teisėtai priklausė Egiptui.

Taigi Stefanas iš pradžių sutiko pristatyti reliktą. Kam galėjo rūpėti nedidukas, niekuo neišsiskiriantis obeliskas? Pasak deklaracijos, objektas glūdėjo dėžėje beveik šimtmetį. Ir glaustas jo apibūdinimas veikiausiai paaiškino kodėl: Marmurinis objektas be žymių, iškastas Tanyje, priskiriamas vėlyvajam dinastiniam laikotarpiui (26-ajai dinastijai, 615- ieji pr. Kr.). Jokių neeilinių ar ypač intriguojančių niuansų Stefanas neįžiūrėjo, nebent galbūt kilmės vietą. Obeliskas priklausė kolekcijai, perleistai vienam iš Romos Musei Vaticano. Grigaliaus Egipto muziejui.

Kaip jis atsidūrė Venecijos požemiuose, niekas nežinojo.

Vakardienos rytą privatus kurjeris Stefanui pristatė voką, kurio vaškiniame antspaude jis išvydo simbolį:

∑

Graikiška raidė „sigma“.

Stefanas neperprato antspaudo prasmės, užtat suvokė į voką įkištos laikraščio iškarpos svarbą. Prieš tris dienas parašyto straipsnio autorius pranešė apie atrastą vyriškio lavoną. Jis tysojo Egėjo jūros paplūdimyje perpjauta gerkle; papurtusi kūną iš vidaus rijo unguriai. Iš vandeninio kapo negyvėlį ištrenkė itin nuožmi audra. Dantų įrašai padėjo nustatyti nepažįstamojo tapatybę: paaiškėjo, kad ant kranto išmetė kolegą iš Atėnų universiteto, tariamai pasiuntusį egiptietį į Veneciją.

Žmogus gyvybę prarado prieš daugelį savaičių.

Sukrėtimas paskatino Stefaną veikti neapgalvotai. Sunkų, į ašutinės atraižą įvyniotą, badančiomis šieno smilgelėmis nusėtą objektą jis prispaudė prie krūtinės.

Stefanas pavogė obeliską iš saugyklos žinodamas, jog dėl tokių veiksmų gali nukentėti jis pats, žmona ir visa šeima.

Bet neturėjo, iš ko rinktis. Antspauduotame voke gąsdinantį straipsnį papildė nepasirašyta, akivaizdžiai moters ranka brūkštelėta žinutė. Perspėjimas. Laiškelio turinys atrodė neįtikėtinas, tačiau pats atlikęs bandymą jis pamatė, kad nepažįstama autorė nemelavo.

Stefanui driuokiant, iš akių baudėsi ištrykšti ašaros, gerklę surakino gokčiojimas.

Kitos išeities nėra.

Nevalia, kad obeliskas pakliūtų į egiptiečio rankas. Tačiau nemalonia našta jis ruošėsi nusikratyti artimiausiu metu. Žmona, duktė... mintyse Stefanas regėjo išpampusį kolegos kūną. Negi tokia lemtis gresia jo šeimai?

Ak, Marija, ką aš padariau?

Perimti naštą galėjo tiktai vienas žmogus. Moteris, kuri pasiuntė graikiška raide užantspauduotą voką. Baigdama laiškelį, ji nurodė susitikimo vietą ir laiką.

Stefanas vėlavo.

Egiptietis kažkaip sužinojo apie vagystę, turbūt pajuto, kad prižiūrėtojas jį apgaus. Todėl į muziejų užsuko sulig aušra. Stefanas vos spėjo išsinešdinti iš savo kabineto. Spruko bėgte.

Bet per lėtai.

Jis pažvairavo per petį. Egiptietis įsiliejo į turistų knibždančią minią.

Vėl atsigręžęs į priekį, klupinėdamas, Stefanas nulingavo per šešėlį, tįstantį nuo varpinės, Campanile di San Marko. Kadaise mūrinis statinys atstojo sargybos bokštą, iš kurio buvo stebimi netoliese įrengti dokai ir uostas. O, kad pastatas dabar apsaugotų jį.

Stefano tikslas dunksojo kitapus nedidelės turgavietės — Palazzo Dūkai, buvusių Venecijos kunigaikščių rūmai, iškilę keturioliktame amžiuje. Du gotikinių skliautų lygiai žadėjo išsigelbėjimą, viliojo pasislėpti tarp Istrijos akmens ir Veronos marmuro.