Джеймс Роллинс: Judo padermė

— Ką mes padarėme... — išsižiojo Markas.

— Apie tai kalbėti nevalia, — nutraukė jį tėvas, sūnui tiesdamas mantiją. — Jei kas nenulaikys liežuvio už dantų ir prasitars apie epidemiją, mus atstums visi kraštai. Į savo valdas laivo neįsileis nė vienas uostas. Bet ligą mes sunaikinome apvalančiąja ugnimi, išdeginome užkratą ir iš laivyno, ir iš vandens. Mums beliko grįžti namo.

Kol Markas per galvą vilkosi mantiją, tėvas pastebėjo, ką sūnus pagaliuku nubraižė smėlyje. Kietai sučiaupęs lūpas, kulnu skubiai ištrynė piešinį ir maldingu žvilgsniu pervėrė savąją atžalą.

— Niekada, Markai... niekada...

Tačiau atsiminimus ne taip jau lengva užgniaužti. Jis tarnavo didžiajam chanui kaip mokslo žmogus, pasiuntinys, netgi kartografas, kuris turėjo nubraižyti daugybės užkariautų karalysčių žemėlapius.

Tėvas vėl prašneko:

— Niekam negalima žinoti, ką mes atradome... toji vieta prakeikta.

Markas linktelėjo, bet neaiškino, ką papaišė smėlyje. Tiesiog sušnibždėjo:

— Citta dei Morti 2.

Pabalęs tėvo veidas išblyško dar labiau. Tačiau Markas žinojo, kad jį šiurpino ne vien maras.

— Prisiek man.

Sūnus nužvelgė raukšlėtą tėvo veidą, per pastaruosius keturis mėnesius susenusį tiek pat kiek per dešimtmečius, praleistus Sangtu, chano draugijoje.

— Prisiek palaimintąja motinos siela, kad niekuomet nebešnekėsi apie tai, ką mes radome ir ką padarėme.

Markas dvejojo.

Jo petį kone iki kaulo suspaudė tėvo pirštai.

— Prisiek man, sūnau. Savo paties labui.

Liepsnų nutviekstose akyse atsispindėjo siaubas... ir malda, kuriai atsakyti Markas nepajėgė.

— Aš tylėsiu, — pagaliau prižadėjo. — Iki mirties patalo ir ilgiau. Prisiekiu, tėve.

Jauno vyriškio priesaiką nugirdo prie jųdviejų priartėjęs Marko dėdė.

— Nikolai, mums išvis nereikėjo ten brautis, — prikišo broliui, bet priekaištingi žodžiai iš tiesų buvo skirti sūnėnui.

Tarp jų trijų įsivyravo tyla, kuriai slogumo suteikė Polus vienijančios paslaptys.

Dėdė sakė tiesą.

Markas mintyse išvydo upės deltą, regėtą prieš keturis mėnesius. Juoda, sunkiais lapais ir vijokliais apsupta srovė įtekėjo į jūrą. Kol vieni įgulos nariai remontavo du laivus, kiti paprasčiausiai ieškojo, kur galėtų pasipildyti gėlo vandens atsargų. Jiems nederėjo rizikuoti bei nuklysti taip toli, bet Markas buvo prisiklausęs istorijų apie didį, už žemų kalnų plytintį miestą. Kadangi remonto darbai turėjo tęstis dešimt dienų, kartu su keturiasdešimt chano vyrų jis nusprendė užkopti ant kalvų ir pažiūrėti, kas driekiasi už jų. Nuo keteros pamatė akmeninį bokštą, kuris kyšojo virš miško tankmės, stiebėsi į aukštybes, žvilgėjo aušros spinduliuose bei viliojo smalsųjį Marką nelyginant švyturys.

Tačiau, žygiuojant link bokšto, dėl pavojaus turėjo perspėti tarp medžių viešpataujanti tyla. Jokių būgnų, kaip dabar, jie negirdėjo. Nei paukščių čerškesio, nei beždžionių klykavimo. Miręs miestas laukė atėjūnų kapų tylybėje.

Į jį įsiverždami žmonės padarė siaubingą klaidą. Už kurią teko sumokėti ne vien krauju.

Trijulė spoksojo į galeras, kol tos supleškėjo iki vaterlinijos. Vienas stiebas ėmė virsti tarytum nukirstas medis. Prieš du dešimtmečius tėvas, sūnus ir dėdė, sulaukę popiežiaus Grigaliaus X pritarimo, atsisveikino su gimtosiomis Italijos žemėmis ir iškeliavo į mongolų kraštus, nusigavo iki paties chano rūmų bei sodų, vešančių Sangtu, kuriame gyveno pernelyg ilgai, lyg į narvą patupdytos kurapkos. Nors ir tapo dvaro numylėtiniais, visi trys Polai jautė, kad juos supančiojo — ne grandinės, o begalinė, dusinanti chano draugystė. Jie žinojo nerasią būdo, kaip išvykti neįžeidus geradario. Bet galų gale sėkmė nusišypsojo, ir trijulė patraukė atgal į gimtąją Veneciją. Didysis Kublaichanas išleido Polus, idant tie, prisijungę prie imperatoriškojo eskorto, palydėtų Kokačin į žmonas persų princui.

Jei ne sis prašymas, mūsų laivynas, ko gero, niekuomet nebūtų išplaukęs iš Šangtu.

— Netrukus patekės saulė, — prabilo tėvas. — Metas keliauti namo.

— Ir ką mes pasakysime Teobaldui, kai nukaksime iki tų palaimintų krantų? — Masėjus tikruoju vardu pavadino žmogų, kuris kitados buvo Polų šeimos draugas bei užtarėjas, o dabar titulavosi popiežiumi Grigaliumi X.

— Nežinia, ar jis gyvas, — atsakė tėvas. — Juk su Venecija atsisveikinome labai seniai.

— O jei tebegyvena, Nikolai? — neatlyžo dėdė.

— Išklosime viską, ką sužinojome apie mongolus, jų papročius ir vertybes. Paklusime įsakui, kurį jis pasirašė prieš tiek daug metų. Bet maro... neminėsime. Viskas baigėsi, tad apie epidemiją pasakoti neverta.

Masėjus atsiduso, tačiau be didelio palengvėjimo. Rūsčiame jo žvilgsnyje Markas įskaitė nerimą.

Maras pasiglemžė ne visus nusidėjėlius.

— Viskas baigėsi, — tvirčiau pakartojo tėvas, tarsi balsu ištarti žodžiai įrodytų, kad jis teisus.

Markas nukreipė akis į pagyvenusius vyrus, tėvą ir dėdę, už kurių, naktinio dangaus fone, sūkuriavo kibirkštys bei dūmai. Ne, niekas neužsibaigs, bent jau kol jie bus gyvi ir atmins šiuos įvykius.

Jis pažvelgė sau po kojomis. Simbolius, nors ir ištrintus, kuo puikiausiai matė mintyse. Iš mirusio miesto Markas pavogė žemėlapį, nupieštą ant medžio žievės. Nupieštą krauju. Džiunglių lapiją varstė šventyklų stogai bei pastatų smailės.

Bet mieste nebuvo nė gyvos dvasios.

Tik negyvėliai.

Žemę apklojo paukščiai, sukritę į akmenines aikštes, tarytum juos skrendančius kažkas būtų nutrenkęs iš dangaus. Giltinė neaplenkė nė vieno. Galą gavo vyrai, moterys ir vaikai. Laukuose drybsojo buivolai bei kiti galvijai. Po medžių šakomis glebiai kabėjo netgi milžiniškos gyvatės. Atrodė, kad šliužų kūnai suiro, ir jų vietoje beliko žvynų sluoksnis.

Išgyveno tiktai skruzdėlės.

Įvairiausių apimčių bei atspalvio.

Knibždančios per akmenis ir lavonus, pamažu knebinėjančios negyvėlius.

Ne, jis apsiriko... saulėlydžio laukė dar kai kas.

Markas nuginė prisiminimus šalin.

Sužinojęs, ką sūnus nugvelbė iš vienos šventyklos, tėvas sudegino žemėlapį, o pelenus išbarstė jūroje. Netgi anksčiau nei jų laivuose susirgo pirmas žmogus.

— Užmiršk, ką aptikai, — anuomet jį įspėjo tėvas. — Su mumis tai neturi nieko bendra. Lai tavo radinys prasmenga istorijos tėkmėje.

Markas laikysis duoto žodžio, savo priesaikos. Ir šitos istorijos niekam nepasakos. Dabar nesusilaikęs palietė smiltelėmis užpiltą žymę. Jis, kuris užpildė tiek daug metraščių... ar jis elgėsi teisingai, sutikęs slėpti tokias žinias?

Jei tik pavyktų sugalvoti kitą būdą, kaip jas išsaugoti...

Lyg perskaitęs sūnėno mintis, Masėjus balsu išsakė jų baimes:

— Nikolai, kas bus, jeigu košmaras pasikartos ir vieną dieną pasieks mūsų krantus?

— Tuomet mūsų pasaulyje baigsis žmonijos viešpatavimas, — su kartėliu atsiliepė tėvas ir patapšnojo nukryžiuotąjį, prigludusį prie plikos Masėjaus krūtinės. — Vienuolis geriau už visus tai suprato. Jo auka...

Kryžius kadaise priklausė broliui Agryrui. Prakeiktame mieste dominikonas, gelbėdamas jų gyvybes, paaukojo savąją. Visi buvo priversti sudaryti širdį slegiančią sutartį. Vykdydami vienuolio nurodymą, keliauninkai paliko jį vieną.

Popiežiaus Grigaliaus X sūnėną.

Liepsnoms gęstant tamsiame vandenyje, Markas sukuždėjo:

— Ką mums Viešpats paruoš kitam kartui?