Джеймс Роллинс: Judo padermė

Vigoras mostelėjo, prašydamas tęsti.

— Bet šįryt vienas iš restauratorių į spintą nešė lempą. Kai žengė per slenkstį, šviestuvas tebeplieskė.

Baltazaras ištiesė ranką už Vigoro, uždaręs duris nugramzdino kambarėlį į tamsą ir įjungė žibintuvėlį. Šis užliejo sieninę spintą purpuriniu tviskėjimu ir akinamai užžiebė baltą istoriko kombinezoną.

Augalotasis restauratorius bedė pirštu į marmurinį pagrindą.

Bet Vigoro žvilgsnis jau krypo į tai, ką nušvietė žibintuvėlis. Į pavidalą, primityviai nupieštą per vidurį grindų.

Besiraitantį, kone savo uodegą ryjantį drakoną.

Monsinjorui užkando žadą. Bemaž dusdamas jis per žingsnį pasitraukė atgal. Negalėjo patikėti savo akimis ir podraug juto, kaip širdį suspaudžia siaubas. Ausis užgulė iš praeities išnirę riksmai, galvoje šmėkštelėjo prisiminimai apie pralietą kraują.

Baltazaras suėmė jį už peties, padėdamas išlaikyti pusiausvyrą.

— Kaip jaučiatės? Gal man derėjo jus paruošti geriau?

Vigoras žengė atbulas ir nusikratė istoriko ranka.

— Nieko... nieko man nenutiko.

Tarsi panūdęs įrodyti, jog sako tiesą, jis susilenkė ir įdėmiai apžiūrėjo žvilgantį ženklą — pernelyg gerai pažįstamą simbolį. Priklausantį Ordinis Draconis. Imperatoriškajam drakono ordinui.

Baltazaras pažvelgė monsinjorui į akis, į jų baltymus, skaisčiai spindinčius ultravioletinėje šviesoje. Prieš dvejus metus bokštą sudegino ne kas kiti, o Drakono ordino žmonės, kuriems padėjo išdavikas, buvęs slaptųjų archyvų sergėtojas, jau anapilin nukeliavęs prefektas Albertas. Vigoras tikėjosi, jog šioji istorija pagaliau užsibaigė, ir jo viltis kurstė pats Vėjų bokštas, kylantis iš dūmų bei pelenų nelyginant feniksas.

Kam prisireikė braižyti tą žymę?

Vigoras priklupo sutraškėdamas kairiuoju keliu. Atrodė, jog drakono kontūrus kažkas piešė paskubomis ir apytikriai.

Aukštaūgis istorikas pasviro virš jo peties.

— Aš apžiūrėjau linijas didinamuoju stiklu. Po fluorescenciniais dažais užtikau restauravimo darbams naudojamos medžiagos lašelį. Vadinasi, jos pabraižytos neseniai. Ne vėliau kaip prieš savaitę.

— Vagis... — sumurmėjo Vigoras, atminęs istorijos pradžią.

— Atrodo, ne šiaip eilinis grabštukas.

Monsinjoras pamasažavo kelį. Ženklo prasmė nieko gero, aišku, nežadėjo. Tai grasinimas arba perspėjimas, galbūt žinutė kitam į Vatikaną prasiskverbusiam drakono ordino šnipui. Jis prisiminė Baltazaro raštelį: Padarėme šiurpinantį ir nuostabų atradimą. Spoksodamas į grindis Vigoras suprato, kodėl piešinys „šiurpinantis“.

— Minėjote, kad atradote ir kažką „nuostabaus“? — dirstelėjęs per petį pratarė.

Istorikas linktelėjo. Vėl ištiesęs ranką, atvėrė duris. Iš kito kambario įsiveržė šviesos srautas, ir drakonas, tarsi jo pabūgęs, pranyko nuo grindų.

Vigoras savo ruožtu leido pro lūpas ištrūkti ilgam sulaikytam kvapui.

— Pažiūrėkit. — Baltazaras irgi priklupo. — Šitų ženklų mes būtume nepastebėję, jei ne drakono piešinys.

Jis delnu įsirėmė į grindis, kitos rankos pirštais perbraukė akmeninį paviršių.

— Man prisireikė lupos, kad juos įžvelgčiau. Pastebėjau visiškai atsitiktinai, kol tyrinėjau fluorescencinius dažus. Laukdamas jūsų, nuo raižinių nuvaliau dalį per šimtmečius susikaupusių nešvarumų ir purvo.

Vigoras įsispigino į akmenines grindis.

— Nuo kokių raižinių?

— Pasilenkit labiau. Palieskit.

Susikaupęs monsinjoras pakluso. Marmure negiliai išrėžtus simbolius ne tiek pamatė, kiek užčiuopė pirštų galiukais, tarytum Brailio raštą skaitantis neregys.

Prefektui nereikėjo išklausyti Baltazaro vertinimo, kad perprastų susidūręs su senoviniu drožiniu. Griežtų linijų žymės galėjo priklausyti mokslinių ženklų sistemai, tačiau jas užrašė ne fiziko ranka. Vigoras, anksčiau vadovavęs Popiežiaus krikščioniškosios archeologijos institutui, puikiai suvokė, kokia simbolių reikšmė.

Baltazaras, matyt, pašnekovo reakciją išskaitė jo veide, nes prakalbo tyliau, sąmokslininkiškai šnabždėdamas:

— Ar čia išties tai, apie ką aš galvoju?

Vigoras atsilošė, nuo pirštų nusivalė dulkes.

— Už hebrajiškąjį senesnis raštas, — murmtelėjo. — Pirmoji kalba, jei tikėtume legendomis.

— Bet kodėl tie ženklai nubrėžti čia? Kokia jų prasmė?

Monsinjoras papurtė galvą, nuo grindų neatplėšdamas akių. Jo sąmonėje sukirbėjo dar vienas klausimas. Vaizduotė nutapė drakono kontūrus, kuriuos užžiebė ne ultravioletinė šviesa, o nerimas. Akmeniniame paviršiuje drakonas apsivijo užrašą lyg jį sergėdamas.

Galvoje nuskambėjo draugo žodžiai: šitų ženklų mes būtume nepastebėję, jei ne drakono piešinys. Galbūt fluorescencinės linijos turėjo ne apsaugoti senovinį raižinį, o jį nušviesti it prožektorius?

Bet kieno akims simboliai skirti?

Mintyse regėdamas susiraičiusį drakoną, savo rankose jis vėl pajuto apdegusio, dūmais rūkstančio Džeikobo svorį.

Būtent tuo momentu Vigoras įsisąmonino tiesą. Žinutė pasiųsta ne kitam drakono ordino agentui arba išdavikui kaip prefektas Albertas. Ji privalėjo patraukti dėmesį žmogaus, artimai susijusio su drakono ordino istorija ir gebančio suvokti, kuo pranešimas svarbus.

Žinia palikta jam.

Bet kodėl? Ką visa tai reiškė?

Vigoras lėtai pakilo. Jis pažinojo asmenį, galintį padėti. Žmogų, kuriam vengė skambinti ištisus metus. Iki šiol palaikyti ryšio nebuvo jokio reikalo, juolab kad tas vyras nutraukė santykius su Vigoro dukterėčia. Tačiau prefektas pats suprato, jog jo santūrumą nulėmė ne vien sudaužytos širdys. Senasis pažįstamas, kaip ir Vėjų bokštas, priminė kruviną praeitį, kurią monsinjorui norėjosi užmiršti.

Tačiau dabar kitos išeities neliko.

Mintyse plieskė įspėjantis, baimę keliantis drakono ženklas.

Jam reikėjo pagalbos.

Liepos 4 diena, 23 valandos 44 minutės

Takoma Parkas, Merilendas

— Grėjau, ar galėtum iš virtuvės išnešti šiukšles?

— Tuojau, mama.

Svetainėje komandoras Greisonas Pirsas stvėrė tuščią „Semą Adamsą“, eilinį kareivį, pražuvusį per liepos ketvirtosios minėjimą, kurį surengė jo tėvai, ir butelį nutrenkė į plastikinę, po ranka suspaustą dėžę. Bent tiek gerai, kad vakarėlis ėjo į pabaigą.

Jis nukreipė akis į savo laikrodį. Beveik vidurnaktis.

Nuo staliuko, stovinčio greta lauko durų, Grėjus pačiupo dar du butelius ir sustingo priešais atvirą tarpdurį, mėgaudamasis pro širmines duris dvelkiančiu vėjeliu. Naktis kvepėjo jazminais, bet gėlių aromatą atmiešė dūmai, užsilikę nuo saliutų, kuriuos per šventę sprogdino visas kvartalas. Tolumoje tamsą tebeskrodė vienas kitas švilpčiojimas ir spragsėjimai. Gretimame kieme pratrūko skalyti triukšmo suerzintas šuo.

Mediniame tėvų bungalo priebutyje liko vos keli svečiai, kurie tingiai lingavo sūpynėse arba parimę virš turėklų džiaugėsi naktine vėsa, paprastai lydinčia Merilendui būdingą vasaros tvankumą. Gerokai anksčiau svečiai stebėjo fejerverkus, bet galų gale jie pamažu išsisklaidė naktyje. Pasiliko tik labiausiai užgrūdinti.

Kaip Grėjaus šefas.

Direktorius Peinteris Krou, atsirėmęs į stulpą, pasviro link dėstytojo asistento, dirbančio Grėjaus motinai — atšiauroko, iš Kongo kilusio jaunuolio, kuriam Džordžo Vašingtono universitetas suteikė stipendiją. Peinteris domėjosi karo veiksmais, niokojančiais gimtąją vaikino šalį. Užčiuopti pasaulio pulsą „Sigmos“ pajėgų direktorius, regis, stengėsi net ir pobūvyje.