Джеймс Роллинс - Judo padermė

Tėvas klūpėjo ant grindų šalia išverstos, dviejų colių ilgio vinimis pripildytos kavos skardinės. Grėjus pastebėjo, kad nuo kairiosios jo rankos varva kraujas.

Sūnui įėjus į garažą, vyresnysis Pirsas pakreipė galvą. Fluorescencinių lempučių šviesoje buvo matyti, kokie jiedu panašūs. Kampuoti abiejų veidai, kuriuos skėlė kreivi rumbai, bylojo apie velsietišką kilmę. Nuo tiesos nepabėgsi. Laikui bėgant iš išvaizdos jis niekuo nesiskirs nuo tėvo. Nors Grėjaus plaukai išsaugojo anglies juodumą, jo ševeliūrą jau papildė kelios žilos sruogos.

Atkreipęs dėmesį į kraują, sūnus pajudėjo į priekį ir mostu parodė į kriauklę.

— Verčiau nusiplauk ranką.

— Neaiškink man, ką daryti.

Grėjus jau žiojosi ką nors atrėžti, bet persigalvojo ir pasilenkė padėti tėvui.

— Kas atsitiko?

— Ieškojau medsraigčių. — Įpjautu delnu jis pamojo į darbastalį.

— Bet čia vinys.

Tėvas jį pervėrė rūsčiu žvilgsniu.

— Ką tu sakai, Šerloke. — Akyse blykstelėjo vos tramdomas įtūžis, bet Grėjus žinojo, jog bent kartą emocijų protrūkis skirtas ne jam.

Tai suvokdamas sūnus be žodžių surinko vinis į kavos skardinę. Tėvas tebedėbsojo į savo rankas: švarią ir iškruvintą.

— Tėti...

Plačiapetis vyras palingavo galva, galiausiai suniurnėjo:

— Po velnių...

Kai Grėjus buvo vaikas, tėvas dirbo Teksaso naftos gręžiniuose, kol per nelaimingą atsitikimą ties keliu prarado koją ir iš naftininko virto namų šeimininku. Didžiąją dalį susierzinimo išliedavo ant sūnaus, troškusio, bet nepajėgusio tapti žmogumi, kokį jame norėjo regėti vyresnysis Pirsas.

Matydamas, kaip tėvas žiopso į rankas, Grėjus įsisąmonino skaudžią tiesą. Galbūt tėvukas visuomet siuto ant savęs? Kaip dabar? Ne tiek niršo ant sūnaus, kiek pyko, kad nesugebėjo tapti tuo, kuo pats norėjo būti. Dabar negalė po truputį slopino net ir išlikusius gebėjimus.

Grėjus mintyse ieškojo tinkamų žodžių.

Apmąstymus nutraukė motociklo riaumojimas. Gatvėje sucypė padangos, asfaltą barbariškai sudarkė guma.

Atsitiesęs Grėjus padėjo kavos skardinę ant darbastalio. Tėvas iškoneveikė nevykėlį vairuotoją, triukšmingą, matyt, alkoholio padauginusį kokio nors vakarėlio dalyvį. Sūnus tučtuojau garaže užgesino lemputes.

— Ką tu...

— Nekrutėk, — įsakė Grėjus.

Kažkas čia ne taip.

Akiratyje išdygo motociklas, juodas ir galingas „Jamaha V-maks“. Jis griaudėjo slysčiodamas į šonus. Priekinis žibintas neveikė. Štai kas privertė Grėjų sudirgti. Kriokiančio variklio priešakyje gatvės neraižė jokie šviesos dūriai. „Jamaha“ lėkė tamsoje.

Nemažindamas tempo, jis nučiuožė įstrižai. Bandant įveikti staigų posūkį, vedantį į Pirsų valdas, parūko užpakalinės padangos. Motociklas tarytum padvejojo, galop atgavo pusiausvyrą ir šovė pirmyn.

— Kas per velnias! — užstaugė tėvas.

Motociklininkas įsuko per mitriai. „Jamaha“ susiūbavo, ratu trinktelėjo į šaligatvio kraštą ir pakrypo ant šono. Greitaeigio savininkas dar bandė jį suvaldyti, bet užpakalinis sparnas užsikabino už prieangio laiptelio.

„Jamaha“ rėžės į žemę, pavymui savęs iššaudamas raudonų žiežirbų pliūpsnį, dar vieną liepos ketvirtosios saliutą. Išmestas iš savo vietos motociklininkas nusirito kūliais ir išsiskėtojo netoli atviro garažo.

Šiek tiek tolėliau, ant įvažiavimo takelio, kriokęs variklis užspringęs nutyko.

Kibirkštys išblėso.

Įsivyravo tamsa.

— Jėzau Kristau, — sušuko tėvas.

Grėjus atgal ištiesė vieną ranką, sulaikydamas jį garaže. Kita iš dėklo, pritvirtinto prie kulkšnies, ištraukė 9 milimetrų kalibro „Gloką“ ir pajudėjo link figūros, juodos nuo kojų iki galvos — pradedant odiniais drabužiais, baigiant šaliku bei šalmu.

Kai nuo susmukusio žmogaus atsklido tyli dejonė, paaiškėjo du dalykai: motociklininkas gyvybės neprarado, ir balsas priklausė moteriai. Ji gulėjo susirietusi, odinėje aprangoje žiojėjo įdrėskimai.

Šurmulys paskatino ponią Pirs iškišti nosį pro užpakalines namo duris. Ji sustingo apšviestoje verandoje.

— Grėjau?..

— Lik, kur esi! — suriko jis.

Artėdamas prie sudribusios motociklininkės, Grėjus pastebėjo, kad už poros žingsnių nuo „Jamahos“ kažkas riogso. Balto betono fone juodavo apibrėžtų kontūrų objektas, primenantis drūtą, akmeninį, po smūgio suskeldėjusį stulpelį. Tamsiuose jo plyšiuose mėnesieną atspindėjo iš pažiūros metalinė šerdis.

Tačiau Grėjaus, žengusio prie motociklininkės, dėmesį labiau patraukė kitas, sidabro žioravimas.

Pakabutis ant moters krūtinės Drakono formos.

Jis kaipmat atpažino papuošalą. Tokį pat pats nešiojo pasikabinęs ant kaklo, seno priešo dovaną — perspėjimą ir pažadą, kad jiedu išsiaiškins santykius, kai susitiks kitą kartą.

Grėjus tvirčiau suspaudė pistoletą.

Moteris atsivertė ant nugaros ir vėl išspaudė aimaną. Ant balto betoninio takelio plūdo kraujas — juoda upė, besiveržianti link nupjautos vejos. Į ją kažkas paleido kulką, kuri pervėrė kūną kiaurai.

Šauta iš užnugario.

Ji vangiai kilstelėjo ranką, nusiplėšė šalmą, ir Grėjus išvydo pažįstamą, agoniškai perkreiptą, juodais plaukais įrėmintą veidą. Gelsvai rudas gymis bei įkypos akis išdavė euroazijietišką jos prigimtį ir tapatybę.

— Seihana... — pratarė Grėjus.

Moters ranka drebėdama pakrypo jo pusėn.

— Komandore Pirsai... padėk man.

Prašymą atmiešė skausmas... ir dar šis tas, ko iš šaltakraujo priešo jis niekada nesitikėjo.

Siaubas.

2 KRUVINOS KALĖDOS

Liepos 5 diena, 11 valandų 02 minutės

Kalėdų sala

Eilinė diena, praleista dykinėjant paplūdimyje...

Monkas Kokalis žingsniavo siaura pakrante įkandin vedlio. Abu vyrai vilkėjo tapačius, nuo užkratų apsaugančius, „Bio-3“ kombinezonus. Ne pats geriausias apdaras vaikštinėjimui tropiniu paplūdimiu. Prieš įsisupdamas į savąjį, Monkas beliko tiktai su sportinėmis kelnaitėmis. Bet vis tiek jautėsi apsirengęs per daug, nes po plastiko sluoksniu tiesiog šuto. Delnu pridengęs vidurdienio saulės spiginamas akis, jis apžvelgė siaubingą panoramą.

Vakarinėje Kalėdų salos įlankoje putojo ir kunkuliavo gaišenos, kurias iš savo gelmių, rodės, išplovė pats pragaras. Krantą margino didesni ryklių, delfinų, vėžlių, netgi nykštukinio banginio kauburiai. Įžvelgti atskirus gyvūnus buvo sudėtinga, nes lavonai ir žvynai virto prasmirdusia kaulų bei pūvančių audinių mase. Sausumoje kūpsojo ir seklumoje plūduriavo dešimtys mėšlungio sutrauktų, padvėsusių vandens paukščių, kuriuos veikiausiai priviliojo maita, o numarino tie patys nuodai.

Iš artimiausios kiaurymės uoloje skambiai tryško dumblino skysčio fontanas, lyg vandenynas būtų beišleidžiąs paskutinį kvapą.

Porelė vyrų nėrė po čiurkšle ir nupėdino šiaurės kryptimi, kulniuodami siauru švaraus smėlio takeliu, kuris vingiavo tarp dvokiančio, potvynio zoną nuklojusio sąšlavyno bei stačių, džiunglių skraiste apsigaubusių uolų.

— Primink, kad laive nekiščiau nagų prie jūros maisto bufeto, — pro Monko respiratorių atsklido gargždantis murmesys. Jis džiaugėsi, jog alsavo kombinezone perfiltruotu oru. Galima tik įsivaizduoti, kokia smarvė viešpatavo pajūrio kapinėse.

Ir dar: gerai, kad partnerė, daktarė Liza Kamings, liko kruiziniame laineryje, kitapus salos. „Jūrų valdovė“ nuleido inkarą Žuvies Skraiduolės užutekyje, prieš vėją nuo šlykštaus tvaiko, kurį iš vakarų pusės skleidė toksinė buza.