Bet kitiems tokia sėkmė nenusišypsojo.
Atvykęs į laivą sulig aušra, Monkas išvydo šimtus iš salos evakuotų, užkrato įvairiai paveiktų vyrų, moterų ir vaikų: vieni apako, kitus išmėtė pūslelėmis, nuo trečių, labiausiai nukentėjusių, pūlingais sluoksniais pleišėjo oda. Toksiškumo lygis sparčiai krito, bet vardan saugumo salos gyventojus teko iškeldinti.
„Jūrų valdovė“, milžiniškas, prašmatnus kruizinis laivas, tarp Indonezijos salų kursavo pirmą kartą, kai visi keleiviai buvo išprašyti, o patį lainerį dėl susidariusios kritiškos padėties pavertė gydymo centru. Negana to, žmonės iš Pasaulinės sveikatos organizacijos laive įkūrė operacijų štabą. Juos pakvietė surasti priežastį, nulėmusią toksinių medžiagų antplūdį, ir nustatyti, kas būtent taip netikėtai apnuodijo vietines jūras.
Štai kodėl „Sigmos“ agentas rytą slankiojo paplūdimiu — tragedijos padariniuose ieškojo kokių nors atsakymų. Laineryje Liza plušėjo pasitelkusi medikės įgūdžius, o Monko išsilavinimas jį nutrenkė į kloaką. Vadovybė jam paskyrė šitą konkrečią užduotį atsižvelgdama į tai, kad operatyvininkas specializavosi biologinių ir medicininių ekspertizių srityje. Dabartinė misija, klasifikuota kaip menkai rizikinga — viso labo apžvalginė išvyka, — turėjo pamažu į vėžes sugrąžinti žmogų, kuris tris mėnesius buvo paskyręs tiktai šeimai.
Paskutinę mintį jis pabandė nuvyti šalin. Apie naujagimę dukrelę nenorėjo galvoti maknodamas per pliurzę. Vis dėlto nesusivaldė. Sąmonėje nušvito žydros Penelopės akys, putlūs skruostai, neįtikėtinu šviesių plaukų vainiku pasipuošęs viršugalvis, toks nepanašus į tėvo plikę, ir švelnus veidukas, kuris nė iš tolo nepriminė aštrių gimdytojo bruožų. Kaip tokia nuostabi esybė galėjo nešioti jo genus? Antra vertus, šiuos gerokai atmiešė Monko žmona. Net ir nukakęs į salą, savo krūtinėje jis jautė maudulį, fizinį skausmą keliantį ilgesį, tarytum jų trijulę būtų jungę saitai, tvirti kaip bambagyslė. Jį užliejusi palaima atrodė neįmanoma.
Priešakyje ant vieno kelio priklupo vedlys, daktaras Ričardas Grafas, prityręs okeanologas iš Kvinslendo universiteto. Jis neturėjo nė menkiausio supratimo, kam iš tikrųjų Monkas dirbo; težinojo, kad PSO užverbavo plikagalvį dėl jo profesinių žinių. Ant plokščios uolienos iškyšos Grafas nuleido plastikinę pavyzdžių dėželę. Nors žmogaus galvą dengė apsauginis medžiagos sluoksnis, Monkas matė, kad barzdotą jo veidą perkreipė nerimas ir susitelkimas.
Laikas imtis darbo.
Porelė atplaukė guminiu pripučiamu „Zodiaku“. Vairininkas, jūreivis iš Australijos karališkojo jūrų laivyno, liko motorlaivyje, kurį nuplukdė į krantą, už mirties zonos. Čiabuvių evakuaciją stebėjo Australijos pakrantės sargybos kateris.
Atoki sala, nuo Perto nutolusi per tūkstantį penkis šimtus mylių į šiaurės vakarus, priklausė Australijai. 1643-iaisiais per Kalėdas aptiktą negyvenamą vietovę galiausiai kolonizavo britai, kurie atrado fosfato klodus, išrausė šachtą ir nusisamdę darbininkus iš kitų Indonezijos salų. Nors kasyklos tebeveikė, pagrindinį pelną čionykščiams davė turizmas. Trys ketvirčiai Kalėdų salos aukštumų, apžėlusių atogrąžų miškais, buvo paskelbti nacionaliniais parkais.
Bet artimiausiu metu turistai čia nesiverš.
Monkas prisigretino prie daktaro Ričardo Grafo.
Okeanologas jį pastebėjo ir pirštinėtos rankos mostu aprodė masinės mirties teritoriją.
— Pasak vietinių žvejų, viskas prasidėjo prieš keturias savaites, gal šiek tiek anksčiau, — paaiškino Grafas. — Omarų tinkladėžėse jie rasdavo tik tuščius vėžiagyvių kiautus, iš kurių kūnai būdavo pranykę. Nuo tralerių tinklų, traukiamų iš vandens, delnai nueidavo pūslėmis. Ir padėtis nuolat prastėjo.
— Kas, tavo manymu, čia nutiko? Į jūrą kažkas išliejo toksines atliekas?
— Taip, medžiagos neabejotinai nuodingos, bet jų niekas neišpylė.
Mokslininkas atidarė juodą pavyzdžių lagaminėlį, padabintą ženklu, kuris perspėjo apie cheminį pavojų, ir dūrė pirštu į artimiausią bangų mūšą. Vandenyje putojo gelsvi glitėsiai, virė nuodingas mėsos bei kaulų troškinys.
Jis pamojo ranka.
— Tai motušės Gamtos darbas.
— Ką turi omenyje?
— Bičiuli, tu žiūri į gleivainius. Sudarytus iš melsvabakterių — šiuolaikinių bakterijų ir dumblių pirmtakų, kurie egzistavo pirmykščiais laikais. Prieš tris milijardus metų tie gleivainiai tarpo visuose pasaulio vandenynuose. Dabar vėl pasirodė. Mane čia iškvietė, nes aš domiuosi tokiais organizmais. Visai neseniai jų paplitimą, ypač melsvadumblio, tyrinėjau prie Didžiojo Barjero rifo. Dumblių ir melsvabakterių mišinys išsiplėstų vandens plote, kuris prilygsta futbolo stadionui, greičiau, nei spėtum sukirsti pietus. Prakeiktas organizmas išskiria dešimt įvairių biotoksinų, pakankamai stiprių, kad nuo jų odą išmėtytų pūslės. O džiūdami jie degina lyg pipirinio balionėlio purškalai.
Monkas mintyse atgamino nusiaubtą Nausėdiją, didžiausią salos miestelį. Jis plytėjo netoliese, pasatų kelyje.
— Čia taip ir atsitiko?
— Arba kažkas panašaus. Melsvadumbliai ir kitos melsvabakterės žydi visur. Nuo Norvegijos fiordų iki Didžiojo Barjero rifo. Žuvys, koralai, jūriniai žinduoliai išmiršta, o šie senoviniai gleivainiai kartu su nuodingomis medūzomis tarpsta. Rodos, lyg evoliucijos eiga pasisuko priešinga kryptimi, ir vandenynai išsigimsta į pirmykštes jūras. Kalti mes patys. Upių deltas bei žiotis nuodija trąšų nuotėkos, pramoniniai chemikalai ir srutos. Dėl nepaliaujamos žvejybos per penkiasdešimt metų stambių žuvų skaičius sumažėjo devyniomis dešimtimis procentų. Klimato pokyčiai rūgština ir šildo vandenį — tas vis prasčiau sulaiko deguonį, todėl jūrinė gyvybė dūsta. Mes taip sparčiai naikiname jūras, kad netrukus niekaip nebegalėsime ištaisyti klaidų.
Papurtęs galvą jis pažiūrėjo į gaišenų duburį.
— Dabar matome, kaip telkiniai regresuoja į pirmykštę būseną, kokia egzistavo prieš šimtą milijonų metų, kai juose knibždėjo bakterijos, toksiški dumbliai ir nuodingos medūzos. Tokių mirties taškų pilna visame pasaulyje.
— Kas nulėmė šito atsiradimą? — Monkas ištarė klausimą, kuris mokslininkus atvedė į salą.
Grafas vėl krestelėjo galvą.
— Naujas, nežinomas gleivainis, su kuriuo susidūrėme pirmą kartą. Tai mane gąsdina. Jūriniai bioir neurotoksinai yra stipriausiai veikiantys nuodai pasaulyje. Ar žinojai, kad saksitoksiną, kurį išskiria tam tikrų kiaukutinių bakterijos, Jungtinės Tautos įvardijo, kaip masinio naikinimo ginklą?
Pasislėpęs po savo antveidžiu, įbedęs akis į jūrą, Monkas susiraukė.
— Motulė Gamta geba elgtis kaip šlykšti kalė.
— Ir nusipelno nuožmiausios teroristės vardo, bičiuli. Verčiau jos nesiutinti.
Pasibaigus biologijos paskaitai, Monkas susilenkė ir pagelbėjo ant žemės išdėlioti pavyzdžių rinkimo reikmenis. Sugraibyti daiktus plastiko pirštinėmis sekėsi gana sunkiai, juolab kad kairiosios plaštakos jis nejautė. Per ankstesnę misiją tapo luošiu, todėl dabar nešiojo penkiapirštį protezą, bet naujausių PGPRA įtaisėlių prigrūstas meno šedevras buvo sintetinis, bioelektroninis, o ne iš kūno bei kraujo. Kai iš pirštų išsprūdo ir į smėlį nukrito švirkštas, Monkas tyliai nusikeikė.
— Atsargiau, — įspėjo Grafas. — Vargu ar norėtum prakiurdyti kombinezoną. Tik ne čia. Nors toksiškumo lygis krenta, mums nevalia prarasti budrumo.
Plikagalvis atsiduso. O, kaip jis trins delnais, kai pagaliau grįš į laivą, į savo kajutę, ir nusimes šį beždžionės kostiumą. Keliaudamas į salą, Monkas patimpčiojo už tam tikrų virvelių, kad į kruizinį lainerį atskraidintų tyrimams būtiną įrangą. Dabar nekantravo užsiimti sau įprastu darbu.
Читать дальше