Джеймс Роллинс - Judo padermė

Būtent dėl šios priežasties jis tapo tokiu puikiu direktoriumi.

„Sigma“, kuriai vadovavo PGPRA — Perspektyvinių gynybos planų rengimo agentūra, — vykdydavo slaptas operacijas. Jos narius siųsdavo apsaugoti arba nukenksminti technologijas, gyvybiškai svarbias JAV saugumui. Komandą sudarė paslapčia atrinkti, specialiosios paskirties padaliniuose tarnavę žmonės, kurie po atitinkamų nuodugnių apmokymų įvairiose mokslo šakose įsiliejo į sukarintą operatyvininkų, gavusių techninį išsilavinimą, būrį. Monkas, Grėjaus draugas ir kolega, juokaudamas agentus tituluodavo mokslininkais-žudikais.

Žinant, kokia atsakomybė slėgė direktorių, nieko keisto, kad jis leido sau atsipalaiduoti vieninteliu škotiško viskio stiklu, kuris dabar kėpsojo ant verandos turėklo. Peinteris Krou siurbčiojo tą patį gėrimą kiaurą vakarą. Lyg pajutęs tiriamą žvilgsnį, jis linktelėjo Grėjui, stovinčiam už širminių durų.

Blausioje kelių žvakidžių šviesoje direktorius, dėvintis tamsias, palaidas kelnes ir lininius, kruopščiai išlygintus marškinius, atrodė kaip suakmenėjęs. Kampuoti jo veido bruožai išdavė pusiau indėnišką kilmę.

Grėjus stebeilijosi į Peinterio profilį, mėgindamas įžiūrėti kokių nors užuominų, bylojančių, kad jis nebepajėgia atlaikyti spaudimo. Nacionalinė saugumo agentūra ir PGPRA surengė visapusį organizacinės „Sigmos“ struktūros patikrinimą, maža to, Pietryčių Azijoje brendo krizė, prikausčiusi medikų dėmesį. Todėl Pirsui buvo malonu matyti šefą, išnirusį iš požeminio štabo kabinetų.

Bent jau vienam vakarui.

Vis dėlto direktorius sau neleido nė trumpam užmiršti pareigų.

Tarsi įrodydamas, kad atmena savo prievoles, Peinteris pasirąžė, atšlijo nuo turėklo ir pajudėjo link durų.

— Man metas namo, — sušuko Grėjui ir žvilgtelėjo į rankinį laikrodį. — Gal dar užsuksiu į kontorą ir pažiūrėsiu, ar Liza su Monku laimingai atvyko į vietą.

Porą mokslininkų, daktarę Lizą Kamings ir Monką Kokalį pasiuntė į Indonezijos salas ištirti medicininę krizę. Tuodu iškeliavo rytą, prisišlieję prie Pasaulinės sveikatos organizacijos.

Grėjus pastūmė širmines duris, žengė į verandą ir paspaudė šefo ranką. Peinteris, be abejo, porelės išvyka domėjosi ne vien kaip žmogus, vadovaujantis tyrimų operacijai. Direktoriaus akyse Pirsas išskaitė nerimą dėl mylimosios.

— Guldau galvą, jog Liza jaučiasi puikiai, — užtikrino jį Grėjus žinodamas, kad paskutiniu metu Liza ir Peinteris retai kada išsiskirdavo. — Jei tik ji nepamiršo pasiimti ausų kištukų. Monko knarkimas priverstų variklio bloką atitrūkti nuo lėktuvo sparno. Beje, jeigu jau prabilome apie tą griausmagerklį, kuris vienas pats galėtų sudaryti trimitininkų korpusą, išgirdęs ką nors naujo perduokite žinią Ketei...

Peinteris pakėlė ranką.

— Ji jau du sykius brūkštelėjo man į mobilųjį klausdama, ar turiu naujienų. — Direktorius susivertė viskio likučius. — Gavęs informacijos, tučtuojau jai paskambinsiu.

— Spėju, kad Monkas jus pralenks. Juk dabar jam reikia atsiskaityti dviem moterims.

Peinterio veide nušvito truputį pailsusi šypsena.

Prieš tris mėnesius Kėtė su Monku namo parsivežė naujagimį, šešių svarų trijų uncijų svorio mergytę, kuriai suteikė Penelopės Anos vardą. Sulaukęs nurodymo užsiimti dabartine operacija, Monkas ėmė juokais džiūgauti, kad galės pabėgti nuo vystyklų, ir jam nebereikės vidurnakčiais maitinti kūdikio, tačiau Grėjus matė, jog dėl būtinybės palikti žmoną bei dukrelę draugui plyšo širdis.

— Ačiū, kad pasirodėte, direktoriau. Pasimatysime iš ryto.

— Padėkokite nuo manęs savo tėvams.

Prisiminęs tėvą, Grėjus pažiūrėjo kairėn, į šviesos srautą, kuris plūdo iš garažo, iškilusio už namo. Gimdytojas ten pasislėpė gana seniai. Šį vakarą ne visi išėjo laukan pasigrožėti saliutais. Pastaruoju metu, progresuojant Alzheimerio ligai, draugijų apsuptyje vyresnysis Pirsas jautėsi vis nesmagiau. Apimtas susierzinimo, susivaidijo su sūnumi ir galiausiai nukėblino į garažą, kur buvo įsirengęs dirbtuvę.

Kuo toliau, tuo dažniau tėvas ten lindėdavo. Grėjus įtarė, kad jis ne tiek mėgino pasislėpti nuo pasaulio, kiek stengėsi nepasiduoti ligai, susirasti nuošalią vietą, idant apsaugotų savo gebėjimų likučius, ieškojo paguodos obliaus išskobtoje ąžuolinėje vijoje arba tinkamai įsuktame varžte. Tačiau tokia meditacija nenuslopino stiprėjančios baimės, kurią sūnus įžvelgė jo akyse.

— Būtinai, — sumurmėjo Grėjus.

Peinteriui išeinant, jam pavymui nutarė traukti ir paskutiniai iš pakrikai išsibarsčiusių vakarėlio dalyvių. Kai kurie užsuko vidun bei palinkėjo geros nakties poniai Pirs, su kitais atsisveikino pats Grėjus. Neilgai trukus, prieangyje jis liko vienas.

— Grėjau! — iš kambario sušuko motina. — Šiukšlės!

Sūnus atsiduso, pasilenkė ir vėl griebė dėžę, kupiną tuščių butelių, skardinių bei plastikinių puodelių. Jis padės mamai apsišvarinti, tuomet sės ant dviračio ir numins per miestą — trumpiausiu keliu grįš į savo butą. Leidęs širminėms durims už nugaros užsitrenkti, verandoje išjungė šviesą ir medinėmis grindimis nužygiavo į virtuvę, kur buvo girdėti indaplovės ūžesys bei į kriauklę sudėtų keptuvių žvangėjimas.

— Mama, aš užbaigsiu tvarkytis, — tarė jis, pasirodęs virtuvėje. — Eik pailsėti.

Motina atsisuko nuo plautuvės. Šiuo metu dėvėjo tamsiai mėlynas laisvas kelnes, baltą šilkinę palaidinukę ir buvo pasirišusi languotą prijuostę. Nors per vakarėlį gimdytoja ir smaginosi, tokiais momentais Grėjui į akis krisdavo, kad ji akivaizdžiai sensta. Kas toji pagyvenusi žilaplaukė, stovinti motinos virtuvėje?

Jo iliuzijas išsklaidė pliaukštelėjimas drėgna pašluoste.

— Tiesiog išnešk šiukšles. Aš beveik baigiau tvarkyti. Ir parvesk tėvą namo. Edelmanams nepatinka, kai jis naktimis užsiima dailidės darbais. Beje, keptos vištienos likučius įvyniojau į plėvelę. Gal juos padėtum garažo šaldytuve?

— Teks apsisukti per du kartus. — Viena ranka jis tempė du plastikinius atliekų maišus, po kita spaudė tuščių butelių dėžę. — Tuojau grįšiu.

Šonu pastūmęs užpakalines duris, Grėjus išniro į šešėliuose skendintį kiemą. Atsargiai nusileido per du laiptelius, patraukė link garažo ir greta šio sienos surikiuotų šiukšliadėžių. Staiga suvokė kilnojąs kojas tyliai bei ramiai, kad nedzingsėtų buteliai. Bet jį išdavė automatinis „Vaivorykštės“ laistytuvas, už kurio Grėjus užkliuvo.

Mėginant atgauti pusiausvyrą, subarškėjo buteliai. Nepatenkintas amtelėjo kaimynų škotų terjeras.

Mėšlas...

Garaže nuožmiai nusikeikė tėvas.

— Grėjau? Čia tu?.. Padėk man, velniai tave griebtų!

Greisonas padvejojo. Vakare jiedu vos neapsirėkė, ir jis nė kiek netroško vidurnaktį vėl įsivelti į kivirčus. Paskutinius porą metų su vyresniuoju Pirsu sutarė gan neblogai, abu tarpusavyje atrado šį tą bendra, nors iki tol šiltų santykių niekada nepalaikė. Tačiau pastarąjį mėnesį, suprastėjus kai kurių pažintinių testų rezultatams, nekalbusis vyriškis vėl spinduliavo pernelyg gerai pažįstamą, nemalonų šiurkštumą.

— Grėjau!

— Minutėlę. — Jis nušveitė šiukšlių maišus į vieną konteinerį, butelių dėžę nuleido į kitą. Įsitempęs žengė į šviesos, srūvančios iš atviro garažo, ruožą.

Šnerves nutvilkę pjuvenų ir alyvos kvapai priminė bjauresnes dienas. Duokš tą prakeiktą sąvaržą, kalės... Kitąsyk, prieš imdamas mano įrankius, gerai pagalvosi, ką darai... Pasuk savo makaulę, kitaip pats įkrėstu tau proto...