Джеймс Роллинс: Judo padermė

Gniauždamas savo trofėjų, jis nukesnojo per gatvę.

Ar ji manęs tebelauks? Ar naštą perims?

Muziejaus prižiūrėtojas smuko į šešėlių prieglobstį, toliau nuo šutinančių saulės spindulių ir spiginančio jūros blizgesio. Jam reikėjo pasimesti rūmų labirinte. Palazzo Ducal buvo įsikūrusi ne vien asmeninė kunigaikščio rezidencija, bet ir valdžios kontoros, teismai, municipalitetas, netgi kalėjimas. Naujesnioji belangė iškilo kitoje kanalo pusėje ir su senąja jungėsi skliautuotu, liūdnai pagarsėjusiu Atodūsių tiltu, kuriuo pabėgo Kazanova — vienintelis kalinys, ištrūkęs iš rūmų kamerų.

Nerdamas po arkados iškyša, Stefanas mintyse pasimeldė Kazanovos vaiduokliui, idant tas padėtų išnešti sveiką kailį ir jam. Kai atsidūrė šešėliuose, netgi leido sau su palengvėjimu atsikvėpti. Rūmus jis pažinojo puikiai. Galėjo lengvai prasmegti koridorių raizginyje, slaptiems pasimatymams tinkamiausioje vietoje.

Bent taip Stefanas vylėsi.

Jis pateko į rūmus pro vakarinį arkinį įėjimą, prisišliejo prie kelių ta pačia kryptimi traukiančių turistų. Priešais atsivėrė rūmų kiemas su dviem senoviniais šuliniais ir didingais marmuriniais laiptais — Scala dei Giganti, Milžino laiptais. Stefanas nupėdino aikštelės pakraščiu, vengdamas saulės spindulių. Galop pastūmė dureles, vedančias į administracines, vienos su kitomis sujungtas patalpas. Šias įveikęs jis atsidūrė senosiose inkvizitoriaus valdose, kuriose daugybei vargšelių teko kęsti pačias skausmingiausias ir žiauriausias kvotas. Nė nestabtelėjęs Stefanas įžengė į kaimyninę, akmeninę kankinimų kamerą.

Kažkur už nugaros užsitrenkė durys, dėl ko jis krūptelėjo.

Stipriau suspaudė trofėjų.

Paklusdamas konkrečioms instrukcijoms, siauru laiptatakiu nusigavo į giliausius rūmų požemius — Pozzi, arba šulinius, kur kalėdavo žymiausi belaisviai.

Pasimatymą jam paskyrė kaip tik šitoje vietoje.

Stefanas atminė graikišką simbolį.

∑

Kokia to ženklo reikšmė?

Jis įėjo į drėgną ir šaltą koridorių, kurio sienoje netrūko durų, atsiveriančių į juodas akmenines kameras pernelyg žemomis lubomis, kad kaliniai galėtų stovėti išsitiesę. Čia jie žvarbdavo žiemomis arba merdėdavo iš troškulio ilgomis venecijietiškomis vasaromis, užmiršti visų, išskyrus žiurkes.

Stefanas įjungė mažutį, pieštuko storio žibintuvėlį.

Žemiausias Pozzi lygis atrodė apleistas. Jam kėblinant pirmyn, nuo sienų aidėjo žingsniai, todėl susidarė įspūdis, tarsi kažkas sektų iš paskos. Širdį pervėrė baimė. Muziejaus prižiūrėtojas sulėtino žingsnį. Nejau išties pavėlavo? Staiga pajuto, jog stovi sulaikęs kvapą, ir ūmai užsigeidė grįžti į saulėkaitą, nuo kurios pabėgo.

Jis sustojo; kūną nutvilkė šiurpuliai.

Lyg numatydama vyriškio dvejonę, tolimiausioje kameroje užsižiebė švieselė.

— Chi e la? — paklausė Stefanas ir pakartojo: — Kas ten?

Į akmenines grindis sučežėjo batų kulnai, po akimirkos pasigirdo švelnus balsas, prabilęs itališkai, bet su vos pastebimu akcentu.

— Senjore Galai, laiškelį jums pasiunčiau aš.

Koridoriuje išdygo liekna, iš pažiūros lanksti figūra, rankoje laikanti žibintuvėlį. Nors pastarąjį moteris nuleido, spindesys trukdė aiškiai įžvelgti jos bruožus. Nepažįstamosios kūną dengė juodas odinis apdaras, standžiai aptempęs strėnas bei krūtis. Maža to, veidą ji slėpė po šaliku, kuriuo apsivyniojo galvą it beduinas, palikdama tik tarpelį akimis. Dabar šios žioravo žibintuvėlio šviesoje.

Ji išniro iš šešėlių lyg kokia tamsioji Madona.

— Reliktą turite? — paklausė.

— Aš... t-taip, — sumikčiojo Stefanas ir per žingsnį pajudėjo į priekį. Atkišęs obeliską, leido ašutinei dangai nuslysti. — Su šituo daiktu nebenoriu turėti nieko bendra. Sakėte, kad jį galėsite perkelti į saugią vietą.

— Taip, galėsiu. — Moteris mostu liepė pastatyti objektą ant žemės.

Muziejaus prižiūrėtojas atsitūpė ir egiptietišką, smaigaliu užsibaigiantį akmens luitą padėjo ant grindų, apimtas džiaugsmo, kad pagaliau juo nusikratė. Obeliskas, išrėžtas iš juodo marmuro, per dešimt centimetrų statmenai kilo nuo kvadratinio pagrindo ir turėjo keturiasdešimties centimetrų ilgio smailę, panašią į piramidės viršūnę.

Ji pritūpė greta vyriškio, pasvyravo ant juodų aulinių nosių. Šviesos spindulį nukreipė į gruoblėtą relikto paviršių. Prastai iškaltą ir ne ką geriau išsaugotą marmurą bjaurojo ilgas, dantytas plyšys. Nieko keisto, kad jį visi užmiršo.

Bet dėl šio daikto buvo pralietas kraujas.

Ir Stefanas žinojo kodėl.

Moteris ištiesė ranką, trūktelėjo jo žibintuvėlį žemyn. Nykščiu įjungė savąjį. Baltas švytėjimas pritemo iki sodriai purpurinio atspalvio. Ant ilgų laisvų vyriškio kelnių nutvisko kiekviena dulkelė. Skaisčiai blizgėti ėmė balti marškinėlių dryžiai.

Ultravioletinė šviesa.

Ji užliejo obeliską.

Šiek tiek anksčiau Stefanas pats buvo taip apšvietęs objektą — tikrino, ar moteris rašė tiesą, ir savo akimis išvydo stebuklą. Dabar pasviro bei įdėmiai apžiūrėjo keturis obelisko šonus.

Visus paviršius, kurie iki tol atrodė švarūs, margino rašto, sudaryto iš melsvu baltumu žvilgančių simbolių, eilutės.

Ne hieroglifai. Užrašyta kalba gyvavo dar prieš senovės egiptiečius.

Prabilęs Stefanas nepajėgė užgniaužti pagarbios baimės:

— Negi tie rašmenys iš tiesų priklauso...

Už nugaros, iš viršutinio aukšto, aidu grįžo sukuždėti žodžiai. Nuo laiptų pažiro akmens trupinėliai.

Persigandęs, jausdamas, kaip gyslose stingsta kraujas, Stefanas atsisuko.

Atpažino ramų, kapotu tonu tamsoje išdainuotą šnabždesį.

Egiptietis.

Juos surado.

Moteris, regis, taip pat susigaudę, kad prie jų kažkas priartėjo, nes užgesino ultravioletinį švytėjimą. Porelę apgaubė tamsa.

Stefanas kilstelėjo savo žibintuvėlį tarsi tikėdamasis, jog tamsioji Madona žvilgsniu nurodys, kaip elgtis. Tačiau kitoje moters rankoje tepamatė juodą pistoletą, kurio vamzdis, prailgintas duslintuvu, smigo tiesiai jam į veidą. Muziejaus prižiūrėtojas viską suprato ir puolė į neviltį. Jis vėl liko kvailio vietoje.

— Grazie, Stefano 3

Į lemtingąjį tarpelį, skiriantį šaižų pokštelėjimą nuo blyksnio, kuris išsiveržė pro ginklo žiotis, sugebėjo įsiskverbti vienintelė mintis.

Atleisk man, Marija.

Liepos 3 diena, 13 valandų 16 minučių

Vatikanas

Monsinjoras Vigoras Verona kopė laiptais labai nenoromis; sąmonę pervėrė atsiminimai apie liepsnas ir dūmus. Taip ilgai lipant, širdį prislėgė nepakeliamas sunkumas. Nors buvo šešiasdešimties metų, jis jautėsi dešimtmečiu senesnis. Sustojęs aikštelėje vieną ranką įrėmė į strėnas, ištiesė kaklą ir pažiūrėjo aukštyn.

Viršuje sraigtinis laiptatakis prasmego raizgynėje pastolių, įstrižai sujungtų su platformomis. Žinodamas, kad prisišauks nelaimę, Vigoras nėrė po dažytojo kopėčiomis ir pratęsė žygį tamsiais laiptais, kylančiais į Torre dei Venti, Vėjų bokštą.

Iš akių ašaras spaudė šviežių dažų garai. Monsinjoras užuodė ir kitus kvapus, praeities šmėklas, kurias jam magėjo užmiršti.

Apanglijęs kūnas, aitrūs dūmai, kibirkščiuojantys pelenai.

Prieš dvejus metus sprogimas ir gaisras bokštą pavertė fakelu, liepsnojančiu Vatikano centre. Tiesa, įdėjus daug triūso, Tone dei Venti mažne atgavo buvusią didybę. Vigoras nekantravo sulaukti kito mėnesio, kai bokštą vėl atidarys, o kaspiną perkirps pats Jo eminencija.