Джеймс Роллинс: Judo padermė

Bet labiausiai jam knietėjo pagaliau susitaikyti su praeitimi.

Restauravimo darbai ėjo į pabaigą netgi viršuje įrengtame Meridiano kambaryje, kuriame Galilėjus stengėsi įrodyti, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Dvi dešimtys meistrų ir meno istorikų, tikrų savo srities specialistų, uoliai plušėjo pusantrų metų, kol sienų freskas išvadavo nuo suodžių bei pelenų.

O, kad viską pavyktų atgauti, pasitelkus teptukus ir dažus!

Tapęs naujuoju Archivio Segretto Vaticano prefektu, Vigoras žinojo, kokią didelę dalį slaptųjų Vatikano archyvų pasiglemžė liepsnos, dūmai bei vanduo. Tūkstančius senovinių tomų, piešiniais išdailintų tekstų ir archyvinių regestra — į odą įrištų pergamentų, rankraščių paketų. Per pastarąjį šimtmetį į bokštą perkeldavo viską, kas nebetilpdavo carbonile, kitaip tariant, pagrindiniame saugyklų bunkeryje.

Deja, dabar bibliotekoje erdvės netrūko.

— Prefetto Verona!

Išgirdęs kito balso aidą, Verona kone krūptelėjo ir grįžo į tikrovę. Tačiau nuo laiptų viršaus viso labo sušuko jo padėjėjas, jaunas seminarijos studentas, vardu Klaudijus. Jis lūkuriavo Meridiano kambaryje pasiekęs tikslą greičiau nei gerokai vyresnis monsinjoras. Jaunuolis laikė pakeltą perregimo plastiko dangą, skiriančią laiptatakį nuo viršutinio kambario.

Prieš valandą Vigorą į bokštą iškvietė restauratorių komandos vadovas. Štai kaip skambėjo primygtinis bei paslaptingas prašymas atvykti:

Nedelsdamas ateikite. Padarėme šiurpinantį ir nuostabų atradimą.

Taigi Vigoras, išdrožęs iš savo kabineto, leidosi į varginantį žygį link bokšto viršūnės. Nė nepasikeitė juodos sutanos, kurią apsivilko prieš susitikdamas su Vatikano valstybės sekretoriumi. Jis apgailestavo nepersirengęs, nes daug jėgų reikalaujančiam kopimui apdaras pasirodė per sunkus ir per šiltas. Galų gale monsinjoras užsiropštė iki padėjėjo, nuo kaktos nosine nusišluostė prakaitą.

— Prašom eiti čia, prefetto, — Klaudijus į šoną patraukė plastiko užuolaidą.

— Grazie, Klaudijau.

Patalpoje buvo karšta kaip pirtyje, tarytum bokšto akmenys išliko įkaitę net ir praėjus dvejiem metams po gaisro. Bet aukščiausią Vatikano bokštą viso labo kepino vidurdienio saulė. Vigoras pasimeldė, kad Tom dei Venti įrodytų ne veltui gavęs tokį vardą, ir tarp sienų ūžtelėtų vėjo gūsis.

Be abejo, jis žinojo, jog daugiausiai prakaito išspaudė ne karštis ar perdėm šilta, ilgam pasivaikščiojimui nepritaikyta sutana. Nuo tada, kai Vėjų bokšte kilo gaisras, monsinjoras vengė čia lipti ir rekonstrukcijai vadovavo iš toliau. Netgi dabar stengėsi stovėti nugara į vieną šoninį kambarėlį.

Kadaise, prieš Klaudijų, jis turėjo kitą padėjėją.

Džeikobą.

Liepsnos pasigrobė ne vien knygas.

— Štai kur jūs! — ausis pasiekė griausmingas balsas.

Per apvaliąją patalpą nužirgliojo daktaras Baltazaras Pinosas, prižiūrintis Meridiano kambario restauravimą. Dėl bemaž septynių pėdų ūgio vyriškis atrodė kaip milžinas; nūnai, apsirengęs baltai ir į popierinius apvalkalus įspraudęs batus, priminė chirurgą. Respiratorių buvo atsmaukęs ant viršugalvio. Monsinjoras gerai jį pažinojo. Baltazaras, meno istorijos fakulteto dekanas, dirbo Grigališkajame universitete, kuriame pats Vigoras kitados vadovavo Popiežiaus krikščioniškosios archeologijos institutui.

— Prefekte Verona, dėkui, kad taip greitai atėjote. — Augalotasis restauratorius dirstelėjo į savo laikrodį ir užvertė akis, nebyliai, su pašaipa, išreikšdamas nuomonę apie užsitęsusią jo kelionę į viršutinį bokšto aukštą.

Vigoras vertino dekano polinkį švelniai pasierzinti. Kai monsinjoras pakilo hierarchijos laiptais ir tapo archyvų sergėtoju, retas kuris drįsdavo su juo kalbėtis be nuolankių gaidelių.

— Jei turėčiau ilgas kojas kaip jūs, Baltazarai, vienu metu būčiau įveikęs po du laiptelius ir atlėkęs gerokai anksčiau už vargšą Klaudijų.

— Tuomet užbaikime visus reikalus, kad galėtumėte grįžti iš kur atėjęs ir kaip įprastai pasimėgauti dienos poguliu. Nė kiek nenorėčiau trikdyti tokios svarbios veiklos.

Nors pašnekovas atrodė linksmas, jo akyse Vigoras įžvelgė šiokią tokią įtampą. Be to, pastebėjo, kad Baltazaras paleido visus vyrus ir moteris, dirbančius restauratorių komandoje. Monsinjoras mostu nurodė padėjėjui keliauti atgal prie laiptų.

— Klaudijau, gal trumpam paliktumėte mus vienu du?

— Žinoma, prefetto.

Kai jaunuolis atsitraukė iki laiptatakio ir pradingo už plastiko dangos, Vigoras sutelkė dėmesį į buvusį kolegą.

— Baltazarai, kam ta skuba?

— Eime. Aš jums parodysiu.

Milžinui nužygiavus link tolimojo patalpos galo, Vigoras apsidairė ir pamatė, jog kambario restauravimas artėjo į pabaigą. Ant apvalių sienų bei lubų puikavosi žymiosios Nikolo Čirčinjanio freskos, vaizduojančios scenas iš Biblijos kartu su cherubinais ir debesėliais. Kelias vietas tebedengė kvadratiniai šilko rėmai, žymintys, kad jas dar reikės atitinkamai apdoroti, bet didžioji dalis darbų buvo užbaigta. Baltazaro žmonės netgi išvalė akmens plokštėmis apklotas grindis bei nublizgino marmure išraižytus zodiako ženklus. Iš šono, pro sienos plyšį dydžio sulig dvidešimt penkių centų moneta, veržėsi šviesos spindulys, nušviečiantis baltą marmurinę meridiano liniją, kuri driekėsi per tamsias grindis, kambarį paversdama šešioliktame amžiuje gyvavusia saulės observatorija.

Baltazaras praskyrė užuolaidas ir parodė nedidelę sieninę spintą. Sprendžiant iš apanglėjimų, juoduojančių ant storo medinio paviršiaus, senųjų tvirtųjų durų liepsnos neįveikė.

Aukštaūgis istorikas pabaksnojo į vieną bronzinį skląstį.

— Paaiškėjo, jog durų pagrindą sudaro bronzos liejinys. Visa laimė. Kambarėlio turinys nuo ugnies nenukentėjo.

Apsilankymas Vėjų bokšte Vigorui kurstė baimingą virpulį, tačiau jį apėmė ir smalsumas.

— Kas ten?

Baltazaras atidarė duris. Ankštoje belangėje erdvėje vos užteko vietos, kad joje išsitelktų du greta stovintys žmonės. Iš abiejų pusių akmenines sienas, nuo grindų iki lubų, dengė lentynos, pilnos knygų odiniais viršeliais. Šviežių dažų tvaiką nustelbė iš patalpos plūstelėjęs pelėsių dvokas, kuris įrodė, jog žmonių jėgos neprilygo senovės galiai.

— Visą turinį įtraukėme į aprašą, kai aptikome spintą ir ją iškuopėme, — paaiškino Baltazaras. — Kažkokių itin reikšmingų rankraščių neradome. Tik trupančius istorinius tekstus, kurie susiję su astronomija bei jūreivyste. — Jis garsiai, lyg atsiprašydamas, atsiduso ir žengė pro tarpdurį. — Man derėjo atidžiau prižiūrėti darbininkus. Bet visą dėmesį buvau sutelkęs į Meridiano kambarį. Prie sieninės spintos kiaurą naktį budėjo šveicarų gvardietis. Todėl galvojau, kad ji deramai apsaugota.

Vigoras nusekė paskui žaliūką.

— Šitas kambarėlis, beje, mums atstojo įrankių sandėlį. — Baltazaras pamojo į apatinę vieno stelažo lentyną. — Baiminomės juos sumindyti.

Monsinjoras palingavo galva. Nuo kaitros ir širdį slegiančio sunkumo jautėsi pavargęs.

— Nesuprantu. Kodėl išvis mane pakvietėte?

Iš Baltazaro gerklės išsprūdo šis tas panašaus į urzgimą.

— Prieš savaitę vienas iš sargybinių nuvijo šniukštinėtoją. — Jis mostu aprodė sieninę spintą. — Tas bandė kišti nosį čia.

— Kodėl man nepranešėte? — paklausė Vigoras. — Ką nors pavogė?

— Ne. Štai kur esmė. Jūs viešėjote Milane, o sargybinis nepažįstamąjį nubaidė. Pamaniau, kad pasinaudoti aplinkui tvyrančiu sąmyšiu, įsilieti tarp darbininkų, mėgino eilinis ilgapirštis. Vėliau dėl visa ko į postą paskyriau antrą sargybinį.