Джеймс Роллинс: Judo padermė

Gegužės 22-oji, 18 valandų 32 minutės

Indijos vandenynas

10° 44’ 07. 87“ pietų platumos, 105° 11’ 56.52“ rytų ilgumos

— Kas dar norėtų butelio „Fosterio“? — iš kajutės paklausė Gregas Tunis.

Daktarė Siuzana Tunis šyptelėjo, kai jos ausis pasiekė vyro balsas. Kopėtėlėmis užlipo į atvirą mokslinių tyrimų jachtos laivagalį, išsinėrė iš plūdrumo kompensatoriaus ir nardymo reikmenis nutempė už locmano kabinos. Sužvangėjo į vietą dedami deguonies balionai.

Atsikračiusi našta, nuo savo peties ji stvėrė rankšluostį, sausai išsitrynė šviesius, dėl saulės ir druskos mažne baltus, plaukus. Paskui vienu staigiu trūktelėjimu atsegė šlapio kombinezono užtrauktuką.

— Tadadada... tada... dada... — iš užnugario, nuo šezlongo, atsklido Šūksnis.

Siuzana nė nesiteikė atsisukti. Atrodo, kai kas per daug laiko praleisdavo Sidnėjaus striptizo klubuose.

— Profesoriau Epelgeitai, ar jums visada būtina taip ūbauti, kai aš nusimetu naro kostiumą?

Žilaplaukis geologas, ant kelių atsivertęs jūrininkystės istorijos tekstą, aukščiau stumtelėjo skaitymui skirtus akinius.

— Tikras džentelmenas privalo kažkaip perduoti matąs, kad priešais jį iš drapanų išsivaduoja jauna, krūtininga moteris.

Siuzana kombinezoną nusitraukė iki juosmens. Po juo vilkėjo vientisą maudymosi kostiumėlį. Iš skaudžios patirties žinojo, jog bikinio liemenėlė linkusi atlipti nuo kūno kartu su šlapiu naro kostiumu. Dėl meilių žvilgsnių, kuriuos į ją šaudė į pensiją išėjęs trisdešimt metų vyresnis profesorius, galvos nekvaršino, tačiau išsirengti tiek, kad jis turėtų, kur paganyti akis, neketino.

Vyras užsiropštė į denį, tarp pirštų spausdamas trijų rasotų alaus butelių kakliukus. Pamatęs ją, plačiai išsišiepė.

— Iš trinksėjimų spėjau, kad grįžai.

Jis iškilo virš denio visu ūgiu. Augaloto sudėjimo Gregas Tunis tevilkėjo baltus „Kviksilver“ šortus bei palaidus, prasegtus marškinėlius. Su Siuzana susipažino prieš aštuonerius metus, kai Darvino uoste dirbo laivų mechaniku ir sausajame doke remontavo vieną iš Sidnėjaus universiteto jachtų. Vos prieš tris dienas šiame laive, kuris nuleido inkarą už šimto jūrmylių nuo Kiritimačio atolo, geriau žinomo Kalėdų salos vardu, jiedu atšventė vestuvių penkmetį.

Gregas jai perdavė butelį.

— Kaip sekėsi zonduoti?

Ji nurijo didelį alaus gurkšnį, mėgaudamasi vėsiu gėrimu. Kiaurą popietę čiulpė sūrų kandiklį, todėl burnoje užsiliko lipnių glitėsių prieskonis.

— Nekaip. Man taip ir nepavyko nustatyti, kas juos paskatino mestis į krantą.

Prieš dešimt dienų aštuoniasdešimt delfinų, Tursiops aduncus — viena iš Indijos vandenyne gyvenančių atmainų, — išplaukė į Javos paplūdimį. Mokslinis jos darbas buvo susijęs su sonariniais trikdžiais, ilgalaikiais jų poveikiais, praeityje privertusiais nusižudyti tiek daug bangininių rūšies gyvių. Paprastai Siuzana plušėdavo asistentų (aspirantų arba bebaigiančių magistrantūrą) apsuptyje, bet per šitą kelionę ji planavo paatostogauti drauge su senuoju mokytoju. Taip jau sutapo, kad vietiniame regione sau gyvybę atėmė galybė delfinų — dėl ko išvyka užsitęsė.

— Galbūt kaltas ne žmogaus pagamintas hidrolokatorius, — spėjo Epelgeitas, pirštu braižydamas ratilus rasotame alaus butelio paviršiuje. — Čionykštėse vietose nestinga mikrodrebėjimų. Tarkim, jūros gelmėse viena tektoninė plokštė užslinkdama ant kitos išgavo atitinkamą gaidą, kuri jiems sukėlė savižudišką paniką.

— Prieš kelis mėnesius vietines teritorijas supurtė rimtas krestelėjimas, — priminė jai Gregas. Atsilošė šezlonge, greta profesoriaus, ir paplekšnojo į gultą, kad žmona įsitaisytų šalia. — O jei giluminiai drebėjimai pasikartojo?

Jų prielaidų Siuzana neužginčijo. Mirtini pastarųjų poros metų drebėjimai ir įspūdingas cunamis taip suardė jūros dugną, kad pokyčiai galėjo išgąsdinti bet ką. Tačiau, jos įsitikinimu, įvyko dar kažkas. Po vandeniu slypintis rifas keistai ištuštėjo. Ir taip retos padarėlių gretos išsislapstė uolėtose nišose, kriauklelėse bei smėlio urvuose. Rodės, kad jūros gyvybė sulaikė kvapą.

Gal jautrūs gyviai iš tikrųjų reagavo į mikrodrebėjimus?

Siuzana susiraukusi atsisėdo prie vyro. Teks užmegzti radijo ryšį su Kalėdų sala ir užklausti, ar jos gyventojai užfiksavo kokį neįprastą seisminį aktyvumą. Kol kas ji tegalėjo pasidalyti naujienomis, kurios sutuoktinį rytojaus rytą neabejotinai nugins į vandenį.

— Tiesa, aš radau šį tą, kas primena senas laivo nuolaužas.

— Ką tu sakai? — jis atsisėdo tiesiau. Darvino uoste Gregas rengdavo povandenines ekskursijas — nerdavo su turistais apžiūrėti nuskendusių Antrojo pasaulinio karo šarvuočių, kurie nusėjo šiaurinę Australijos pakrantę. Tokie atradimai jį nepaprastai domino. — Kur?

Moteris atsainiai mostelėjo ranka į tolimąją jachtos pusę.

— Maždaug už šimto metrų į dešinę nuo mūsų. Iš smėlio kyšo keli juodi bimsai. Turbūt išniro į paviršių po paskutinio stipraus drebėjimo, o gal sąnašas nuo jų susiurbė cunamis. Tyrinėjimams daug laiko neturėjau. Pamaniau, tegu tuo užsiima specialistas. — Siuzana žnybtelėjo vyrui ties šonkauliais ir atsilošė į jo krūtinę.

Trijulė stebėjo, kaip saulė koketiškai sumirksėjusi nugrimzdo į jūrą. Savo ritualą mėgo ir atviruose vandenyse saulėlydžių nepraleisdavo niekada, jei tik dangaus neužtemdydavo audros debesys. Jachta švelniai lingavo. Tolybėse praplaukiantis tanklaivis sužybsėjo švieselėmis, bet šiaip jie buvo vieni.

Išgirdusi griausmingą lojimą, Siuzana krūptelėjo ir pašoko. Nė nenumanė, jog vis dar jautėsi truputį įsitempusi. Matyt, užsikrėtė keista, budria rifo gyvūnijos elgsena.

— Ei! Oskarai! — sušuko profesorius.

Tik dabar ji atkreipė dėmesį, jog kažkur pradingo ketvirtas įgulos narys. Vėl nuskambėjo amsėjimas. Riebus kvinslendo hileris priklausė profesoriui. Susenęs, protarpiais artrito kamuojamas šuo paprastai drybsodavo tuose denio lopinėliuose, kuriuos apšviesdavo saulės spinduliai.

— Aš juo pasirūpinsiu, — tarė Epelgeitas. — Paliksiu judu, paukštelius, burkuoti vienus. Be to, man nepakenktų pasivaikščioti iki pirmagalio. Reikia atsikratyti skysčiais, kad prieš griūdamas miegoti galėčiau susiversti dar vieną „Fosterio“ butelį.

Profesorius atsistojo dejuodamas ir nusiūbavo į laivapriekį. Jau ruošėsi pasukti į priešingą jachtos pusę, bet sustingęs įsistebeilijo rytų kryptimi, į tamsesnes dausas.

Oskaras vėl sulojo.

Šįsyk Epelgeitas jo neiškoneveikė. Tyliu, rimtu balsu pašaukė Gregą ir Siuzaną.

— Jums derėtų tai pamatyti.

Moteris pašoko ant kojų. Gregas nuo jos neatsiliko. Abudu atlėkė prie profesoriaus.

— Po šimts... — suniurnėjo jos vyras.

— Rodos, galiausiai paaiškėjo, kas delfinus išvijo iš jūros, — tarė Epelgeitas.

Rytuose platus vandenyno ruožas nusidažė vaiduoklišku švytėjimu, kuris vilnijo nelyginant bangos. Sidabriškai žvilgančio vandens paviršius iškildavo bei susmegdavo. Senasis šuo stovėjo prie dešiniojo borto ir skalijo, nenuleisdamas akių nuo reginio. Lojimo protrūkiai užsibaigdavo gomuriniu urzgimu.

— Kokia čia velniava? — paklausė Gregas.

Siuzana atsakė, žengusi arčiau turėklo.

— Man teko girdėti apie tokias apraiškas. Jos vadinamos „pieno jūromis“. Panašius blizgesius laivų įgulos pastebėdavo Indijos vandenyne nuo Žiulio Verno laikų. 1995-aisiais palydovas užfiksavo vieną iš tviskančių dėmių, kurios plotas užėmė šimtus kvadratinių mylių. Šioji gana nedidelė.