Stephen King - Dvikova

Stephen King. Rinktiniai raštai, 3 tomas

Stephen Kin g

DVIKOV A

Pirma knyga

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

JONAS BULOVAS

Eridanas

Kaunas

1997

THE STAND

New York, Signet Books,

199 1

ISBN 9986-486-47-5 (Pirma knyga)

ISBN 9986-486-48-3 (Dvi knygos)

Published by arrangement with Doubleday, a division of Bantam Doubleday Dell Publishing Group, Inc.

Copyright © 1978 by Stephen King

New material Copyright © 1990 by Stephen King

Vertimas į lietuvių kalbą ©, leidykla „Eridanas“, 1997

Anotacija:

Nuo pat žmonijos atsiradimo ją persekioja Dievo rūstybė. Žiloje senovėje tai buvo Tvanas, Sodomos ir Gomoros žūtis, kitos tikros ar mitinės katastrofos.

Jau keletą amžių manėme esą savo likimo šeimininkai. Pristatėme miestų, prigaminome automobilių, sparčiai vystėme mokslą, švietimą, gilinomės į gyvybės ir mirties paslaptis. Bet vieną kartą žengėme klaidingą žingsnį ir patys pasirašėme sau mirties nuosprendį...

AUTORIAUS ŽODIS

„Dvikova“ — literatūrinis pramanas. Dauguma dalykų vyksta realiai egzistuojančiuose miestuose — tokiuose kaip Ogankvitas Meino valstijoje, Las Vegas Nevadoje, Boulderis Kolorade, ir juos aprašinėjau savęs nevaržydamas, šį tą pakeisdamas, jeigu tai man atrodė tikslinga dėl romane vaizduojamų įvykių. Tikiuosi, kad skaitytojai, gyvenantys šiuose ir kituose knygoje paminėtuose miestuose, pernelyg neims į galvą mano „pamėkliško įžūlumo“ — cituoju Dorotę Sajers, kuriai ir pačiai nėra svetimas šis bruožas.

Kiti miestai, pavyzdžiui, Arnetas Teksaso valstijoje ir Soja Arkanzaso valstijoje, išgalvoti kaip ir patsai siužetas.

Ypač dėkoju Raselui Dorui ir daktarui Ričardui Hermanui iš Šeimos medicinos centro, kurie atsakė į mano klausimus apie gripo prigimtį ir būdingą jo ypatybę — gebėjimą mutuoti kas dveji metai. Taip pat esu dėkingas Siuzanai Artz, pateikusiai man originalius dokumentus.

Reiškiu gilų dėkingumą Bilui Tompsonui ir Betei Prašker, kurie parengė šią knygą išeiti pasaulin.

S. K.

Dviejų dalių pratarmė

I DALIS:

PERSKAITYTI PRIEŠ NUSIPERKANT

Jums būtina kai ką sužinoti apie šią „Dvikovos“ versiją tiesiog dabar, prieš išeinant iš knygyno. Dėl šios priežasties, tikiuosi, spėjau pačiu laiku suturėti jus, stovinčius knygyne, prie naujų grožinės literatūros leidinių, laikančius rankose kitus pirkinius, su atversta prieš akis knyga. Kitaip tariant, suspėjau sustabdyti jus tą akimirką, kai piniginė vis dar saugiai tebeguli giliai kišenėje. Pasirengę? Gerai, dėkoju. Pažadu kalbėti trumpai.

Pirma, tai nėra naujas romanas. Jeigu dėl to jaučiate tam tikrą abejonę, viskas turi paaiškėti tiesiog šičia ir dabar, kol vis dar esate saugiame nuotolyje nuo kasininko, kuris išžvejos pinigus iš jūsų kišenės ir įdės juos manojon. „Dvikova“ pirmą kartą buvo išleista prieš dešimtį metų.

Antra, tai nėra nauja, visiškai perdirbta „Dvikovos“ versija. Nesitikėkite, kad joje ankstesnieji herojai elgsis naujai, o pasakojimo gija nuves jus, Ištikimasis Skaitytojau, visai kita kryptimi.

Šis „Dvikovos“ leidimas — išplėstas romanas. Kaip jau sakiau, jūs nerasite jame naujai veikiančių ankstesniųjų herojų, bet sužinosite, kad bemaž visi minėtieji personažai veikia gerokai daugiau. Nemanykite, jog anksčiau man atrodė, neva tai bus neįdomu skaitytojui, — aš nesutinku su tokiu požiūriu. Jeigu jums viso šito nereikia, — knygos nepirkite. Jei jau nusipirkote, tikiuosi, išsaugojote čekį. Jo jums prireiks, kai pirkinį sumanysite grąžinti.

Jeigu ši išplėsta versija yra tai , ko jums reikia, kviečiu jus paėjėti su manimi kiek tolėliau. Aš turiu daug ką jums pasakyti; manau, kad geriausia mums pasišnekėti štai už ano kampo.

Tamsoje.

II DALIS:

PERSKAITYTI NUSIPIRKUS

Tai labiau ne pratarmė, o bandymas paaiškinti, kodėl apskritai pasirodė ši nauja „Dvikovos“ versija. Pradėsime nuo to, jog šis romanas ir šiaip jau didžiulis, todėl išplėstą jo versiją kai kurie skaitytojai — galbūt dauguma — įvertins kaip privilegiją paties autoriaus, kurio kūryba susilaukė ganėtino pasisekimo, ir jis gali tai sau leisti. Tikiuosi, taip neatsitiks, bet aš būčiau visiškas kvailys, jeigu nenumatyčiau panašios kritikos galimybės. Pagaliau ir taip jau daugelis recenzentų romaną laiko išpūstu ir pernelyg ilgu.

Ar romanas buvo pernelyg ilgas nuo pat pradžių, ar toksai tapo naujajame leidime, palieku spręsti kiekvienam skaitytojui atskirai. Neturiu teisės gaišinti jūsų laiką, bet noriu pasakyti, kad „Dvikovą“ perleidžiu mažne tokiu pat pavidalu, kokiu ji buvo parašyta, ne asmeniniam malonumui, o prašant daugeliui skaitytojų, panorusių turėti visą romaną. Aš nebūčiau pasiryžęs panašiam žingsniui, jeigu nemanyčiau, kad į pirmąjį leidimą nepatekę skyriai romaną praturtina, ir meluočiau sakydamas, esą manęs nejaudina, kaip šie papildymai bus sutikti.

Aš išduosiu jums paslaptį, kaip buvo parašyta „Dvikova“, — minčių grandinę, kuri vargu ar kam nors įdomi, išskyrus pradedančiuosius rašytojus. Jie vis tebetiki, jog egzistuoja kažkokia paslaptinga formulė, kaip parašyti romaną, atnešantį komercinę sėkmę; aiman, tokios paslapties nėra. Jums kyla idėja; kažkurią akimirką į ją atsitrenkia kita mintis; jūs sukuriate tarp jų ryšį; savaime atsiranda keletas personažų (pradžioje paprastai tai tik šešėliai, štrichai); autoriaus vaizduotėje kyla įmanoma pabaiga (nors kai romanas eina prie galo, pabaiga labai retai sutampa su tąja, kurią autorius sumanė pačioje pradžioje); ir štai tokiu metu rašytojas sėda už stalo su popieriumi ir plunksnakočiu arba rašomąja mašinėle. Kai klausia: „Kaip jūs rašote?“, aš visuomet atsakau: „Žodis po žodžio“. Ir toks atsakymas visuomet ignoruojamas. Bet būtent šitaip viskas ir vyksta. Tai skamba pernelyg paprastai, kad būtų tiesa, bet prisiminkite Didžiąją kinų sieną: akmuo ant akmens, drauguži. Štai ir viskas. Vienas akmuo po kito. Tačiau esu girdėjęs, jog šį gigantą įmanoma įžiūrėti net iš kosmoso, netgi nesinaudojant teleskopu.

Suinteresuotiems skaitytojams apie tai parašiau 1981 metais išėjusio „Mirties šokio“ pabaigoje. Apie tai dabar užsiminiau visai neketindamas šią knygą pareklamuoti; tiesiog sakau, kad tokios knygos esama, jeigu jums jos reikėtų, nors ji greičiau įdomi ne pati savaime, o kaip iliustruojanti kitokį požiūrį.

O kalbant apie šią knygą, svarbu tai, kad iš galutinio laužinio buvo išimta bemaž keturi šimtai rankraščio puslapių. Tik ne dėl redakcinio pobūdžio priežasčių; jeigu taip būtų, leisčiau knygai gyventi savo gyvenimą arba numirti natūralia mirtimi tokiu pavidalu, kokiu ji buvo pirmąsyk publikuota.

Sutrumpinta buvo buhalterijos nurodymu. Ji paskaičiavo „Dvikovos“ savikainą, palygino ją su mano ankstesnių keturių knygų kietais viršeliais kaina ir nusprendė, kad šios knygos kaina neturėtų viršyti 12,95 dolerio, antraip ji neatlaikys konkurencijos knygų rinkoje (palyginkite ją su šios knygos kaina, draugai ir kaimynai!). Manęs paklausė, ar trumpinsiu aš pats, ar prašysiu tai padaryti kurį nors iš redaktorių. Sunkia širdimi nusprendžiau chirurginę operaciją atlikti pats. Man regis, jog kaip rašytojas, nuolat kaltinamas žodiniu viduriavimu, aš atlikau puikų darbą. Tik viena vieta — kai Šiukšlius keliauja per visą šalį iš Indianos į Las Vegą — pastebimai skiriasi nuo pagrindinės versijos.