Stephen King: Dvikova

— Buvo manyta, kad vos tik indikatorius įsižiebs raudona šviesa, visi išėjimai automatiškai užsiblokuos. Ten jie turi kompiuterį, kuris kontroliuoja visą vietovę. Buvo numatyta, kad automatika suveiks tiksliai, ir joks pavojus negresia. Bet kai tik išvydau monitoriuje tą vaizdelį, bematant šokau pro duris. Maniau, kad tasai velniškas daikčiukas perkirs mane pusiau. Durys privalėjo užsitrenkti tą pačią sekundę, kai tik indikatorius sužibo raudona šviesa, o aš nė nežinau, kiek laiko indikatorius buvo raudonas, kada visa tai pamačiau. Tačiau aš jau buvau bemaž prie automobilių aikštelės, kai išgirdau paskui mane užsitrenkiančių durų dunktelėjimą. Ir vis dėlto, jeigu į indikatorių būčiau pakėlęs akis bent trisdešimčia sekundžių vėliau, likčiau uždarytas bokštelio kambaryje su valdymo pultu kaip vabalas stiklainyje.

— Kas tai? Kas...

— Nežinau. Ir nenoriu žinoti. Žinau tik tiek, kad tai žudo — tai N-U-Ž-U-D-Ė juos labai greitai. Jeigu jiems manęs prireiks, turės mane sučiupti. Už riziką aš gaudavau didelius pinigus, bet jie mokėjo man aiškiai per mažai, kad čia užstrigčiau. Vėjas pučia į vakarus, vadinasi, mes važiuosime į rytus. O dabar eime.

Tarsi neryškiame pusiau sapne Selė nusekė paskui vyrą įvažiuojamojo kelio link, ten, kur stovėjo jų penkiolikos metų „Ševrolė“, ramiai ilsėdamasis aromatingoje Kalifornijos nakties tamsoje.

Čarlis įmetė lagaminus į bagažinę, o krepšį — ant užpakalinės sėdynės. Selė keliom akimirkom stabtelėjo prie automobilio durelių keleivio sėdynės pusėje, laikydama ant rankų mergaitę ir žvilgsniu permesdama vienaaukštį namelį, kuriame jie išgyveno paskutiniuosius ketverius metus. Kai jiedu čia atvažiavo, šmėstelėjo moters galvoje, mažylė La Von dar tik augo jos viduje, ir visos žavingos kelionės laukė ateity.

— Nagi, — pasakė Čarlis. — Sėskis, mieloji!

Ji įsėdo. Vyras pavarė mašiną atbulą, ir „Ševrolė“ žibintų šviesos veržliai slystelėjo namelio sienomis. Atšvaitai sušmėžavo langų stikluose, primenančiuose kažkokio alkano laukinio žvėries akis. Čarlis įsitempęs palinko prie paklusnaus vairo.

— Jeigu bazės vartai bus uždaryti, pamėginsiu juos pramušti, — ir jis iš tiesų rengėsi šitaip pasielgti. Ji tuo neabejojo. Ūmai jos keliai sudrėko.

Bet tokių ryžtingų veiksmų neprireikė. Bazės vartai buvo atviri. Vienas iš sargybinių knapsėjo nosimi virš atversto žurnalo. Kito Selė neįžiūrėjo; ko gero, jis tūnojo įlindęs sargybos būdelėn. Tai buvo išorinė bazės dalis, įprastas karinių transporto priemonių sandėlys. Tai, kas vyko pačiame bazės centre, šių vaikinų nelietė.

„ Aš dirstelėjau aukštyn ir pastebėjau, kad indikatorius iš žalio virsta raudonu“

Suvirpėjusi jinai uždėjo delną jam ant kelio. Mažylė La Von vėl užsnūdo. Čarlis švelniai paglostė Selės ranką ir pasakė:

— Viskas bus gerai, mieloji.

O kai jie, kirsdami Nevadą, pasuko į rytus, Čarlis vis tebekosčiojo.

PIRMA DALIS

KELIAUJANTIS KAPITONAS

1990-ųjų birželio 16-oji — liepos 4-oji

Paskambinau aš daktarui telefonu:

Prašau sakykit, daktare, — tariau, —

Jaučiu, kad viskas sverdėja ir sukasi ratu...

Kas čia per paslaptinga negalia,

Gal tai kokia nauja liga?

„ The Sylvers“

Mažyte, ar gali surasti savo vyrą,

Kursai geriausias iš visų?

Mažyte, ar gali surasti savo vyrą?

Laris Andervudas

1 skyrius

Hepskomo techninio aptarnavimo stotis glaudėsi prie 93-ojo plento, šiauriniame pakraštyje antraeilio provincijos miesčiuko Arneto, susidedančio iš keturių gatvių ir per šimtą dešimtį mylių nutolusio nuo Hiūstono. Šį vakarą nuolatiniai lankytojai, susirinkę vidun, sėdėjo aplink kasos aparatą, gurkšnojo alų, tingiai šnekučiavosi ir vėpsojo, kaip į švytinčią iškabu plakasi naktiniai drugeliai.

Ši nusėdėta vietelė priklausė Bilui Hepskomui, todėl visi kiti skaitėsi su jo nuomone, nors šiaip jau laikė jį visišku bukagalviu. Susirinkę kiton vietelėn, priklausančion kuriam nors iš jų, šie žmonės irgi būtų geidę panašios pagarbos. Aiman, nuosavo verslo nė vienas iš jų neturėjo. Arnetą užgriuvo sunkūs laikai. 1980-aisiais miestelyje klestėjo dvi veiklos rūšys: popieriaus produkciją gaminantis fabrikas (daugiausiai briketus įvairiems barbikju [*Barbecues(angl.)— JAV populiarios šventės, kurių metu ant atviros ugnies kepama mėsa, dešrelės ir pan]ir piknikams) ir elektroninių kalkuliatorių gamykla. Gi dabar kartono fabrikas buvo uždarytas, o mažytės gamyklėlės reikalai ėjo vis blogyn ir blogyn — paaiškėjo, kad daug pigiau gaminti kalkuliatorius Taivane, lygiai taip pat kaip portatyvinius televizorius ir radijo imtuvus.

Normanas Briuetas ir Tomis Vonameikeris, prieš tai dirbę kartono fabrike, dabar liko be užsiėmimo, be to, jie jau negalėjo tikėtis netgi bedarbio pašalpos. Henris Karmaiklas ir Stju Redmenas vis dar triūsė kalkuliatorių gamyklėlėje, bet jiems retai pasisekdavo išdirbti daugiau nei trisdešimt valandų per savaitę. Viktoras Pelfris buvo pensininkas ir rūkė dvokiančias suktines — vienintelį malonumą, kuriuo dar įstengė mėgautis.

— O dabar štai ką aš pasakysiu, — kalbėjo jiems Hepas, delnais remdamasis į kelius ir palinkdamas priekin. — Jie paprasčiausiai privalo sustabdyti šią sumautą infliaciją. Susidoroti su nacionaline skola. Mes turime spausdinimo mašinas, mes turime popieriaus. Mes privalome išspausdinti penkiasdešimt milijonų tūkstantdolerinių banknotų ir paleisti juos apyvarton dėl mūsų pačių gerovės.

Pelfris, tarnavęs policijoje iki 1984 metų, vienintelis iš dalyvaujančiųjų galėjo nurodyti Hepui akivaizdų jo tvirtinimų kvailumą. Ir dabar, vyniodamas eilinę dvokiančią suktinę, jis tarė:

— Tai mums nieko neduotų. Jeigu jie taip padarytų, tuomet atsitiktų kaip Ričmonde per paskutiniuosius dvejus metus Pilietinio karo tarp valstijų laikais. Tomis dienomis, jei norėjai nusipirkti gabalėlį imbierinio pyrago, duodavai kepėjui Konfederacijos dolerį, jis patiesdavo tą dolerį ant pyrago ir atpjaudavo būtent tokio dydžio gabalėlį. Pinigai — viso labo tik popierius.

— Aš žinau, kad kai kurie žmonės tau nepritartų, — piktai paprieštaravo Hepas. Jis kilstelėjo raudoną, visą riebaluotą plastikinį aplanką popieriams. — Ir aš esu dėkingas šiems žmonėms. Jie vis dažniau ima matyti kaip tik tokią išeitį.

Stiuartas Redmenas, ko gero, pats tyliausias ir nepastebimiausias žmogus visame Arnete, sėdėjo ant vienos iš suskeldėjusių plastmasinių kėdžių, gniauždamas rankoje skardinėlę alaus ir dėbsodamas pro didžiulį techninio aptarnavimo stoties 93-ajame plente langą.

Stju žinojo, kas yra skurdas. Jis, dantų gydytojo, mirusio, kai Stju tebuvo vos septynerių metų, ir palikusio be lėšų žmoną bei trejetą vaikų, sūnus, užaugo šiame miestelyje. Jo motina susirado darbą sunkvežimių stovėjimo aikštelėje pačiame Arneto pakrašty — Stju galėtų pamatyti ją tiesiog iš tos vietos, kurioje dabar sėdėjo, jeigu aikštelė nebūtų sudegusi 1979-aisiais. Motinos atlyginimo vos beužteko išmaitinti keturias burnas — tai tiek. Devynerių metų Stiuartui teko pradėti dirbti — pradžioje pas Rodžą Takerį, tos pačios aikštelės savininką, po pamokų padedant iškrauti mašinas ir gaunant po trisdešimt penkis centus už valandą, o vėliau kaimyninio miestelio Breintrio sandėliuose, žūtbūtinai slepiant tikrąjį savo amžių, idant už minimalų atlygį gautų dvidešimties valandų per savaitę nugarą riečiantį darbą.