Stephen King: Dvikova

Pradžioje ji dirstelėjo į laikrodį ant naktinio stalelio ir pamatė, kad dar naktis, tik penkiolika minučių po dviejų. Čarlio neturėtų čia būti: dar nesibaigė jo pamaina. Paskui pažvelgė į jį įdėmiau ir savo viduje pajuto kažin ką suspurdant — kažkokį gaivališką mirties instinktą.

Jos vyras atrodė mirtinai išblyškęs. Plačiai išsprogintos akys mažne lipo iš savo orbitų. Vienoje rankoje jis laikė mašinos raktelius, o kita vis tebepurtė moters petį, nors ši jau buvo atsimerkusi. Sakytum, neįstengė suvokti, jog jinai jau prabudo.

— Čarli, kas yra? Kas atsitiko?

Atrodė, tarsi vyras nežinotų, ką atsakyti. Jo Adomo obuolys be perstojo judėjo, bet mažame jų namelyje nesigirdėjo jokio garso, išskyrus laikrodžio tiksėjimą.

— Gaisras? — apglumusi paklausė ji. Tai buvo vienintelė priežastis, galėjusi sukelti tokią jo reakciją. Ji žinojo, kad vyro tėvai žuvo per gaisrą.

— Tam tikra prasme, — atsakė jis. — Tik dar blogiau. Greičiau renkis, mieloji. Ir suruošk mažylę La Von. Mes privalome iš čia išvažiuoti.

— Kodėl? — paklausė ji, lipdama iš lovos. Moterį apėmė baisus siaubas. Visa tai atrodė nerealu ir priminė sapną. — Kur? Ar turi omeny vidinį kiemą? — vis tebeklausinėjo, nors nutuokė, kad tai vyksta ne ten. Selė niekuomet neregėjo Čarlio taip smarkiai persigandusio. Ji patraukė nosimi, bet dūmų kvapo neužuodė.

— Sele, mieloji, nieko neklausinėk. Mes privalome išvažiuoti. Labai toli. Eik, aprenk mažylę La Von.

— Bet ar aš galiu... Ar turiu laiko susirinkti daiktus?

Šie žodžiai, regis, jį tarsi sulaikė. Lyg išmušė iš vėžių. Jinai manė išgyvenanti mirtiną baimę, bet, pasirodo, buvo ne visai taip. Moteris suvokė, kad išgąsčiu pradžioje jos palaikytas pojūtis labiau panėšėjo į paniką. Vyras paglostė ranka žmonos plaukus ir tarė:

— Nežinau. Eisiu pasižiūrėti, ar stiprus vėjas, — ir pasišalino, palikęs ją stovėti vien su trumpučiais naktiniais marškinėliais — sužvarbusią, įbaugintą ir išmuštą iš pusiausvyros — bei galvoti apie šią keistą, absoliučiai nieko nereiškiančią frazę. Atrodė, tarytum jis būtų išsikraustęs iš proto. Kas yra bendra tarp vėjo ir laiko, reikalingo susirinkti daiktams? Ir kurgi tas „labai toli“? Rino? Vegas? Solt Leik Sitis? Ir...

Moteris apglėbė pirštais savo gerklę, tarsi ši mintis būtų skverbte įsiskverbusi jos vidun. Savavališkas pasišalinimas. Tokia skubi išvyka vidury nakties reiškia, kad Čarlis ketina savavališkai pasišalinti iš tarnybos.

Ji nuėjo į nediduką mažylės La Von kambarėlį ir nesiryždama nieko daryti keletą sekundžių stebėjo miegantį vaiką. Mėgino nusitverti silpnos vilties, jog tai viso labo sapnas — labai ryškus, ir todėl išsiskiriantis tokiu neįprastu suvokimo tikroviškumu. Sapnas išnyks, ji prabus, kaip įprasta, septintą valandą ryto, pamaitins mažylę La Von, po to, žiūrėdama per televizorių „Šiandien“, pavalgys pati, paskui išvirs porą kiaušinių Čarliui, kai aštuntą valandą ryto šis sugrįš po pamainos, kad vakare vėl išeitų į naktinį budėjimą šiauriniame Rezervato bokšte. O po poros savaičių jis vėl dirbs dienomis ir neatrodys toks keistas, ir kai ji miegos šalia savo vyro, tuomet nesapnuos tokių klaikių sapnų, kaip šis, ir...

— Pasiskubink! — staiga sukuždėjo Čarlis, šitaip sugriaudamas paskutinę jos viltį. — Turime visai mažai laiko... Bet, dėl Dievo, mieloji, jeigu tu ją myli, — jis mostelėjo į mažylę, — aprenk kuo greičiau! — Nervingai kostelėjęs kumštin, jis ėmė traukti iš spintos daiktus ir kaip pakliuvo grūsti juos į du lagaminus prie savo kojų.

Selė atsargiai pažadino mažylę La Von; trimetė mergaitė spyriojosi neįstengdama suvokti, kodėl ją pažadino vidury nakties. Kai Selė ėmė rengti ją apatiniais drabužėliais, marškiniais ir kostiumėliu, mažylė pravirko. Vaiko verksmas išgąsdino dar labiau. Jis asociavosi su kitais atvejais, kai mažylė La Von, šiaip jau turbūt pati ramiausia iš visų vaikų, verkdavo naktimis: išbėrimas, besikalantys dantukai, krupas, diegliai. Baimę pamažu pakeitė pyktis, kai ji pamatė Čarlį kone bėgte išskuodžiant pro duris su dviem glėbiais jos apatinių drabužių. Jis sugrūdo juos į vieną iš lagaminų ir jį uždarė. Išorėje kyšojo geriausio jos apatinuko nėriniuotas kraštelis — Selė galėjo prisiekti, kad jis atplėštas.

— Bet kas gi yra? — rėkte išrėkė, ir pašėlęs jos balso tonas sukėlė naują mažylės La Von verksmo bangą. — Gal išsikraustei iš proto? Jie pasiųs įkandin mūsų kareivius, Čarli! Kareivius!

— Tik ne šiąnakt, — atsakė jis, ir vyro balse nuskambėjęs įsitikinimas kėlė siaubą. — Reikalas tas, mažute, kad jeigu mes iš čia neišnešime kudašiaus, tai niekuomet taip ir neišsikapanosime iš bazės. Aš nežinau, kaip man pasisekė ištrūkti iš bokšto. Tikriausiai kažkas sutriko. Juk visa kita irgi nesuveikė, — jis pratisai sukikeno, ir šis juokelis ją išgąsdino dar labiau. — Mergaitė aprengta? Gerai. Sukrauk į kitą lagaminą šį tą iš jos daiktų. O paskui pamėginsime iš šio pragaro prasiveržti. Manau, viskas bus gerai. Vėjas pučia iš rytų į vakarus. Ačiū Dievui nors už tai.

Jis vėl kostelėjo į kumštį.

— Tėti! — pralemeno mažylė La Von, reikliai tiesdama į jį rankutes. — Noriu pas tėtį! Noriu ant tėčio rankų. Pasupk mane!

— Ne dabar, — metė Čarlis ir pradingo virtuvėje. Po akimirkos Selė išgirdo indų skimbčiojimą. Jis ėmė jos pinigus smulkioms išlaidoms iš mėlyno sriubos dubenio, stovinčio ant viršutinės lentynos. Trisdešimt ar keturiasdešimt dolerių. Jos namų pinigus. Vadinasi, viskas realu. Tai, kas vyksta, yra realu.

Mažylė La Von, dėl kurios tėtis beveik niekuomet nieko neatsisakydavo padaryti, o dabar nepanoro pasupti, vėl ėmė knerkti. Besirengdama Selė gana sunkiai susidorojo su vasariniu švarkeliu, paskui sumetė kai kuriuos savo drabužius į mėlynąjį krepšį. Mintis įdėti ką nors į kitą lagaminą pasirodė tiesiog juokinga: jis paprasčiausiai būtų plyšęs. Moteris atsigodėjo bedėkojanti Dievui už tai, kad mažylė La Von jau pati eina ant puoduko, todėl nereikia terliotis su vystyklais.

Čarlis vėl grįžo į miegamąjį. Dabar jis jau bėgo. Jis vis dar traukė vieno ir penkių dolerių banknotus iš sriubos dubenio, kurį spaudė sau prie krūtinės, ir kišo juos į kišenę. Selė pakėlė knerkiančią mažylę La Von. Mergaitė jau beveik prabudo ir galėjo eiti pati, bet Selė norėjo ją nešti ant rankų.

— Kur mes einame, tėti? — paklausė La Von. — Juk aš miegojau.

— Mano mergytė galės pamiegoti mašinoje, — atsakė jai Čarlis, griebdamas už rankenų abu lagaminus. Suplazdėjo Selės apatinuko nėrinys. Čarlio akys kažin kaip keistai pabalo. Selei į galvą toptelėjo mintis, kuri ėmė peraugti į įsitikinimą.

— Įvyko avarija? — sušnabždėjo ji. — O Jėzau, Marija ir šventas Juozapai, nejaugi? Avarija. Ten?

— Aš dėliojau pasjansą, — atsiliepė jis, — dirstelėjęs aukštyn, pastebėjau, kad indikatorius iš žalio virsta raudonu. Įjungiau monitorių. Sele, jie visi...

Nutilęs Čarlis pažvelgė į plačiai atmerktas, vis dar drėgnas nuo ašarų mažylės La Von akis.

— Jie visi N-E-G-Y-V-I, ten, apačioje, — tarė jis. — Visi, išskyrus vieną ar du, bet ir tie, ko gero, jau išleido kvapą.

— Ką reiškia N-E-Y-V-I, tėti? — paklausė mažylė La Von.

— Nekreipk dėmesio, meilute, — atsakė Selė. Moteriai pasirodė, kad jos balsas sklinda iš labai gilaus tarpeklio.

Čarlis mėšlungiškai nurijo seiles. Jo gerklėje tarsi kas spragtelėjo.