Stephen King: Dvikova

— Iki vakar vakaro jaučiausi visiškai sveikas, — sušvokštė jis. — Kosėjau, bet buvau sveikas. O naktį pabudau visiškai pasiligojęs. Mes nepakankamai greitai išvažiavome. Mažylei La Von viskas gerai?

Paskutiniųjų jo žodžių nė vienas iš dalyvaujančiųjų neįstengė suprasti. Greitosios pagalbos sirena aidėjo vis arčiau ir arčiau. Stju iškišo galvą pro langą, kiti liko stovėti prie vyriškio, tysančio ant grindų.

— Kuo jis serga, Vikai, kaip tu manai? — paklausė Hepas.

Vikas pakratė galvą:

— Negaliu suprasti.

— Tikriausiai jie ką nors suvalgė, — padarė prielaidą Normas Briuetas.

— Jų mašinos numeriai kalifornietiški. Greičiausiai jie valgė kokioje nors pakelės užkandinėje. Galbūt nusinuodijo mėsainiais. Juk pasitaiko.

Atvažiavo medicinos pagalbos mašina, aplenkė sulankstytą „Ševrolė“ ir sustojo prie stoties durų. Ant greitosios automobilio pašėlusiai sukosi raudonas švyturėlis. Jau visiškai sutemo.

— Duokš man savo ranką, ir aš tave iš čia ištrauksiu! — netikėtai šūktelėjo gulintis ant grindų, o paskui įsivyravo tyla.

— Apsinuodijimas maistu, — pratarė Vikas. — Taip, visiškai galimas dalykas. Tikiuosi, kad būtent taip ir yra, nes antraip...

— Kas antraip? — neramiai paklausė Henkas.

— Antraip tai gali būti koks nors užkratas, — Vikas susijaudinęs nužvelgė bičiulius. — Aš prisimenu 1958 metų choleros epidemiją netoli Nogaleso, ir tai labai panašu į anuos atvejus.

Trys sanitarai įstūmė riedamuosius neštuvus.

— Ei, Hepai, — pastebėjo vienas iš jų. — O tu, pasirodo, laimės kūdikis, jei neapsvilai savo storo užpakalio. Štai šis vaikinas, ar ne?

Stovėjusieji aplink nepažįstamąjį prasiskyrė, praleisdami atvažiavusius — Bilą Verkerį, Montį Saliveną, Karlosą Ortegą, — visi vienas kitą puikiausiai pažinojo.

— Ten mašinoje dar du, — pranešė Hepas, pasivedėdamas Montį į pašalį.

— Moteris ir mažytė mergaičiukė. Abi negyvos.

— Švenčiausia Marija! Tu įsitikinęs?

— Taip. Šis vaikinas — jis to nežino. Jūs ketinate jį vežti į Breintrį?

— Žinoma, — Montis sutrikęs pažvelgė į jį. — O ką man daryti su tomis dviem mašinoje? Nežinau, ar susidorosiu.

— Stju gali paskambinti policijon. Tu neprieštarautum, jeigu važiuočiau kartu su jumis?

— Po velniais, aišku, kad ne.

Jie paguldė vyriškį ant neštuvų ir kol gabeno lauk, Hepas prisiartino prie Stju.

— Aš noriu važiuoti į Breintrį drauge su šiuo vaikinu. Ar tu paskambinsi policijon?

— Be abejo.

— Taip pat ir Merei. Paskambink ir papasakok jai, kas atsitiko.

— Gerai.

Hepas patraukė prie greitosios pagalbos mašinos ir įlipo vidun. Bilas Verkeris užtrenkė paskui jį dureles, po to pašaukė kitus du sanitarus, kurie stebėdamiesi apžiūrinėjo aplamdytą „Ševrolė“.

Po keletos sekundžių greitosios pagalbos mašina nurūko tolyn, sirena skrosdama nakties tylą. Stju prisiartino prie telefono ir nukėlė ragelį.

*

„Ševrolė“ vairuotojas pasimirė kelyje, likus dvidešimčiai mylių iki ligoninės. Jis vieną kartą gargaliuodamas įkvėpė, po to iškvėpė ir nurimo amžiais.

Hepas ištraukė iš užpakalinės nepažįstamojo kelnių kišenės piniginę ir ją atvertė. Joje buvo septyniolika dolerių. Vairuotojo pažymėjimas, išduotas Kalifornijos valstijoje Čarlso D. Kempiono vardu. Šalia gulėjo karinis bilietas, taip pat žmonos ir dukters nuotraukos. Į nuotraukas Hepas žiūrėti nenorėjo. Jis įkišo piniginę mirusiojo kišenėn ir paprašė Karloso išjungti sireną. Buvo dešimt minučių po devynių.

2 skyrius

Meino valstijos Ogankvito miesto pliaže ilgas akmeninis molas driekėsi toli į Atlanto vandenyną. Šiandien jis priminėjai pilką grasantį pirštą. Ir kai Franė Goldsmit pastatė savo automobilį visuomeninėje aikštelėje, ji išvydo ant paties molo krašto sėdintį Džesą, — tik siluetą popiečio saulės spinduliuos. Virš jo galvos klykaudamos nardė žuvėdros. Naujosios Anglijos portretas realaus gyvenimo fone. Ji abejojo, ar išdrįs nors viena žuvėdra sugadinti šį paveikslą, tėkštelėdama baltą blyną ant nepriekaištingai mėlynų Džeso Raiderio marškinėlių. Galų gale juk jis buvo poetas.

Jinai žinojo, jog tai Džesas, kadangi už tarnybinio pastato stovėjo prirakintas jo dviratis. Gasas, pliktelėjęs dramblotas miesto parkavimo aikštelės prižiūrėtojas, skubėjo ją pasitikti. Mokestis kitų miestų gyventojams buvo vienas doleris, bet jis žinojo, kad Franė — vietinė, ir netgi nepasivargino dirstelėti į nuolatinio gyventojo kortelę, pritvirtintą ant priekinio „Volvo“ stiklo. Franė dažnai čia atvažiuodavo.

„Be abejo, labai dažnai, — pamanė Franė. — Tiesą sakant, aš ir pastojau tiesiog šičia, pliaže, dvylika pėdų nuo įlankos linijos. Mielas Vaikeli, tu buvai pradėtas nuostabioje Meino valstijos pakrantėje, už dvidešimties jardų į rytus nuo pylimo. Pataikyta tiesiai į dešimtuką“.

— Jūsų draugužis jau ant molo, panele Goldsmit.

— Dėkoju, Gasai. Kaip reikalai?

Šypsodamasis jis mostelėjo ranka į aikštelę. Ten stovėjo pora tuzinų automobilių ir ant daugumos Franė pamatė baltas ir mėlynas nuolatinių gyventojų korteles.

— Ne itin pelninga, bet sezonas dar neprasidėjo, — atsakė jis.

Buvo birželio 17-oji.

— Palauksime pora savaitėlių ir tuomet galėsime uždirbti miestui šiek tiek pinigėlių.

— Žinoma, jei nepriglausite jų savo kišenėje.

Gasas juokdamasis patraukė į tarnybinį pastatą. Franė pasirėmė ranka į šiltą automobilio skardą, nusiavė batelius ir įsispyrė į pliažinukes. Ji buvo aukšta, kaštoniniais plaukais, krintančiais iki nugaros vidurio ant lengvos, blyškai geltonos palaidinukės audinio. Nuostabi figūra. Sužavėtus žvilgsnius traukiančios ilgos kojos. Aukščiausia klasė — taip šis derinys buvo vadinamas studentiškoje aplinkoje. Žiūrėk, žiūrėk, tik neužsižiopsok. Mis Koledžas — 1990. Franė nusijuokė — pati iš savęs, tik jos juokas šiek tiek dvelkė sielvartu. „Tu taip lakstai su šituo, — tarė sau mintyse, — tarytum rengtumeis pranešti naujieną, kuri galėtų sukrėsti pasaulį. Šeštas skyrius: Estera Prin praneša, jog atvyko pavojingas, į Dimesdeilą panašus Perlas“. Bet jis nebuvo Dimesdeilas. Jis buvo Džesas Raideris, dvidešimtmetis, vieneriais metais jaunesnis už mūsų Heroję, mažytę Franę. Jis buvo dirbantis poetas-studentas. Apie tai galėjai spręsti iš nepriekaištingai švarių darbinių marškinėlių.

Prie paplūdimio smėlio juostos Franė sustingo. Siluetas ant molo krašto vis dar svaidė į vandenį akmenukus. Jos mintys buvo smagios, bet jose šmėsčiojo nerimas. „Jis žino, kaip atrodo iš pašalies“, — pamanė ji. Lordas Baironas, vienišas, bet neįbauginamas. Sėdintis išdidžioje vienatvėje ir žvelgiantis į jūrą, kuri vilioja atgalios, ten, į miglotą Albioną. Bet aš, tremtinys, niekuomet...

Ak, nesąmonės!

Ją sujaudino ne tiek pati ši mintis, o tai, kad ji buvo tarsi Franės dvasinės būsenos atspindys. Vaikinas, kurį, kaip merginai atrodė, jinai mylėjo, sėdėjo ten, o ji, stovėdama už nugaros, kartojo jo gestus.

Franė nuėjo molu, būdingu sau gracingumu laviruodama tarp akmenų ir properšų. Tai buvo senutėlis molas, kažkada sudaręs dalį prieplaukos. Šiuo metu dauguma valčių stovėjo pririštos pietinėje miesto dalyje, kur išsidėstė trys trečdaliai laivyno ir septyni triukšmingi, visą vasarą klestintys moteliai.

Žingsniavo labai lėtai, stengdamasi apsiprasti su mintimi, kad per tas vienuolika dienų, kai sužinojo, jog yra „truputį nėščia“, kaip mėgdavo sakyti Emė Lauder, atrodo, jį ėmė mylėti kiek mažiau. Ką gi, juk per jį atsidūrė tokioje padėtyje, ar ne? Bet ir ji pati prie to prisidėjo — tai jau tikrai. Bet juk gėrė tabletes nuo pastojimo. Tai buvo pats natūraliausias dalykas pasaulyje. Ji nuėjo į universiteto polikliniką, pasakė gydytojui, kad jos menstruacijos labai skausmingos, be to, su kažkokiomis išskyromis, ir tasai išrašė jai receptą. O po teisybei suteikė vieną mėnesį atokvėpio...