Stephen King - Dvikova

Ji vėl sustojo — dabar jau vanduo teliūškavo iš abiejų molo pusių. Pamanė, kad gydytojai poliklinikose, ko gero, pernelyg dažnai yra girdėję apie skausmingas menstruacijas. Lygiai taip pat sėkmingai ji galėjo nueiti pas gydytoją ir pasakyti: „Išrašykite man tablečių. Aš ketinu pasidulkinti“. Juk ji buvo pilnametė. Kodėl turėtų drovėtis? Franė pažvelgė į Džeso nugarą ir atsiduso. Kadangi drovumas — gyvenimo stilius. Ji žengė toliau.

Kad ir kaip ten būtų, tabletės nepagelbėjo. Kažkuris iš kontrolierių kontraceptikų gamykloje dirbdamas užsnūdo. Arba pati pamiršo vakare išgerti tabletę, o paskui to nė neprisiminė.

Franė tylutėliai prisėlino prie jaunuolio ir švelniai uždėjo jam ant pečių rankas. Džesas, kairėje rankoje laikęs akmenėlius, o dešine mėtęs juos į tėtušį Atlantą, šūktelėjo ir pašoko ant kojų. Jūros akmenėliai pasipylė it lietus, ir Džesas vos nenustūmė Franės į vandenį. O ir jis pats vos neįnėrė ten kregždute. Kai jis siautulingai grįžtelėjo — puikiai sudėtas juodaplaukis vaikinas, su akiniais paauksuotais rėmeliais, taisyklingų veido bruožų, kurie nuolat kėlė Džeso nepasitenkinimą, nes niekuomet neatspindėjo jo jausmų, — Franė kažkaip bejėgiškai sukrizeno.

— Tu mirtinai mane išgąsdinai! — suriko jis.

— O, Džesai! — sukikeno ji. — O, Džesai, atleisk, bet buvo taip įdomu, tikrai.

— Mes vos neįsivertėme į vandenį, — įsižeidusio balsu burbtelėjo vaikinas, žingtelėdamas artyn jos.

Didindama atstumą, Franė pasitraukė atatupsta, suklupo už akmens ir parvirto. Net subarškėjo jos žandikauliai, — o, koks skausmas! — juokas nutilo kaip peiliu atrėžtas. Patsai netikėtos tylos faktas — tu išjungei mane, o aš radiją — pasirodė dar juokingesnis, ir Franė, nors smarkiai diegė liežuvį ir akys iš skausmo pritvinko ašarų, vėl ėmė juoktis.

— Ar tau viskas gerai, Frane? — jis susirūpinęs priklaupė prie jos ant kelių.

„Aš tikrai jį myliu, — su palengvėjimu pamanė ji. — Tai labai gerai“.

— Ar tu ką nors susižeidei, Frane?

— Tiktai savo išdidumą, — atsakė mergina, leisdama jam padėti jai atsikelti. — Ir šiek tiek liežuvį. Matai? — ji iškišo liežuvį, tikėdamasi sulaukti šypsenos, bet Džesas susiraukė.

— Viešpatie, Frane, tau teka kraujas, — iš užpakalinės kelnių kišenės jis išsitraukė nosinę ir abejodamas ją apžiūrėjo. Paskui įsikišo nosinę atgal.

Ji pabandė įsivaizduoti, kaip jie, susikibę už rankų, sugrįžta automobilių stovėjimo aikštelėn — jauni įsimylėjėliai po vasaros saulės spinduliais, — ir jos burnoje — jo nosinė. Ji moja ranka besišypsančiam geraširdžiam prižiūrėtojui ir sako: „O šit ir aš, Gašai“. Ji vėl nusikvatojo, nekreipdama dėmesio į skausmą ir širdį pykinantį kraujo prieskonį burnoje.

— Nežiūrėk į mane, — paprašė ji. — Aš ketinu pasielgti, kaip tikrai ledi nederėtų.

Šypsodamasis jis teatrališkai prisidengė delnu akis. Pasiremdama į jo ranką, Franė pasuko į šoną galvą ir spjovė — ryškiai raudonai. Tfiu! Paskui dar ir dar kartą. Pagaliau burna, regis, apsivalė, ji atsisuko ir pamatė, kad Džesas pro pirštus ją stebi.

— Atleisk, — tarė Franė, — aš elgiuosi kaip kiaulė.

— Ne, — atsakė Džesas, tačiau, be abejo, mintyse tardamas „taip“.

— Eime suvalgyti po porciją ledų, — pasiūlė ji. — Tu vairuosi mašiną, o aš nupirksiu.

— Čia tai bent! — jis atsistojo ant kojų ir padėjo atsikelti jai. Franė vėl nusispjovė — ryškiai raudonai.

Išsigandusi Franė jo paklausė:

— Gal aš nusikandau gabalėlį liežuvio?

— Nežinau, — pažvalindamas pratarė Džesas. — O ar to gabalėlio neprarijai?

Ji dar sykį priglaudė sulenktą ranką prie burnos.

— Tai nejuokinga.

— Taip. Atleisk. Tu paprasčiausiai prikandai liežuvį, Frane.

— Ar jame yra kokios nors arterijos?

Dabar jie susikibę už rankų grįžo molu atgalios. Kartkartėmis ji sustodavo nusispjauti. Ryškiai raudonai. Ji visiškai nenorėjo ryti šios bjaurasties.

— Ne.

— Tai gerai, — Franė suspaudė jo ranką ir nusišypsojo: — Aš nėščia.

— Tikrai? Tai gerai. Žinai, ką mačiau Port...

Jis sustojo ir pažvelgė į ją; vaikino veidas netikėtai tapo rūstus ir labai labai sunerimęs. Kai ji pastebėjo šią įtampą jo veide, merginai sumaudė širdį.

— Ką tu pasakei?

— Aš nėščia, — ji linksmai jam nusišypsojo, o paskui nusispjovė į vandenį. Ryškiai raudonai.

— Puikus pokštas, Frane, — netvirtai pratarė jis.

— Tai ne pokštas.

Jis tebespoksojo į ją. Po to jie vėl ėmė žingsniuoti molu. Kai pasiekė aikštelę, išėjo Gasas ir pamojo jiems ranka. Atsakydama Franė irgi pamojo. Džesas pasekė jos pavyzdžiu.

*

Jiedu sustojo prie „Pieno karalienės“ 1-ajame plente. Džesas nusipirko sau kolos ir sėdėdamas už „Volvo“ vairo mąsliai gurkšnojo gintarinį skystį. Franė paprašė jo nupirkti bananinių ledų ir dabar sėdėjo nutolusi per dvi pėdas, valgydama riešutus, ananasų sirupą ir grietinėlę su ledais.

— Žinai, — kreipėsi ji, — ledai „Pieno karalienėje“ — sintetiniai. Ar šitai žinojai? Daugelis žmonių nežino.

Džesas paskersakiavo į ją ir nieko neatsakė.

— Dabar, kai užsimanysime tikrų ledų, teks keliauti į tokią vietą, kaip „Grietininių ledų parduotuvė“, o tai... — nebaigusi frazės, ji pratrūko raudoti.

Pasilenkęs sėdynėje, jis apkabino jos pečius.

— Frane, nereikia, prašau tavęs.

— Šitie bananiniai ledai ant manęs laša, — vis dar raudodama pratarė ji.

Vėl pasirodė jo nosinė, ir Džesas ja nusausino baltus lašelius. Tuosyk

Franės raudojimas perėjo į pasikūkčiojimą.

— Bananiniai ledai su kraujo padažu, — pasakė žiūrėdama į Džesą paraudusiomis akimis. — Man atrodo, daugiau valgyti nebegalėsiu. Atleisk, Džesai. Ar gali juos išmesti?

Džesas paėmė iš jos indelį, išlipo iš mašinos ir švystelėjo jį šiukšlių dėžėn. „Kaip juokingai jis vaikšto, — pamanė Franė, — tarsi būtų stipriai gavęs žemiau juostos, į tą vietą, per kurią paprastai lupa berniūkščius“. Tam tikra prasme ji spėjo, kad būtent per tą vietą jis ir patyrė smūgį. Bet, antra vertus, ir ji lygiai taip ėjo, kai pliaže iš jos atėmė nekaltybę. Franė jautė tarsi stipriai viduriuotų. Tiktai nuo viduriavimo netampama nėščia.

— Tai tiesa, Frane? — ūmai paklausė jis.

— Tiesa.

— Kaipgi galėjo šitaip atsitikti? Aš maniau, kad tu geri tabletes.

— Na, pirma, galbūt linksmajame „Ovrilo“ fabrike, kai mano tablečių porcija slinko konvejeriu, kuris nors iš kontrolierių ėmė ir užsnūdo; antra, jus, berniukus, turbūt maitina kažkuo ypatingu, kas stiprina jūsų spermą; trečia, vieną dieną aš pati galėjau neišgerti tabletės, o paskui apie tai pamiršti.

Ji su kartėliu jam nusišypsojo, vaikinas pamėgino atsakyti tuo pačiu, bet jam nepavyko.

— Kodėl tu širsti, Frane? Juk aš paprasčiausiai klausinėju.

— Na ką gi, kitaip atsakant į tavo klausimą, tą šiltą balandžio naktį, ko gero, buvo dvyliktas, tryliktas arba keturioliktas kartas, kai tu įėjai į mane, paskui pasimėgavai orgazmu, išmetei spermą su milijonais...

— Liaukis, — staigiai nukirto jis. — Tau nederėtų...

— Ko? — sustingusi tiek išoriškai, tiek vidujai, ji jautėsi visiškai sutrikusi. Tūkstantį kartų suvaidindama įsivaizduojamą pasiaiškinimo sceną, ji niekada nenumanė, kad viskas vyks būtent šitaip.