Stephen King - Dvikova

Ji įtemptai nusišypsojo:

— Matysim. Kol kas, Džesai.

Franė užvedė „Volvo“ variklį, apsisuko ir nuvažiavo Kranto keliu. Ji matė, kad Džesas vis dar tebestovi prie savo dviračio, už jo nugaros tyvuliuoja vandenynas, ir antrą kartą per vieną dieną mintyse prikišo Džesui, kad vaikinas puikiausiai numano, kaip jis atrodo aplinkos fone. Bet šįsyk, užuot suirzusi, jinai pajuto kartėlį ir liūdesį. Ji važiavo ir mąstė, ar vandenynas kada nors atrodys taip kaip anksčiau, kol visa tai neįvyko. Siaubingai gėlė liežuvį. Franė žemiau nuleido stiklą ir spjovė. Šįsyk seilės buvo visiškai baltos. Ji jautė vandenyno druską ant lūpų tarsi karčias ašaras.

3 skyrius

Normas Briuetas prabudo penkiolika minučių po dešimtos. Jį pažadino po miegamojo langu besiginčijančių vaikų balsai ir iš virtuvės pro radijo imtuvą sklindanti kantri muzika. Vien tik su nukarusiais šortais jis nušlepsėjo iki užpakalinių durų ir jas atidaręs šūktelėjo:

— Aš tuoj jums galvas nurausiu, plėšikai!

Tyla akimirksniu. Lukas ir Bobis iškišo galvas iš seno surūdijusio sunkvežimio, kuris ir buvo tapęs jų ginčo priežastimi. Žvelgdamas į savo vaikus, Normas kaip visada išgyveno prieštaringus jausmus. Jo širdis sruvo krauju, kai regėdavo juos aprengtus padėvėtais drabužiais, kuriuos dalijo Gelbėjimo Armija — panašiai rengėsi vaikai iš rytinio Arneto negrų kvartalo, ir tuo pat laiku jį apimdavo siaubingas, nenugalimas pyktis, verčiantis geisti tiktai vieno — sučiupti ir iškratyti iš jų visą dvasią.

— Atleisk, tėti, — nuolankiai atsiprašė Lukas. Jam buvo devyneri.

— Atleisk, tėti, — kaip aidas pakartojo Bobis. Jis buvo septynerių.

Normas minutėlę žvelgė į juos tūžmingu žvilgsniu, paskui griausmingai užtrenkė duris. Kelias akimirkas neryžtingai apžiūrinėjo išmėtytus drabužius, kuriuos dėvėjo vakar. Rūbai dryksojo ant grindų, šalia nepaklotos dvigulės lovos — ten, kur juos ir buvo nušveitęs. „Ak tu, purvina kale, — pamanė jis. — Net nesiteikei pakabinti mano kelnių“.

— Lile! — krioktelėjo jis.

Atsakymo nepasigirdo. Jis jau ketino vėl atlapoti duris ir paklausti Luko, kur, po perkūnais, ją velnias nešioja. Labdaringas turgus bus tik kitą savaitę, o jeigu jinai vėl nukurnėjo į įdarbinimo biurą Breintryje, vadinasi, yra dar kvailesnė, negu jis manė. Bet Normas neėmė varginti savęs klausinėdamas. Jis blogai jautėsi, be to, jam plyšo iš skausmo galva. Savijauta buvo kaip per didžiausias pagirias, nors vakar pas Hepą teišgėrė tris skardinėles alaus. O dėl visko kaltas tas prakeiktas nelaimingas atsitikimas. Negyvi moteris su vaiku mašinoje, Kempionas, išleidęs kvapą pakeliui į ligoninę. Kol sugrįžo Hepas, atvažiavo ir išvažiavo policija, avarinė, morgo automobilis. Vikas Pelfris liudijo prisiekdamas už visus penkis. Laidojimo biuro tarnautojas, kuris podraug buvo ir bylų, susijusių su smurtinėmis bei staigiomis mirtimis, tardytojas, atsisakė paaiškinti, dėl kokios priežasties jie visi numirė.

— Bet tai ne cholera. Ir nereikia gąsdinti žmonių, platinant panašias prielaidas. Bus atliktas skrodimas, ir jūs perskaitysite apie tai laikraštyje.

„Nelaimingas mižnius“, — lėtai rengdamasis, pamanė Normas. Bukas galvos skausmas virto akinančiais tvinksniais. Vienomis kojinėmis jis nušlepsėjo virtuvėn ir sudejavo nuo ryškios saulės šviesos.

Iš sudaužyto radijo imtuvo virš viryklės sklido:

Bet kas man, kas man, kas man pasakys,

Mažyte, ar gali surasti savo vyrą,

Kursai geriausias iš visų?

Sakyk, mažyte, ar gali surasti savo vyrą?

Viskas eina kaip iš pypkės, vos tik jiems šauna į galvą groti negrų roką arba panašų niekalą kaip ši dainelė. Normas išjungė radiją prieš tai, nei ji galutinai suskaldė jam galvą. Šalia aparato gulėjo raštelis. Jis paėmė lapelį į rankas ir prisimerkė, stengdamasis perskaityti įrašą.

Brangus Normai!

Selė Chodžes pasakė, esą šį rytą kam nors reikia pasėdėti su jos vaiku. Ji pažadėjo sumokėti dolerį. Priešpiečiams būsiu namie. Šaldytuve yra dešrelių, jeigu nori. Myliu.

Lilė

Normas padėjo raštelį atgal, stengdamasis suvokti perskaitytų žodžių prasmę. Tokia pragariška galva labai sunku galvoti. Prižiūrėti vaiką... Doleris. Pas Ralfo Chodžeso žmoną.

Šie trys elementai pamažu susidėstė jo sąmonėje į vieną visumą. Lilė išėjo prižiūrėti trijų Selės Chodžes vaikų, idant už tai gautų vieną nelaimingą dolerį, o jam primetė Luką su Bobiu. Tikrai užėjo sunkūs laikai, jeigu jau vyrui tenka sėdėti namuose ir šluostyti savo vaikams nosis, kai tuo metu jo žmona uždirbinėja kažkokį suknistą dolerį, už kurį neįstengs nusipirkti nė galono dujų. Iš tikrųjų velniškai sunkūs laikai.

Jame užvirė baisi tūžmastis, tik dar labiau padidinusi galvos skausmą. Lėtai patraukė prie šaldytuvo, pirkto dar anais laikais, kai jis padoriai uždirbdavo, ir jį atsidarė. Ten buvo bemaž tuščia, išskyrus Lilės čia sudėtus vakarykščio valgio likučius. Jis neapkentė maisto iš trijų plastmasinių lėkštelių. Senos pupos, seni kukurūzai, vienmetės paprikos likučiai... Nė užuominos į tai, ką mėgsta valgyti vyrai. Nieko, išskyrus lėkšteles su maisto iš pusfabrikačių likučiais ir tris dešreles. Apžiūrinėdamas jas pasilenkė, ir pažįstama bejėgiška tūžmastis dabar sumišo su buku galvos skausmu. Valgyti nesinorėjo. Jis jautėsi visiškai sugniuždytas ir ligotas, jeigu dalykus vadintume savo vardais.

Normas prisiartino prie viryklės ir užkaitė virdulį. Paskui sunkiai atsisėdo ant kėdės ir ėmė niūriai laukti, kol užvirs vanduo. Kai tasai ėmė kunkuliuoti, jisai išsitraukė iš užpakalinės kelnių kišenės nosinę ir nusičiaudėjo. „Na štai, persišaldžiau, — pamanė. — Tik to ir betrūko prie viso kito“. Bet Normas taip ir neprisiminė gleivių, kurios praėjusį vakarą išsiveržė iš to mirštančio Kempiono plaučių.

*

Kai prie įėjimo suskambo varpelis, Hepas garaže tvirtino naują išmetimo vamzdį Tonio Leominsterio „Skautui“, o Vikas Pelfris, linguodamas sename supamajame krėsle ir gurkšnodamas alų „Daktaras Piperis“, stebėjo triūsiantį Hepą. Vikas grįžtelėjo.

— Tai valstijos policija, — tarė jis. — Regis, ir tavo pusbrolis čia. Džo Bobas.

Skurliu šluostydamas rankas, Hepas išsiropštė iš po „Skauto“. Artėdamas prie durų, jis smarkiai nusičiaudėjo. Kaip jis neapkentė vasarinių persišaldymų! Tai buvo visų blogiausia.

Džo Bobas Brentvudas, kurio ūgis siekė kone šešias su puse pėdos, stovėjo už savo patrulinio automobilio, kišdamas į jį benzino kolonėlės pistoletą. Už jo nugaros kaip mūšyje kritę kareiviai gulėjo trejetas praėjusį vakarą Kempiono numuštų kolonėlių.

— Hepai, senas lapine! — šūktelėjo Džo Bobas, perjungdamas siurblį į automatinį režimą ir peržengdamas žarną. — Esi laimės kūdikis, jei tavo stotis šįryt vis dar savo vietoje.

— Velnias, Stju Redmenas matė, kaip artėjo to vaikino mašina ir atjungė siurblius. Nors žiežirbų būtų užtekę visam fejerverkui.

— Vis tiek tau pasisekė. Paklausyk, Hepai, turiu į tave dar vieną reikaliuką, ne vien prisipildyti degalų.

Džo Bobo akys nukrypo į pastato tarpduryje stovintį Viką.

— Šis senas skrabis irgi buvo čia vakar vakare?

— Kas? Vikas? Taip, jis praleidžia čia veik visus vakarus.

— O ar jis gali laikyti liežuvį už dantų?

— Žinoma, galiu laiduoti. Jis padorus žmogus.

— Na ką gi, užeikime vidun. Man atrodo, senis irgi turi girdėti. O tu, jeigu galėsi, vėliau paskambink ir likusiems vakarykščio incidento dalyviams.