Stephen King - Dvikova

Starkis prisidengė akis. Vikas Hameris... buvo... jo žentas. Kaip jis galės pranešti apie tai Sintijai?.. „Atleisk, Sintija. Šiandien Vikas paniro į lėkštę su ataušusia sriuba. Štai, Sintija, išgerk „ramintojų“. Matai, išėjo kažkokia nesąmonė, kvailystė. Kažkas supainiojo dėžes. Be to, kažkas užmiršo įjungti elementą, kuris grėsmės atveju atkerta bazę. Buvo uždelsta tik keturiasdešimt sekundžių, bet to užteko. Dėžutė gavo pravardę „šnirpšlė“. Ji pagaminta Portlende, Oregono valstijoje, pagal Pentagono užsakymą, kurio numeris — 164480966. Dėžutės buvo surenkamos kompaktiškai, bet atskirose moterų techninio personalo grandyse, tačiau viskas buvo taip sutvarkyta, kad nė viena iš bendradarbių nesuprastų, ką jos daro iš tikrųjų. Viena iš merginų tikriausiai galvojo, ką pagaminti vakarienei, o tasai, kuris privalėjo patikrinti jos darbą, galbūt mąstė, kaip parduoti seną automobilį. Bet kuriuo atveju, Sintija, paskutinis sutapimas buvo tas, kad žmogus iš 4-ojo apsaugos posto, pavarde Kempionas, kaip tik laiku pastebėjo raudonai įsižiebiančius indikatorius ir suspėjo išslysti iš patalpos dar prieš užsitrenkiant ir automatiškai užsiblokuojant išėjimui. Jis perkirto pagrindinius bazės vartus keturiom minutėm anksčiau, nei įsijungė sirenos ir buvo užblokuoti visi bazės išėjimai. Ir niekas jo neieškojo, susigriebė tik po valandos, kadangi apsaugos postuose monitorių nebuvo, — kur nors juk turi baigtis pačių prižiūrėtojų priežiūra, antraip visas pasaulis pavirstų kalėjimu, — ir visi manė, kad Kempionas yra kažkur netoliese ir laukia, kol išaiškins užkrėstas teritorijas. Todėl jis pasinaudojo pavykusiu pabėgimu ir pademonstravo neeilinį gudrumą, apsukdamas netgi fermerių namus; jį lydėjo sėkmė, kadangi vyrukas pasirinkdavo būtent tas vietas, kur jo automobilis galėjo prasmukti nepastebėtas. Galų gale kažkas turėjo nuspręsti pranešti ar nepranešti apie visa tai Policijos departamentui, FTB arba vieniems ir kitiems išsyk; šie gudragalviški plepalai vis dar tebesitęsė, o tuo metu, kai kažkas ryžosi kontroliuoti situaciją, Kempionas, šis laimingas asilo pasturgalis — šitas laimingas užkrėstas asilo pasturgalis — nusigavo iki Teksaso, o kai galų gale jį sučiupo, tasai jau niekur nebėgo, kadangi patsai kaip ir jo žmona su mažąja dukrele gulėjo morge ant stalo kažkokiame nusmurgusiame Breintrio miestelyje. Breintryje, Teksaso valstijoje. Kitaip sakant, Sintija, aš stengiuosi tau įteigti, jog visa tai tebuvo sutapimų grandinė airiško totalizatoriaus prizinėse lenktynėse. Tokiu būdu, atkreipk į tai dėmesį, kartu su aplaidumu, dalimi nekompetentingumo pramaišiui su sėkme, — aš turėjau omeny nesėkmę, prašau man atleisti, — bet iš esmės būtent taip viskas ir įvyko. Jokios tavo vyro kaltės. Bet jis buvo projekto vadovas, matė, kad situacija darosi nekontroliuojama, ir tuomet...“

— Ačiū, Lenai, — tarė Starkis. — Aš pakilsiu po dešimties minučių. Norėčiau, kad per penkiolika minučių surinktum visus atsakingus asmenis. Jeigu jie lepinasi lovose, iškratyk juos iš ten.

— Taip, sere.

— Ir, Lenai... Dėkoju, kad būtent tu man pranešei.

Kreitonas išėjo. Starkis dirstelėjo į laikrodį, paskui prisiartino prie sienon įmontuotų monitorių. Jis įjungė antrąjį, sudėjo rankas už nugaros ir susimąstęs įsistebeilijo į nebylios „Mėlynojo projekto“ kavinės vaizdą.

5 skyrius

Pasukęs už kampo, Laris Andervudas vis dėlto pagaliau rado, kur pastatyti savo „Datsuną Z“ — tarp gaisrinio hidranto ir pakelėn nusiritusio šiukšlių bakelio. Šioje šiukšliadėžėje buvo kažin kas nemalonaus, ir Laris pamėgino save įtikinti, kad jis nepastebėjo iš bakelio kyšančios pastipusios katės ir didelės žiurkės, įsigraužusios anai į baltu kailiuku apaugusį pilvą. Apšviesta automobilio žibintų, žiurkė taip greitai šmurkštelėjo, kad, galimas dalykas, jos apskritai nebuvo. Katė tačiau gulėjo nekrutėdama. Ir išjungdamas mašinos variklį Laris pamanė: jeigu jau tiki vienu, tenka patikėti ir kitu. Sako, visame pasaulyje didžiausias žiurkių kiekis — Paryžiuje. Tai vis dėl tos senos kanalizacijos. Bet Niujorkas irgi neatsilieka. O jeigu Laris prisimintų savo pražuvusią jaunystę, tai ne visos žiurkės Niujorke laksto keturiomis kojomis. Ir kurių velnių jis mąsto apie žiurkes, pastatęs mašiną prie šio pradedančio irti rusvo mūro pastato?

Dar prieš penkias dienas, birželio 14-ąją, jis buvo saulėtoje Pietų Kalifornijoje, toje vilčių, keistų religijų, naktinių klubų homoseksualistams su apmokamais šokėjais ir Disneilendo priegloboje. Šiandien ryte, maždaug be penkiolikos ketvirtą, jis atvyko į kito vandenyno pakrantę, apmokėjęs pravažiavimą Triboro tiltu. Ore kybojo rūškana dulksna. Tik Niujorke vasaros lietutis gali būti toks slogus. Laris stebėjo ant priekinio mašinos stiklo besikaupiančius drėgmės lašelius, kai tuo metu rytinėje dangaus skliauto pusėje pasirodė pirmieji aušros probrėkšmiai.

Mielas Niujorke: aš sugrįžau į namus.

Ko gero, „Jankiai“ dar mieste. Tuomet kelionė iš tiesų būtų verta tikslo. Nukakti metro iki stadiono, išgerti alaus, suvalgyti dešrainį ir pasižiūrėti, kaip „Jankiai“ įkrečia mižniams iš Klyvlendo ar Bostono...

Jo mintys nevaržomai sklandė, ir tik sugrįžęs realybėn pastebėjo, jog jau gerokai prašvito. Laikrodis prietaisų skydelyje rodė 6:05. Tikriausiai jis snūstelėjo. Žiurkė iš tiesų buvo, jis matė. Žiurkė, iki pusės panirusi pastipusios katės žarnose. Tuščias Lario pilvas susitraukė, pykinimas sukilo iki pat gerklės. Jis manė, kad būtų geriausiai paspausti garso signalą ir šitaip pabaidyti žiurkę, bet rusvo mūro pastatas, jo gyventojų miegą saugantys tušti šiukšlių bakeliai nuo tokio veiksmo jį sulaikė. Laris dar žemiau slystelėjo nuo sėdynės, idant nematytų žiurkės prie jos subtilių pusryčių. Tiesiog užkandėlė, mažyli, o paskui atgalios į kanalizaciją. Ar eisi šį vakarą į „Jankių“ mačą? Galbūt susitiksime, drauguži. Nors aš smarkiai abejoju, kad tu mane pastebėsi.

Ant pastato frontono mirgėjo mįslingas užrašas: „ČIKO 116, ZORRO 93, MAŽYLIS ABI Nr. 1!“ Kai jis dar buvo berniūkštis, prieš numirštant tėvui, ši kaimynystė atrodė puiki. Dvigubų durų linkui kylančius laiptelius sergėjo du akmeniniai šunys. Prieš metus, iki Laris išvyko pakrantėn, kažkokie vandalai suluošino sargyboje iš dešinės stovintį šunį, numušdami jo pakeltą leteną. Dabar jau nebuvo abiejų, beliko tik dalis letenos, kuri kažkada priklausė šuniui iš kairės. Kūnas, kuriam prilaikyti ši letena ir buvo skirta, pradingo ir dabar, ko gero, puošia kokio nors puertorikiečio lūšną. O galbūt ZORRO 93 arba MAŽYLIS ABI Nr. 1! jį nusitempė. O galgi vieną tamsią naktį žiurkės nusinešė jį į kokį nors apleistą metropoliteno tunelį. Ko gero, su savimi jos pasičiupo ir Lario motiną. Jis vylėsi, kad galės bent jau pakilti laipteliais ir įsitikinti, ar ant pašto dėžutės vis dar tebekabo lentelė su jos pavarde ir numeriu „15“, bet jis taip pavargo...

Ne, jis įstengė tik sėdėti, knapsėti nosimi ir tikėtis, kad intuicijos likučiai apie septintą valandą jį pažadins. O paskui jis užkops ir pasižiūrės, ar jo motina šiame name vis dar tebegyvena, ar ne. Ko gero, būtų geriau, jeigu ji čia nebegyventų. Tuomet jis galbūt nė nepasivargintų pasižiūrėti į „Jankius“. Tokiu atveju jis tikriausiai apsistotų „Biltimorėje“, trejetą dienų kaip reikiant išsimiegotų, o paskui vėl išvyktų atgal į Auksinius Vakarus. Tokioje šviesoje, tokioje dulksnoje Niujorkas apsigaubė neišdildomu negyvos prostitutės žavesiu.