Stephen King - Dvikova

Lario sąmonė vėl ėmė darytis miglota, painiodama paskutines devynias savaites ir stengdamasi surasti bent kokį nors raktą, kuris galėtų nors šiek tiek paryškinti situaciją ir paaiškinti, kaipgi galima po šešerių metų bergždžių mėginimų prasimušti grojant klubuose, darant demonstracinius įrašus, linksminant įvairius susibūrimus, paskui staiga pasiekti savo tikslą vos per devynias savaites. Mėginti tai suprasti buvo lygiai tas pat, kaip praryti durų rankeną. „Juk turėtų būti atsakymas, — pamanė jis, — paaiškinimas, leidžiantis man atmesti siaubingą tvirtinimą, neva visa tai buvo užgaida, Bobo Dilano žodžiais tariant, „paprastas likimo kaprizas“.

Sukryžiavęs ant krūtinės rankas, jis giliau pasinėrė į sapną, viskas sukosi aplink šią mintį sumišai su vis naujomis, panašiai kaip žemas grėsmingas roko kontrapunktas persipina su vos juntamais, veikiančiais kaip užuojauta sintezatoriaus garsais: nudvėsusios katės pilve besiknaisiojanti žiurkė, krimst krimst — ieškanti ten ko nors skanesnio. Tai džiunglių įstatymas, drauguži, jeigu tu esi miške, tai tenka suktis...

Viskas prasidėjo prieš penkiolika mėnesių. Jis grojo su „Nudriskėliais“ Berklio klube, kur jį ir surado vaikinas iš „Columbia Records“ studijos. Šiaip jau neypatingai ryški persona, o eilinis darbininkas šiame viniliniame vynuogyne. Neilas Daimondas norėjo įrašyti vieną iš Lario dainelių, pavadinimu „Mažyte, ar gali surasti savo vyrą?“

Daimondas kūrė albumą ir be savo paties dainų sumanė įtraukti į jį seną Badžio Holio melodiją „Pegi Sju ištekėjo“ ir, ko gero, Lario Andervudo dainelę. Jis klausė, ar Laris sutiktų atvažiuoti ir padaryti bandyminį įrašą, o paskui dalyvauti prezentacijoje? Daimondui reikėjo antros akustinės gitaros, o ir melodija jam labai patiko. Laris sutiko. Prezentacija užsitęsė trejetą dienų. Viskas atrodė tiesiog nuostabiai: Laris susitiko su Neilu Daimondu, Robiu Robertsonu ir Ričardu Periu. Bet „Mažyte, ar gali surasti savo vyrą?“ niekados taip ir neįėjo į albumą. Antrą vakarą Daimondas atliko savo asmeninę dainą, kuri į albumą ir pateko.

„Ką gi, — tarė žmogus iš „Columbia Records“, — žinoma, tai labai blogai. Taip atsitinka. Bet žinai, ką aš tau pasakysiu? Kodėl gi pačiam nepadarius bandyminio įrašo? Pažiūrėtume, galbūt aš ir galėčiau iš jo ką nors išspausti“. Taigi Laris įrašė dainą, o paskui vėl atsidūrė gatvėje. Los Andžele užgriuvo sunkūs laikai. Be abejo, buvo keletas prezentacijų, bet ne tiek jau daug.

Galų gale jis susirado gitaristo darbą viename vakariniame klube, kur grodavo kažką panašaus į „Mėnulio upę“, kol seni katinai svarstė savo reikalus ir mėgavosi itališka virtuve. Jis užsirašydavo melodijas ant penklinės skiaučių, kadangi antraip galėjo supainioti motyvą arba apskritai jį pamiršti, timpčiodamas stygas ir stengdamasis atrodyti kaip Tonis Benetas, nors jautėsi esąs tarsi riestainio skylė. Dėl nuolatinio svetimų melodijų skambesio ausyse metro ir supermarketuose jį apimdavo niūri depresija.

Paskui, prieš devynias savaites, iš gilaus užmaršties ūko pasigirdo to vaikino iš „Columbia Records“ skambutis. Jie norėjo išleisti jo singlą. Ar jis galįs atvažiuoti ir padaryti įrašą? Be abejo, atsakė Laris. Jis gali tai padaryti. Todėl laisvą dieną nuvyko į Los Andželo garso įrašų studiją „Columbia Records“, ištisą valandą dainavo „Mažyte, ar gali surasti savo vyrą?“, o po to antrai pusei įdainavo dainą „Kišeninis gelbėtojas“, parašytą „Nudriskėliams“. Žmogus iš „Columbia Records“ įteikė jam penkių šimtų dolerių čekį ir pratęsė kontraktą, kuris žadėjo Lariui daugiau, jeigu diskas turės pasisekimą. Jis paspaudė Lariui ranką, pasakė, kad su juo buvo malonu bendradarbiauti, nusišypsojo apgailestaujančia šypsena, kai Laris paklausė, kaipgi bus platinamas singlas, o paskui atsisveikino. Jau buvo pernelyg vėlu už čekį gauti pinigus, todėl, visą vakarą, grodamas pas Džino, Laris jautė, kaip maloniai čekis šildo jo kišenę. Beveik prieš pat pertrauką jis sudainavo sušvelnintą „Mažyte, ar gali surasti savo vyrą?“ versiją. Vienintelis žmogus, atkreipęs į tai dėmesį, buvo šeimininkas Džino, kuris pasakė, kad negrų melodijas pasilaikytų šiukšlininkų gaujai.

Prieš septynetą savaičių jam vėl paskambino žmogus iš „Columbia Records“ ir pasiūlė nusipirkti „Billboard“ egzempliorių. Laris nuskuodė pas artimiausią pardavėją. Pasirodė, kad „Mažyte, ar gali surasti savo vyrą?“ pateko į populiariausių savaitės dainų trejetuką. Laris paskambino „Columbia Records“ darbuotojui, ir tasai paklausė, ar jis nenorėtų papietauti su išties dideliais firmos žmonėmis. Aptarti albumą. Jiems visiems labai patiko singlas, kuris jau apskriejo Detroitą, Filadelfiją, Portlendą, visą Meiną. Atrodo, daina turės pasisekimą. Keturis sykius iš eilės ji laimėjo Detroito radijo muzikinės programos naktiniame hitų parade. Niekas, regis, nė nenumanė, kad Laris Andervudas buvo baltasis.

Per pietus jis taip prisilakė, kad vos įstengė įvertinti lašišos skonį. Nė vienas lyg ir neprieštaravo, kad jis tiek prisisiurbė. Vienas iš šulų pasakė, jog visai nenustebtų, jeigu „Mažytė“ kitais metais laimėtų „Grammy“ apdovanojimą. Visa tai maloniai guodė Lario klausą. Vaikinui atrodė, tarsi jis miegotų, o kai Laris atsitokėdavo, užplūsdavo nuojauta, kad jį partrenks sunkvežimis ir tuo viskas baigsis. Šulai iš „Columbia“ davė jam dar vieną čekį, šįsyk jau dviems tūkstančiams penkiem šimtams dolerių. Nusigavęs iki namų, Laris nukėlė telefono ragelį ir ėmė skambinti. Pirmiausiai surinko Morto „Džino“ Gryno numerį ir pasakė jam, kad tasai pasiieškotų sau kitą „Geltono paukščiuko“ atlikėją, kol lankytojai žiaumoja jo suknistą ėdalą. Paskui apskambino visus, ką tik įstengė prisiminti, įskaitant ir Barį Gregą iš „Nudriskėlių“. Po to išėjo iš namų ir prisiplempė iki žemės graibymo. Prieš penketą savaičių singlas įsiveržė į geriausių „Billboard’o“ hitų parado dainų šimtuką. Aštuoniasdešimt devintuoju numeriu. Kaip raketa. Šitai įvyko būtent tą savaitę, kai į Los Andželą atėjo tikras pavasaris — ryškią, žėrinčią gegužės dieną, kai pastatai tokie akinančiai balti, o vandenynas toks spiginančiai mėlynas, jog pažvelgus į juos, atrodė, gali iššokti akys ir kaip karoliukai nusiristi skruostais. Laris pirmą kartą išgirdo savo įrašą per radiją. Pas jį užsisėdėjo keletas draugelių, įskaitant ir eilinę merginą. Visi jie paėmė po gerą dozę kokaino. Laris, pasikuitęs virtuvėje, įžengė į kambarį su dėžele pyragaičių, kai ūmai pasigirdo pažįstamas KLMT stoties šaukinys — Naaauja muuu-ZIKA! O paskui Laris sustingo nuo savo iš kolonėlių sklindančio balso:

Atleisk, kad tau nepasakiau,

Jog aš į miestą sugrįžau,

Bet kas man, kas man, kas man pasakys,

Mažyte, ar gali surasti savo vyrą,

Kursai geriausias iš visų?

Sakyk, mažyte, ar gali surasti savo vyrą?

— Viešpatie, bet juk tai aš, — vamptelėjo jis, paleisdamas iš rankų pyragaičius ir sustingdamas pražiota burna, karštai plojant bičiuliams.

O prieš keturias savaites jo daina peršoko į septyniasdešimt trečią vietą. Jis išgyveno tokį jausmą, tarsi jį kas nors būtų šiurkščiai įstūmęs į seną kiną, kur viskas vyksta ir juda pernelyg greitai. Telefonas tiesiog plyšo nuo skambučių. „Columbia“ reikalavo naujo albumo — pasinaudodama pašėlusiu singlo populiarumu, ji siekė išspausti kuo didesnę naudą. Kažkoks pamišęs suskis iš „A & R“ skambino tris kartus per dieną, įtikinėdamas Larį, kad jis kada kadės jau turėjo būti pas juos, ne dabar, o dar vakar, ir įrašyti naują dainą. „Baidykle! — šaukė tasai idiotas. — Tau tiesiog būtina nauja daina, tokia kaip „Pasikark, seiliau“, Lari! (Jis nė akyse nebuvo regėjęs skambinančiojo, o į jį jau kreipėsi Lari, netgi ne Lorencai.) Tu ką, baidykle? Aš turiu omeny — suknista baidykle/“