Stephen King - Dvikova

Galų gale Laris prarado kantrybę ir baidyklei-rėksniui pasakė, jog jeigu jam tektų rinktis įrašą „Pasikark, seiliau“ ar kokakolos klizmą, jis pasirinktų klizmą. Paskui padėjo ragelį.

Bet traukinys ėmė įgauti pagreitį. Įsitikinimas, kad tai bus pats populiariausias įrašas per ateinančius penkerius metus, taip ir smelkėsi į apsvaigusią jo galvą. Agentai skambino ištisais tuntais. Visi jie atrodė išalkę. Laris ėmė rengti priėmimus, ir jam atrodė, kad visur girdi vien savo dainą. Vieną sekmadienio rytą išgirdęs ją „Soul traukinyje“, jis visą likusią dienos dalį stengėsi prisiversti patikėti, jog tai realybė.

Netikėtai pasirodė labai sunku atsikratyti Džulija, mergina, su kuria jis ėmė susitikinėti grodamas pas Džino. Jinai supažindino jį su gausybe žmonių, bet tik su dviem trim iš jų Laris iš tiesų norėjo palaikyti draugystę. Džulijos balsas ėmė jam priminti atkaklius nesuskaičiuojamų prodiuserių balsus, kurie draskė į dalis jo telefoną. Išsiskyrė su ja po skandalingo barnio. Ji klykė, esą Laris skolingas jai penkis šimtus dolerių už narkotikus. Ji grasino nusižudyti. Vėliau Lariui atrodė, kad jis išgyveno ilgas peštynes su pagalvių mėtymu, ir visos pagalvės buvo pripildytos mirtinai nuodingų dujų.

Albumą ėmė sudarinėti prieš trejetą savaičių, ir Laris atsilaikė prieš daugelį „tavo paties labui“ patarimų. Jis pasinaudojo kontrakte jam suteikta veiksmų laisve. Pasikvietė tris muzikantus iš „Nudriskėlių“ — Barį Gregą, Elą Spelmeną ir Džonį Makolą — ir dar du, su kuriais jis dirbo paskutiniuoju metu — Neilą Gudmeną ir Veiną Stakį. Jie sudarė albumą per devynias dienas, išnaudoję visą jiems suteiktą studijos laiką. Regis, toji „Columbia Records“ buvo numačiusi albumui — pradedant „Mažyle, ar gali surasti savo vyrą?“ ir pabaigiant „Pasikark, seiliau“ — dvidešimties savaičių karjerą. Laris norėjo daugiau.

Albumo viršelis vaizdavo Larį, stovintį ant kažkokios scenos putų pripildytoje geldoje. O virš jo galvos „Columbia Records“ sekretorės lūpų dažais buvo pakeverzota: „KIŠENINIS GELBĖTOJAS ir LARIS AN-DERVUDAS“. „Columbia Records“ albumą norėjo pavadinti „ Mažyte, ar gali surasti savo vyrą?“, bet Laris kategoriškai stojo prieš, ir pagaliau jie sutarė šitaip užrašyti: „SU SINGLU-HITU“.

Prieš dvi savaites singlas užėmė keturiasdešimt septintą vietą, ir karuselė ėmė suktis. Malibu, vandenyno pakrantėje, jis išsinuomojo mėnesiui namelį, visa kita atrodė kaip pro rūką. Ateidavo ir išeidavo žmonės, bet daugelio iš jų Laris nepažinojo. Jis prisiminė, kad su juo derėjosi kažkokie agentai, kurie norėjo perimti jo „karjeros skrydį“. Prisiminė, kaip uostė kokainą ir užgėrinėjo tekila. Prisiminė, kaip jį pažadino sekmadienio rytą — tai buvo maždaug prieš savaitę — ir jis išgirdo Keisį Kasemą leidžiant jo singlą, kaip debiutinę dainą, patekusią į „Amerikos topų keturiasdešimtuką“ trisdešimt šeštuoju numeriu. Prisiminė karališkai dosnų, gautą paštu keturių tūkstančių dolerių čekį.

O paskui, lygiai prieš šešetą dienų, atėjo birželio 13-oji, diena, kai Veinas Stakis pakvietė Larį pasivaikščioti paplūdimiu. Buvo dar tik devinta ryto, bet jau grojo akustinė stereosistema, švietė abu televizoriai, ir kilo įspūdis, kad svetainėje pirmajame aukšte orgija vis tebesitęsia. Laris, dėvėdamas vien glaudėmis, sėdėjo svetainės krėsle ir mėgino perprasti „Superboy“ komiksų knygelės prasmę. Jis suvokė tai, kas aplinkui vyksta, bet neįstengė suprasti nė vieno žodžio. Iš stereogarsiakalbių griaudėjo Vagnerio muzika, todėl Veinui teko riktelėti keletą kartų ir šitokiu būdu priversti save išgirsti. Pagaliau Laris linktelėjo. Jam atrodė, kad jis galėtų pasivaikščioti keletą mylių. Bet kai saulės šviesa tvykstelėjo į Lario vyzdžius milijonais ploniausių adatėlių, jis ūmai savo sprendimo atsisakė. Veinas, tvirtai įsikibęs jam į ranką, reikalavo savo. Jiedu nusileido į pliažą, perėjo šiltu smėliuku, ir Laris nusprendė, jog ši mintis galų gale ne tokia jau bloga. Bangų mūšos ošimas ramino. Aukštyn kylanti žuvėdra žydroje padangėje išskėtė sparnus, primindama suplotą „M“ raidę. Veinas stipriai truktelėjo jį už rankos:

— Eime!

Laris jau nusikapstė visas tas mylias, kurias, kaip jis jautė, galėjo įveikti. Bet dabar jau jam šitaip neatrodė. Plyšte plyšo galva, o į nugarą tarsi kas kuolą būtų įbedęs. Akyse tvinksėjo skausmas, bukai maudė inkstus. Pagirios po amfetamino ne tokios sunkios, kaip iš vakaro suvartojus penketą „rožinių“ tablečių, bet ir ne tokios malonios, kaip po butelio škotiško viskio. Jeigu jis turėtų porą tablečių, tuomet visiškai atsikvošėtų. Laris buvo bekišąs ranką kišenėn, ir tik dabar atsigodėjo, kad eina apsitempęs vien tris dienas dėvėtas glaudes.

— Veinai, aš noriu grįžti.

— Paėjėkime dar truputį, — Lariui pasirodė, kad Veinas į jį žvelgia kažkaip keistai, jo žvilgsnyje sumišo dirglumas ir gailestis.

— Aš pavargau, — irzliai pratarė Laris. Jam norėjosi spjauti į Veiną. Be to, knietėjo išdrožti, kad jis, Laris, turėjo hitą, o Veinas — tik naujo albumo klavišinių partiją. Jis niekuo nesiskyrė nuo Džulijos. Visi užantyje turi savo akmenį. Jo akys netikėtai prisipildė ašarų.

— Eime, drauguži, — pakartojo Veinas, ir jiedu vėl nuklumpsėjo per pliažą.

Nupėdino dar apie mylią, kai staiga Lario juosmenį pervėrė mėšlungis. Klyktelėjęs jis išsitiesė ant smėlio. Pasijuto, tarsi du stiletai būtų vienu metu pervėrę jo kūną.

— Mėšlungis! — riktelėjo jis. — Girdi, mėšlungis!

Veinas priklaupė šalia ir ištiesino jo kojas. Priepuolis pasikartojo dar sykį, o paskui Veinas ėmėsi darbo: jis mankštino ir masažavo jo blauzdas. Pagaliau dėl deguonies trūkumo sutraukti jo raumenys atsipalaidavo. Iki šiol gniaužęs kvapą Laris su palengvėjimu atsiduso.

— O Viešpatie, — atsikvėpė jis. — Ačiū. Tai buvo... Tai buvo, taip siaubinga...

— Be abejo, — be ypatingos užuojautos pratarė Veinas. — Žinau, kad siaubinga, Lari. O kaip dabar?

— Nieko. Bet truputį pasėdėkime, gerai? O paskui keliausime atgalios.

— Aš norėčiau su tavimi pasišnekėti. Tau reikėtų iš viso šito išsipainioti, todėl geidaučiau, kad atgautum pusiausvyrą ir suprastum, ką ketinu užkrauti ant tavo pečių.

— Apie ką tu kalbi, Veinai? — pratarė, o pats sau pamanė: „Štai ji, bedugnė, ir priartėjo“.

Bet tai, ką pasakė Veinas, pasirodė ne toks jau šlamštas, kaip tas sakinys iš šešių žodžių „Superboy“ komiksų knygelėje, kurio prasmę jis stengėsi suvokti.

— Šventė eina į pabaigą, Lari.

— Kas?

— Šventė. Kai sugrįši į namus, išdalysi visiems mašinų raktelius, padėkosi už puikiai praleistą laiką ir palydėsi juos iki durų. Atsikratysi jais.

— Aš negaliu šitaip pasielgti! — šokiruotas jo žodžių, riktelėjo Laris.

— Būtų geriau padaryti kaip tik taip, — įsitikinęs tarė Veinas.

— Bet kodėl? Drauguži, vakarėlis dar tik prasideda!

— Lari, juk „Columbia“ tau sumokėjo?

— Kam tau reikia žinoti? — vylingai paklausė Laris.

— Tu ką, manai, noriu pasipelnyti tavo sąskaita? Pamąstyk apie tai.

Laris pagalvojo ir didėjant sumišimui suvokė — įtarimams, kad Veinas Stakis norėtų uždėti leteną ant jo honoraro, nėra jokio pagrindo. Jis to nepadarytų; nors kaip ir dauguma jam padėjusių įrašinėti albumą žmonių amžinai ieškojo darbo, Veinas skyrėsi nuo jų tuo, kad buvo kilęs iš turtingos šeimos ir su savo giminaičiais palaikė gerus santykius. Jo tėvas valdė pusę akcijų trečios pagal dydį kompanijos, gaminančios elektroninius žaidimus. Stakiai turėjo išties didingus, nuostabius rūmus Bei Ere. Sutrikęs Laris ūmai suprato, kad jo paties netikėtas turtas Veinui turėjo atrodyti tarytum apgailėtinas skatikas.