Stephen King - Dvikova

— Ne, manau, kad ne, — kimiai atsiliepė jis. — Atleisk.

— Taigi, kiek?

Laris paskaičiavo.

— Septynis gabalus. Kaip ir buvo sutarta.

— Ji moka tau kas ketvirtį už singlą ir kas pusmetį už albumą.

— Teisingai.

Veinas linktelėjo:

— Kol tęsiasi šis triukšmas, tie niekšai šildosi rankas. Nori cigaretę?

Laris paėmė cigaretę ir spragtelėjo žiebtuvėliu.

— Ar žinai, kiek tau kainavo šitas vakarėlis?

— Be abejo, — atsakė Laris.

— Tu išsinuomojai namą ne mažiau nei už tūkstantį.

— Taip, tikrai, — iš tiesų nuomos mokestis sudarė tūkstantį du šimtus dolerių ir penkis šimtus už naudojimąsi baldais. Už jų nusidėvėjimą ir pusę mėnesinio mokesčio jis susimokėjo iš anksto, taigi jau paklojo tūkstantį šimtą dolerių, ir dar liko šešis šimtus skolingas.

— Kiek dopingui? — paklausė Veinas.

— Paklausyk, juk reikalingas šioks toks paįvairinimas.

— Marihuana ir kokainas. Kiek? Sakyk!

— Penki šimtai ir dar penki šimtai, — dusliai pratarė Laris.

— Ir antrą dieną jau viskas pasibaigė.

— Taip, velniai rautų! — dirgliai šūktelėjo Laris. — Kai mes ryte išeidinėjome, mačiau visas dėžutes. Beveik nieko nebeliko, bet...

— Vyre, argi tu neprisimeni Kaladės? — netikėtai Veino balsas pasidarė nuostabiai panašus į Lario balsą; mėgdžiodamas jo kalbos manierą, jis lygiai taip pat tęsė žodžius: „Užrašyk tai į mano sąskaitą, Diuji. Žiūrėk, kad jos visuomet būtų pilnos“.

Laris su augančiu siaubu pažvelgė į Veiną. Jis prisiminė nediduką vikrų sukčių keista šukuosena, kokios buvo madingos prieš dešimt ar penkiolika metų, nupiepusį vaikiną senamadiška šukuosena ir marškinėliais su užrašu „Jėzus atėjo ir apsišlapino“. Atrodė, kad šis vaikinas tiesiog kimšte prikimštas narkotikų. Laris netgi galėjo prisiminti, kaip šiam vyrukui — Diujui Kaladei — liepė nuolat pripildyti dėžutes ir viską užrašinėti jo sąskaiton. Bet tai buvo... Tai buvo taip seniai.

Veinas pastebėjo:

— Diujis Kaladė senokai neturėjo tokios galimybės.

— Kiek jis iš manęs išsiurbė?

— Už žolę ne tiek jau daug. Žolė pigi. Dvylika šimtų. O štai už kokainą aštuonis gabalus.

Lariui pasirodė, kad jis bematant susivems. Tylėdamas spoksojo į Veiną. Paskui mėgino prašnekti, bet teįstengė žioptelėti:

— Devyniasdešimt du šimtus?..

— Antrame aukšte buvo spalvotas televizorius. Kažkas paleido į jį kėdę. Manau, remontas kainuos apie trejetą šimtų. Mediniai paneliai apačioje neatpažįstamai prirašinėti ir suraižyti. Keturi šimtai. Ir dar būtų labai gerai, jei tiek užtektų. Užvakar sudaužytas spalvotas vitražas. Trys šimtai. Persiškam kilimui svetainėje apskritai galas — užgesintos cigaretės, sulaistytas alumi, viskiu. Keturi šimtai. Aš paskambinau į vyno krautuvėlę — jie irgi patenkinti tavo sąskaita kaip ir Kaladė. Šeši šimtai.

— Šeši šimtai dolerių už išgėrimą, — sušnabždėjo Laris. Jį galutinai apėmė baisus siaubas.

— Dar gali padėkoti, kad daugelis tavo svečių gėrė alų ir vyną. Tavo sąskaita supermarkete sudaro keturis šimtus dolerių — daugiausiai už picą, traškučius ir panašų šlamštą. Bet baisiausia — triukšmas. Netrukus apsireikš policija. Visuomeninės ramybės pažeidimas. Be to, pas tave linksminasi keturi ar penki narkomanai, neišgyvenantys be heroino. Pirko tris ar keturias uncijas šio meksikietiško mėšlo.

— Tai irgi užrašyta mano sąskaiton? — kimiai paklausė Laris.

— Ne, Kaladė heroinu nesiverčia. Tai mafijos sritis, ir vargu ar Kaladei nusišypsos perspektyva pasimėgauti kaustytais batais. Bet jei atsibels policija, pasekmes nesunku numatyti.

— Bet juk aš nežinojau...

— Na, tiesiog nekaltas angelėlis, — pertraukė jį Veinas. — Bendra šio nediduko vakarėlio sąskaita viršija dvylika tūkstančių dolerių. Tu paimsi iš aikštelės savo „Datsuną“ ir išvažiuosi... Kiek jie pagal kontraktą yra tau skolingi?

— Dvidešimt penkis, — prislėgtai atsiliepė Laris. Jis vos tvardėsi, kad nepravirktų.

— Ir kiek dar tau liko iki kitos karališkos sąskaitos? Pora tūkstančių?

— Maždaug tiek, — tarė Laris, nedrįsdamas Veinui prisipažinti, kad pas jį liko gerokai mažiau: čekiais ir grynais apie aštuoni šimtai dolerių.

— Lari, paklausyk manęs įdėmiai — juk tau nereikia dusyk kartoti. Čia visuomet laukia vakarėlių. Daugelis tik ir gyvena iš panašių kvailelių kišenės. Ieškodami grobio, jie sulekia kaip maitvanagiai prie dvėselienos. Dabar jie šičia. Atsikratyk jais, ir tegul jie nešdinasi į visas keturias puses.

Laris prisiminė visą tuziną svečių. Vargu ar jis pažinojo bent trečdalį iš jų. Mintis, kad teks išvaryti šiuos nepažįstamus žmones, jam užėmė gerklę. Jis praras jų pagarbą. Bet kaip priešprieša šiai minčiai prieš akis iškilo vaizdinys: Diujis Kaladė, kuris pildė jo atsargas, išsitraukia iš kišenės užrašų knygelę ir sąskaitos pabaigoje rašo skaičių. Laris pamėgino įsivaizduoti Kaladės veidą, jo senamadišką šukuoseną ir pretenzingus marškinėlius. Kol Laris blaškėsi tarp šiųdviejų vaizdinių, Veinas ramiai jį stebėjo.

— Drauguži, aš atrodysiu kaip paskutinis mulkis, — pagaliau pratarė Laris, neapkęsdamas savęs dėl šių iš jo lūpų išsiveržusių irzlių žodžių.

— Taip, jie tave įvairiai pavadins. Jie pasakys, kad tu ruošiesi į Holivudą. Kad pradėjai riesti nosį. Išduodi senus draugus. Bet tarp jų juk nėra tavo draugų. Tavo draugai dar prieš trejetą dienų suprato, kas čia darosi, ir išvažiavo. Ne itin džiugina akį, kai tavo draugas, nė patsai to nepastebėdamas, šlapinasi tiesiog į kelnes.

— Ir kodėl gi tu man visa tai sakai? — ūmai įtūžęs paklausė Laris. Pyktis persmelkė tuomet, vos tik suprato, kad visi iš tiesų geri jo draugai išvyko. Dabar, atsigrįžus atgalios, visos jų pastangos paaiškinti savo išvykimo priežastį atrodė neįtikinančios. Baris Gregas pasivedėjo Larį į pašalį, norėdamas su juo pasišnekėti, bet Laris jau „skrajojo“, tik čepsėjo lūpomis ir beprasmiškai šypsojosi. Dabar jis svarstė, ką gi jam norėjo pasakyti Baris. Galbūt tą patį? Nuo šios minties jis dar labiau sutriko, Larį ištiko naujas pykčio priepuolis.

— Kodėl man visa tai sakai? — jis pakartojo savo klausimą. — Man atrodo, kad aš ne itin tau patinku.

— Ne... Bet ir priešiškumo nejaučiu. Daugiau neturiu ką pridurti, drauguži. Aš galėčiau tau leisti susidaužti nosį. Vieno karto užtektų.

— Ką turi omeny?

— Tu juos išvaikysi. Kadangi turi tam tikrą charakterio bruožą. Tavyje esama kažin ko panašaus į alavinės folijos braškėjimą. Tu padarysi neblogą karjerą. Populiarus dainininkas, kurio jau po penkerių metų niekas neprisimins. Melomanai rinks tavo įrašus. Tu užkalsi nemažai pinigo.

Laris sugniaužė kumščius. Jam norėjosi smogti į šį ramų veidą. Veinas kalbėjo apie tokius dalykus, nuo kurių Laris jautėsi prie kelio ženklo palikta šuns išmata.

— Sugrįžk namo ir išvaikyk juos, — romiu balsu pratarė Veinas. — O paskui sėsk į mašiną ir išvažiuok. Paprasčiausiai išvažiuok. Tūnok nuo šios vietos kuo toliau, kol sužinosi, kad tavęs laukia kitas karališkas čekis.

— Bet Diujis...

— Aš rasiu žmogų, kuris su Diuju pasišnekės. Netgi su malonumu. Tasai vaikinas pasakys Diujui, kad pinigų teks palaukti, ir Diujis bus patenkintas, — jis nutilo ir kurį laiką stebėjo du paplūdimiu bėgančius mažylius ryškiais maudymosi kostiumais. Džiaugsmingai lodamas, įkandin jų šuoliavo šuva.