Stephen King - Dvikova

Ašaros negalėjo pakeisti šito pasireiškusio jo būdo tvirtumo, lygiai kaip vasaros lietus vienu sykiu negali pakeisti uolos formos. Toks tvirtumas turėjo savo pranašumus, — ji tai žinojo, privalėjo žinoti kaip moteris, viena auginusi berniuką dideliame mieste, kur taip mažai rūpinamasi motinomis ir juolab mažiau jų vaikais, — bet Laris šito dar nesuprato. Kaip ji ir pasakė, jis vis dar buvo tasai ankstesnis Laris. Jis taip ir gyvens, nesusimąstydamas, kas įtraukia žmones — įskaitant ir patį save — į nemalonias situacijas, o kai reikalai pasidarys visai prasti, ieškos pagalbos tame tvirtume ir mėgins išsikapstyti pats. O kaipgi kiti? Jis paliks juos skęsti arba kapanotis savarankiškai. Uola gali daug ištverti, tokia ištvermė glūdėjo ir jo charakteryje, bet jis kaip ir anksčiau naudojo ją vien griovimui. Ji pajuto tai iš jo akių, įžvelgė kiekvienoje jo figūros linijoje, kiekviename judesyje... Netgi cigaretės mostelėjime, idant dūmai kiltų ratilais. Jis niekuomet nepaversdavo šios savo tvirtybės durklu, kuriuo galėtų žeisti žmones, o tai jau šis tas. Bet kai iškildavo būtinybė, jis vis dėlto tarsi vaikas juo pasinaudodavo — lyg pasitelkdamas lazdą, kurios pagalba įmanoma išsivaduoti iš pačiam sau pasispęstų spąstų. Sykį jinai pamanė, kad Laris gebės pasikeisti. Ji pasakė sau: jis sugebės.

Bet priešais ją sėdėjo anaiptol ne berniukas; tai buvo suaugęs vyras, ir ji išsigando, kad gilaus ir esminio persimainymo, kurį jos dvasininkas vadino sielos pasikeitimu, dienos praėjo. Laris turėjo savyje kažin ką verčiančio skaudžiai sukąsti dantis, kaip nuo besiskverbiančio vidun garso, kurį skleidžia ant mokyklinės lentos cypčiojanti kreida. Laris sėdėjo paniręs savin. Vienintelis žmogus, kurį įsileido į savo širdį, buvo jisai pats. Bet jinai jį mylėjo. Ji taip pat pamanė, kad jam sekasi visai neblogai, ir tai neturi nieko bendra su šiuo trumpalaikiu silpnumu. Čia nebuvo jokios katastrofos, — tik jos verkiantis sūnus.

— Tu pavargai, — tarė Alisa. — Nusišluostyk ašaras. Aš nustumdysiu dėžes, ir galėsi pamiegoti.

Motina nužingsniavo mažu koridoriumi į buvusį jo miegamąjį, ir Laris išgirdo, kaip jinai ten stumdydama dėžes niurna. Jis lėtai nusišluostė akis. Pro langą veržėsi gatvės triukšmas. Laris stengėsi prisiminti, kada verkė prie motinos paskutinį kartą. Prisiminė pastipusią katę. Jis pavargo. Dar niekuomet jis nesijautė toks pavargęs. Laris parvirto ant lovos ir išmiegojo bemaž aštuoniolika valandų.

6 skyrius

Kai Franė atėjo į daržą, kur jos tėvas kantriai ravėjo žirnius ir pupeles, jau vakarėjo. Jinai buvo gan vėlyvas vaikas, dabar jos tėvui jau ėjo septinta dešimtis, ir iš po beisbolo kepuraitės, kurią jis nuolat nešiojo, kyšojo žilų plaukų sruogos. Jos motina išvyko į Portlendą pirkti baltų pirštinaičių: liepos pradžioje turėjo ištekėti Emė Lauder, geriausia Franės vaikystės draugė.

Franė meiliai žvelgė į sulenktą tėvo nugarą, mėgaudamasi pavakario ramybės idile. Šiuo paros metu šviesa įgaudavo nepakartojamą neapibrėžto laiko žavesį, būdingą tik šioms greitai prabėgančioms ankstyvos vasaros Meine akimirkoms. Tokią ypatingą šviesą ji kažkodėl buvo prisiminusi sausio vidury, ir tuomet jos širdį suspaudė ilgesys. Vakarėjanti ankstyvos vasaros šviesa asocijavosi su daugeliu malonių dalykų: beisbolo rungtynėmis Mažosios Lygos parke, kur nuolat žaisdavo Fredas, arbūzais, šviežiais virtais kukurūzais, arbata su ledu aprasojusiose stiklinaitėse, vaikyste.

Franė lengvai kostelėjo.

— Pagalbos nereikia?

Grįžtelėjęs tėvas nusišypsojo:

— Sveika, Frane. Ar tavo mama sugrįžo? — jis paniuro, bet netrukus jo veidas nušvito. — Betgi ne, ji juk išvažiavo visai neseniai. Gali purvintis rankas, jeigu taip jau nori. Tik paskiau nepamiršk jas nusimazgoti.

— Moters rankos byloja apie jos įpročius, — nutaisiusi grimasą, pratarė Franė, o paskui prunkštelėjo. Piteris pamėgino suteikti savo veidui nepritariamą išraišką, bet tai jam nepavyko.

Ji pritūpė prie gretimos lysvės ir ėmė ravėti. Linksmai čirškėjo žvirbliai, iš 1-ojo plento, besidriekiančio per vieną kvartalą nuo jų namo, sklido gaudesys. Jis dar nepasiekė tokio gausmo kaip liepos mėnesį, bet vis dėlto buvo pakankamai smarkus.

Piteris pasakojo apie savo reikalus, o ji klausinėjo arba linkčiojo galvą. Įsitraukęs į darbą, jis negalėjo matyti jos linksėjimo. Bet akies krašteliu regėjo, kaip linkčioja jos šešėlis. Jis dirbo vairuotoju stambioje automobilių firmoje Sanforde — pačioje didžiausioje autofirmoje į šiaurę nuo Bostono. Jau turėjo šešiasdešimt ketverius, iki pensijos buvo likę vos metai. Netgi nepilni metai, kadangi jam dar priklausė keturių savaičių atostogos, kurių jis ketino pasiprašyti rugsėjo mėnesį, kai visi „atvykėliai“ išsidangins po namus. Jis visąlaik galvojo apie pensiją. Stengėsi nežiūrėti į ją kaip į amžinas atostogas, ir dabar apie tai kalbėjo Franei. Jis turi daug pensijinio amžiaus bičiulių, kurie irgi sako, kad šitai visai kas kita. Jis nemanė, kad nuobodžiaus kaip Erlanas Endersas arba taip gėdingai vargs kaip Keronai — vargšelis Polas visą savo gyvenimą nuo ryto iki vakaro tūnojo parduotuvėje, bet vis dėlto jiedu su žmona buvo priversti parduoti savo namą ir važiuoti gyventi pas dukterį ir jos vyrą.

Piteris Goldsmitas nepasikliovė socialine rūpyba; niekuo, bet ypač ja netikėjo netgi anuomet, kai sistema dar nebuvo pradėjusi griūti nuo gamybos nuosmukio, infliacijos ir nuolat didėjančio sukčių skaičiaus slėgio. Ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje Meine buvo ne tiek jau daug demokratų, kalbėjo Piteris atidžiai jo besiklausančiai dukrai, bet jos senelis priklausė būtent šiai partijai ir, laimei, jos senelis demokratu padarė ir jos tėvą. Ogankvito klestėjimo laikais Goldsmitai dėl to pavirto tarytum kokiais parijais. Bet jo tėvas mėgo priežodį, iš Meino valstijos respublikonų filosofijos nepaliekantį akmens ant akmens: „Neverta pasitikėti šio pasaulio stipriaisiais — jie kaip ir jų vyriausybė gali pasiųsti tave po velnių netgi Paskutiniojo teismo dieną“.

Franė nusijuokė. Kai tėvas šitaip kalbėdavo, jai patiko. Bet taip atsitikdavo gana retai, nes moteris, jam esanti žmona, o jai — motina, būtų išrovusi Piteriui liežuvį ir apipylusi sieros rūgštimi, kuri nuolat tiško nuo tūžmingo jos dvišakio.

Tu privalai pasitikėti tiktai savimi, toliau kalbėjo jis, ir tegul šio pasaulio stiprieji su juos išrinkusiais žmonėmis elgiasi taip kaip nori. Dažniausiai su pastaraisiais jie elgiasi ne itin gerai, bet ir tai yra normalu; jie verti vienas kito.

— Tvirtos pajamos — štai kur atsakymas, — pasakė jis Franei. — Vilas Rodžersas sakė, kad tai žemė, kadangi ji — vienintelis dalykas, kurio neįmanoma reprodukuoti, bet tą patį galima pasakyti ir apie auksą bei sidabrą. Žmogus, kuris myli pinigus, — išgama, toksai vertas tik paniekos. O žmogus, kuris neįstengia jų uždirbti ir išsaugoti — kvailys. Jo neniekina, jo gailisi.

Franei toptelėjo, ar tik neturi jis omeny vargšo Polo Kerono, buvusio tėvo bičiulio dar iki jai gimstant, bet nusprendė neklausti. Kad ir kaip ten būtų, ji nenorėjo, jog tėvas pasakotų jai apie tai, ką svarstė daugelį metų. Užtat jis prasitarė, esą ji niekuomet — nei blogais, nei gerais laikais — nebuvo jiems našta, ir didžiuodavosi prieš savo draugus, kad gebėjo dukterį išsiųsti mokytis. Ko nepajėgė padaryti jo pinigai ir jos protas, sakydavo jis tiems, ji padarė senu metodu, ištiesusi nugarą ir krestelėjusi plaukus. Jei nori ką nors pasiekti, privalai dirbti, dirbti labai atkakliai. Jos motina ne visuomet tai suprato. Dabartinės moterys, nori jos šių permainų, ar nenori, bet labai pasikeitė. Ir Karlai niekaip netilpo galvoje, kodėl Franė nemedžioja sau vyro.