Stephen King - Dvikova

— Ji mato, kad Emė Lauder išteka, — tarė Piteris, — ir galvoja: „Jos vietoje turėtų būti mano Franė. Žinoma, Emė puiki, bet jeigu pastatytum jas šalia viena kitos, tai Emė būtų panaši į seną sutrūkinėjusį dubenį“. Tavo motina visą gyvenimą vadovavosi senomis taisyklėmis, ir dabar jau ji nepasikeis. Būtent todėl retsykiais jūs ir užkliudote viena kitą, įskeldamos kibirkštis, tarsi dalgiui atsitrenkus į akmenį. Dėl to nevalia nieko kaltinti. Bet tu, Frane, privalai įsidėmėti, — jinai jau pernelyg sena, kad galėtų pasikeisti, o tu pakankamai suaugusi, kad tai suprastum.

Paskui jis vėl įniko dirbti, pasakodamas, kaip vienas jo bendradarbis vos neprarado po presu rodomojo piršto, kadangi tuo metu skraidė padebesiais. Laimė, kad Lesteris Kroulis laiku suspėjo jį truktelėti šalin. Bet, pridūrė jis, juk Lesteris ne visuomet bus netoliese. Tėvas atsiduso, tarytum pamanydamas, kad ir jo lygiai taip pat nebebus, o paskui pažvalėjęs ėmė dėstyti savo idėją, kaip po kapoto apmušalu galima paslėpti anteną.

Jis pereidinėjo nuo vienos temos prie kitos ramiu ir geraširdišku balsu. Tėvo ir dukters šešėliai, judėdami lysvėmis jų priešaky, ėmė sparčiai ilgėti. Franę kaip visuomet užliūliavo jo tauškalai. Atėjo šį tą jam papasakoti — taip nuo pat ankstyvos jaunystės ji ateidavo pasikalbėti, o pasilikdavo vien klausytis. Tėvas jai neįbosdavo. Kiek ji žinojo, niekas nelaikė jo nuobodžiu arba įkyriu — galbūt išskyrus tik motiną. Jis buvo nuostabus pasakotojas.

Ji ūmai atitoko, kad tėvas nutilo. Piteris sėdėjo galulysvy ant akmens ir kimšdamas savo pypkę žiūrėjo į dukterį.

— Apie ką tu galvoji, Frane?

Keletą sekundžių ji bukai spoksojo į jį, nežinodama, nuo ko pradėti. Jinai atėjo čia viską jam papasakoti, bet dabar abejojo, ar įstengs. Tyla pakibo tarp jų, augo ir plėtėsi, kol pagaliau Franė nepajėgė šios lavinos atlaikyti. Ji pašoko.

— Aš nėščia, — pasakė paprastai.

Jis liovėsi kimšęs pypkę ir įsmeigė į ją žvilgsnį.

— Nėščia, — pakartojo, tarytum prieš tai niekuomet nebūtų girdėjęs šito žodžio. Paskui tarė: — O, Frane... ar tai pokštas? O gal žaidimas?

— Ne, tėti.

Ji nuėjo prie lysvės galo ir prisėdo greta. Franės galvoje stuksėjo, ją pykino.

— Ar tikrai? — paklausė.

— Tikrai, — atsakė ji, o paskui — ir tame nebuvo nieko apsimestinio, ji tiesiog neįstengė susilaikyti, — Franė įsiraudojo. Tėvas viena ranka spaudė ją prie savęs tarsi ištisą amžinybę. Kai kūkčiojimas ėmė rimti, ji prisivertė užduoti klausimą, kuris jaudino ją labiausiai.

— Tėti, ar tu mane vis dar myli?

— Kaip? — jis sutrikęs pažvelgė į ją. — Be abejo. Aš myliu tave, Frane, lygiai taip pat, kaip mylėjau.

Nuo šių žodžių ji vėl apsipylė ašaromis, tik dabar jis ją paliko, tuo laiku kimšdamas pypkę.

— Tu labai susikrimtai? — paklausė Franė.

— Nežinau. Prieš tai niekuomet neturėjau nėščios dukters, todėl tiesiog nežinau, kaip turėčiau elgtis. Tai Džesas?

Ji linktelėjo.

— Ar jam pasakei?

Ji vėl maktelėjo galva.

— Jis pažadėjo mane vesti. Arba sumokėti už abortą.

— Vestuvės arba abortas, — mąsliai pratarė Piteris Goldsmitas, papsėdamas pypkę. — Jis kaip dviveidis Janusas.

Nuleidusi galvą, ji apžiūrinėjo savo rankas, gulinčias ant džinsais aptemptų kelių. Ant pirštų sąnarių ir po nagais pridžiūvo purvas. „Moters rankos byloja apie jos įpročius, — galvoje nuskambėjo jos motinos balsas. — Nėščia dukra. Man teks atsisakyti bažnytinės veiklos. Moters rankos...“

Jos tėvas tarė:

— Aš nenorėčiau veltis į tavo intymų gyvenimą daugiau negu derėtų... bet argi jis... arba tu... nesiėmėte jokių saugos priemonių?

— Aš gėriau tabletes prieš nėštumą, — atsiliepė ji. — Bet jos nepadėjo.

— Tuomet išskyrus judu abu, aš neturiu ką kaltinti, — tarė įdėmiai žiūrėdamas į ją. — Bet ir šito aš negaliu daryti, Frane. Aš nieko negaliu kaltinti. Šešiasdešimt ketverių pamiršti, jog egzistuoja žmonės, kuriems dvidešimt vieneri. Todėl apie kaltę nekalbėsime.

Jinai patyrė didelį palengvėjimą, jai netgi galva apsisuko tarsi per nuoalpį.

— O štai tavo motina suras nemažai priekaištų, ir aš jos netramdysiu, nors ir jos pusės nepalaikysiu. Tu supranti, ką aš turiu omeny?

Ji linktelėjo. Jos tėvas niekuomet neprieštaraudavo motinai. Bent jau balsu. Ji turėjo dygų liežuvį. „Kartais, kai su ja ginčiniesi, situacija tampa nebekontroliuojama, — kažkada pasakė jis Franei. — O kai ji praranda savitvardą, tai gali savo oponentą taip išgražinti, jog vėlesni atsiprašymai sužeistajam jau niekuo nepagelbės“. Franė anąsyk dar pamanė, kad tikriausiai prieš daugelį metų jis buvo priverstas pasirinkti: tęsti pasipriešinimą, kuris galų gale, pasibaigtų skyrybomis, arba pasiduoti nugalėtojo malonei. Jis pasirinko antrąjį variantą — bet iškėlęs savo sąlygas.

Franė ramiai paklausė:

— Tu įsitikinęs, kad sugebėsi neįsikišti, tėti?

— Ar nori, jog palaikyčiau tavo pusę?

— Nežinau.

— Ką ketini daryti?

— Su mama?

— Ne, su savimi, Frane.

— Nežinau.

— Ištekėsi už jo. Dviese pragyventi pigiau nei vienam — taip, regis, dabar sakoma.

— Nemanau, kad galėsiu tai padaryti. Man atrodo, aš jį lioviausi mylėjusi, jeigu apskritai kada nors mylėjau.

— Dėl kūdikio? — jo pypkė vėl smarkai suruseno, dūmo kvapas vasaros ore buvo toks malonus. Sodo kampuose tvenkėsi šešėliai, savo melodijas ėmė čirpauti žiogeliai.

— Ne, ne dėl kūdikio. Tai vis tiek kada nors būtų įvykę. Džesas... — ji sutriko, stengdamasi paaiškinti, kuo gi neįtiko Džesas, paaiškinti tai, ką ji galėjo praleisti tame sąmyšyje, į kurį ją įtraukė kūdikis, iškėlęs būtinybę skubiai priimti sprendimą bei išsikapanoti iš po gąsdinančio motinos šešėlio, kuri dabar išvykusi pirkti pirštinaičių Franės vaikystės draugės vestuvėms. Mėgino nurodyti tai, ką dabar būtų galima palaidoti šešiems, šešiolikai, netgi dvidešimt šešiems mėnesiams, tačiau tai vis tiek galų gale iškiltų paviršiun ir užgriūtų juodu abu. „Skubiai susituokęs, ilgai atgailausi“. Vienas iš mėgstamiausių motinos priežodžių.

— Jis — silpnablauzdis, — tarė ji. — Kitaip šito paaiškinti nesugebu.

— Tu juo rimtai nepasitiki, kad ryžtumeis sujungti savo likimą, ar ne, Frane?

— Taip, — atsakė ji, pamanydama, kad tėvas tiksliau prisikasė iki problemos šaknų. Ji nepasitikėjo Džesu, kuris buvo kilęs iš turtingos šeimos ir nešiojo melsvą darbininko palaidinukę. — Džesas turi omeny tiktai gera. Jis nori elgtis tik teisingai, jis iš tiesų nori šito. Bet... prieš porą semestrų mes nuėjome į poezijos vakarą. Savo eilėraščius skaitė žmogus, vardu Tedas Enslinas. Auditorija buvo perpildyta. Visi labai atidžiai klausėsi... tiesiog užgniaužę kvapą... kad nepraleistų nė vieno žodžio. O aš... na, tu gi mane žinai...

Tėvas ją apkabino ir pasakė:

— Franę suėmė juokas.

— Taip, teisingai. Atrodo, tu mane labai gerai pažįsti. Jis — turiu omeny juoką — atsiranda tiesiog iš niekur. „Pleiskanius, pleiskanius, visi mes klausomės pleiskaniaus“. Visa tai kartojosi ritmingai — kaip dainelė, kurios klausaisi per radiją. Ir mane apniko juokas. Aš to visiškai nenorėjau. Be to, mano juokas su misterio Enslino poezija neturėjo nieko bendra, kad ir kaip nevalyvai jis atrodė, jo eilės buvo geros. Priežastis slypėjo jų požiūryje į jį.