Stephen King - Dvikova

— Aš privalau jai pasakyti, — išspaudė iš savęs Franė.

— Taip, bet dar lukterėk vieną kitą dieną.

7 skyrius

Apybrėškio šviesoje, nusileidžiančioje žemėn po saulėlydžio, bet dar iki galutinai sutemstant, tomis retomis minutėmis, kurias filmų kūrėjai vadina „stebuklingomis akimirkomis“, Vikas Pelfris išniro iš tamsiai žalzganų kliedesio ūkanų ir trumpam atgavo sąmonę.

„ Aš mirštu“, — pamanė jis, ir šie žodžiai keistai džeržgėdami perskrodė galvą, priversdami patikėti, kad jis kalba balsu, nors tai ir nebuvo tiesa.

Jis apsidairė ir susivokė gulįs ligoninės lovoje pakeltu galvūgaliu, kad neuždusintų gliaumės iš jo plaučių. Patsai buvo standžiai pririštas saugos diržais, žaliuzės iš abiejų lovos šonų pakeltos. „Tikriausiai patekau į avariją, — pamanė nustebdamas. — Visi kaulai sulaužyti“ . — O po kurio laiko: „ Kur aš?“

Jo kaklas buvo apmuturiuotas gliaumėmis padengtu vystyklu. Siaubingai skaudėjo galvą. Joje dar kartą šmėstelėjo nevalinga mintis apie mirtį, be to, jis suvokė, kad ilgai buvo be sąmonės... ir kad netrukus vėl pasiners į šią būseną. Jis sirgo, ir tai nebuvo ligos pabaiga ar pradžia, o tik trumpas atokvėpis.

Vidine riešo puse jis palietė kaktą ir bematant virptelėdamas jį atitraukė, kaip atitrauki ranką nuo įkaitusios plokštės. Karščiuoja, be to, apraizgytas vamzdeliais. Du siauri permatomi vamzdeliai dryko iš jo šnervių. Dar vienas kaip gyvatė rangėsi iš po ligoninės paklodžių ant grindų, ir jis neabejodamas numanė, prie ko prijungtas šitas vamzdelis. Į stovą, kuris styrojo prie lovos, pūpsojo įstatyti du apversti buteliukai, o prie kiekvieno iš jų prijungti vamzdeliai sudarė „Y“ raidės formą ir jungėsi su vidine jo rankos puse. Lašelinė.

„ Šito visiškai pakaktų“, — pamanė jis. Bet ir visas jo kūnas buvo apraizgytas kažkokiais laidais. Prijungti prie galvos. Ir prie krūtinės. Ir prie kairės rankos. O vienas laidas prijungtas tiesiog prie bambos.

Jis ketino pasipiktinęs garsiai riktelėti. Bet išsiveržė tik silpnas mirtinai sergančio žmogaus ūktelėjimas. Be to, garsas sklido iš gliaumėmis pripildytų plaučių, nuo kurių, regis, jis ir užspringo.

„ Mama, Džordžas pririšo arklį?“

Tai buvo kliedesys. Iracionali mintis, tarytum meteoras perkirtusi racionalesnio mąstymo erdvę. Bet ji vis tiek nors keliom sekundėms išsklaidė miglą. Dar labai ilgai jis negalės pakilti. Ši mintis sukėlė jam panišką siaubą. Dėbtelėjęs į sulysusias savo rankas, jis pamanė, jog prarado ne mažiau kaip trisdešimti svarų, bet tai buvo tik pradžia. Tai... nesvarbu, kas tai būtų... ketino jį pribaigti. Jį pašiurpino mintis, kad gali numirti pamišėliškame kliedesy kaip išprotėjęs senis.

„ Džordžas mergina Normą Vilis. Tu pats įsigijai šį arklį, Vikai, tad ir užsimauk dujokaukę kaip paklusnus berniukas“. „Tai ne mano reikalas“. „Viktorai, tu myli savo mamytę?“ „Tu privalai mylėti savo mamytę. Ji serga gripu“. „Ne, tai netiesa, mama. Tu sergi tuberkulioze. Ši tuberkuliozė tave pribaigs. Devyniolika keturiasdešimt septynios. O Džordžas žus praėjus šešioms dienoms po permetimo į Korėją, laiko užteks tik parašyti laiškui, ir din-dan, din-dan. Džordžai...“

„Vikai, dabar tu man padėsi ir pririši šį arklį, tai paskutinis mano žodis“.

— Tai aš sergu gripu, o ne jinai, — sušnabždėjo jis, išnirdamas iš kliedesio. — Tai aš.

Jis spoksojo į duris ir galvojo, kad jos netgi ligoninei atrodo velniškai keistos. Jos buvo nustumiamos į šalį. Aptaisytos sandarinimo guma, o apatinė jų dalis per šešetą colių pakilusi virš koklinių grindų. Netgi toks dailidė kaip Vikas Pelfris galėjo...

(Duokš man komiksus, Vikai, tu ir taip jau ilgai juos žiūrinėji.)

(Mama, jis atėmė iš manęs piešinėlius! Atiduok! Atiduoook!)

...padaryti geresnes nei šios. Jos buvo

(plieninės)

Nuo šios minties tarsi kas aštriu strypu pervėrė jo smegenis, ir Vikas pabandė pasikelti ant alkūnių, kad galėtų geriau įžiūrėti duris. Taip, be abejonės. Maždaug taip ir yra. Plieninės durys. Kodėl jis guli ligoninėje už plieninių durų? Kas atsitiko? Jis miršta? Galbūt geriau jam būtų pamąstyti, kaip jis stos prieš Dievą? Viešpatie, kas gi atsitiko? Jis desperatiškai stengėsi įveikti tirštą pilką miglą, bet jį pasiekdavo tik balsai iš tolumos — taip, balsai, tačiau jis neįstengė nustatyti, kam būtent jie priklauso.

„ Geriau atjunk savo siurblius, Hepai.“

(Hepas? Bilas Hepskomas? Kas jis toks? Aš žinau šį vardą.)

„ Dieve mano...“

„Jie negyvi...“

„ Duokš man savo ranką, ir aš iš čia tave ištrauksiu...“

„Duokš man komiksus, kuriuos tu turi, Vikai...“

Tuo metu saulė visiškai nusileido už horizonto ir išsyk automatiškai įsijungė elektra. Kai Viko palatoje įsižiebė šviesa, jis išvydo ištisą gretą asmenų, tylomis stebinčių jį pro dvigubą stiklą, ir sušuko, pradžioje pamanęs, kad būtent šie žmonės šnekučiavosi jo galvoje. Vienas iš jų, gydytojo apranga, primygtinai kažkam nesančiam Viko akiratyje mojo ranka, bet Vikas baimę jau įveikė. Jis buvo pernelyg nusilpęs, kad pajėgtų ilgai bijoti. Tačiau su netikėtu elektros šviesos srautu baimė vėl sugrįžo, ir šių stebinčių asmenų vaizdas (tarsi grupelė vaiduoklių, įgavusių gydytojų pavidalą) pralaužė užtvarą jo smegenyse, ir jis suvokė, kur esąs. Atlanta. Atlanta Džordžijos valstijoje. Jie pasirodė ir išsivežė jį — jį ir Hepą, Normą, Normo žmoną ir vaikus. Jie išsivežė Henką Karmaiklą, Stju Redmeną. Ir dar Dievas žino kiek žmonių. Vikas išsigandęs priešinosi. Be abejo, jis sloguoja, jis čiaudi, bet anaiptol neserga cholera ar tuo, kuo sirgo vargšas Kempionas ir jo šeima. Temperatūros jis turėjo nedaug, todėl gerai prisimena, kaip Normas Briuetas suklupo ant trapo laiptelių ir be papildomos pagalbos jau nebepajėgė pakilti į viršų. Normo žmona buvo labai išsigandusi ir visą laiką verkė, ir mažylis Bobis Briuetas taip pat verkė — verkė ir be perstojo kosėjo. Kimiu krupiniu kosuliu. Lėktuvas stovėjo mažytėje pakilimo juostoje Brentrio pakrašty, bet norėdami išsiveržti iš Arneto, jie turėjo pereiti postą 93-ajame plente, kur jau tempė spygliuotą vielą.

Virš keistų ovalinės formos durų plykstelėjo raudona lempelė. Pasigirdo šnypščiantis garsas, tarsi iš nosies būtų išpūtę orą. Kai šnypštimas nutilo, prasivėrė durys. Įėjusysis vilkėjo sandariu baltu kombinezonu, šalmo organinis stiklas leido įžiūrėti jo veidą. Galva po šiuo stiklu priminė į kapsulę įkištą rutulį. Ant nugaros pūpsojo balionėliai su deguonimi, o kai jis prašneko, balsas atrodė tarsi metalinis ir kažin koks prislopintas, nelabai panašus į žmogiškąjį. Jis panėšėjo į videožaidimų balsą, kuris taria: „Pamėgink dar sykį, Kosmini Kadete“, — kai prarandi paskutinį šansą.

Balsas sudžeržgė: „Kaip jaučiatės, misteri Pelfri?“

Bet Vikas negalėjo atsakyti. Jis vėl paniro į tamsiai žalzganas gelmes. Dabar pro permatomą stiklą jis regėjo motinos veidą. Kai tėvas juodu su Džordžu atvežė į sanatoriją paskutinį kartą su ja pasimatyti, motina buvo visa apsitaisiusi baltai. Ji buvo priversta važiuoti į sanatoriją, kad niekas iš aplinkinių neužsikrėstų. Tuberkuliozė užkrečiama. Galima buvo ir numirti.

Jis šnekučiavosi su savo motina... žadėjo būti paklusnus ir pririšti arklį... guodėsi jai, kad Džordžas paėmė iš jo komiksus... nerimavo, ar jai nepablogėjo... klausinėjo, ar greitai sugrįš į namus... ir tuomet vyras baltu kombinezonu suleido jam injekciją, ir jis pasinėrė dar giliau, o jo žodžiai tapo dar labiau nerišlūs. Baltai apsirengęs vyriškis pažvelgė į susispietusius už stiklinės pertvaros žmones ir pakratė galvą.