Stephen King - Dvikova

Kai Trentas išeidinėjo, prie kavinės pririedėjo daugiavietis lengvasis automobilis, grūste prigrūstas vaikų ir bagažo. Ant jo buvo Niujorko numeriai, ir vairuotojas, nuleidęs stiklą paklausti, kaip nusigauti iki šiaurėn vedančio 21-ojo plento, kalbėjo su niujorkietišku akcentu. Haris niujorkiečiui labai tiksliai paaiškino, kaip pasiekti 21-ąjį plentą. Patsai to nežinodamas, vairuotoją ir visą jo šeimą, Trentas aprūpino mirtį garantuojančiu polisu.

Niujorko gyventojas pasirodė esąs Edvardas M. Norisas, policijos leitenantas iš 87-osios apygardos paieškos skyriaus. Tai buvo pirmosios tikros jo atostogos per paskutiniuosius penkerius metus. Jis su šeima nuostabiai praleido laiką. Vaikučiai nuo Disneilendo įspūdžių buvo tarytum septintame danguje, ir nenutuokdamas, kad iki liepos 2 dienos visa jo šeima bus išmirusi, Norisas ketino pasakyti tam rūškanam kalės vaikui Stivui Karelai, kad per atostogas galima keliauti mašina drauge su žmona bei vaikais ir puikiai praleisti laiką. „Stivai, — pasakys jis, — galbūt tu ir geras seklys, bet vyras, nesugebantis tvarkyti savo šeimos reikalų, nevertas nė bato puspadžio“.

Norisų šeima užkando pas Beibę, ir bematant nuskubėjo 21-ojo plento link. Edas ir jo žmona Triša žavėjosi pietietišku svetingumu, o trys jų mažyliai tuo metu žaidė ant užpakalinės sėdynės. „Vienas Dievas težino, — mąstė Edas, — kuo pavirs Karelos pabaisos, kai jos užaugs“.

Tą naktį jie apsistojo Justasės motelyje Oklahomos valstijoje. Edas ir Triša užkrėtė klerką. Jų vaikai — Marta, Stenlis ir Hektoras — apkrėtė vaikus, su kuriais žaidė motelio vaikų aikštelėje — vaikus iš Vakarų Teksaso, Alabamos, Arkanzaso ir Tenesio. Triša perdavė ligą dviem moterims, skalbusioms baltinius motelio skalbykloje. Edas, nusprendęs nusipirkti ledų, susargdino koridoriumi žingsniuojantį vaikiną. Visi jie buvo įtraukti į tą patį procesą.

Anksti ryte Triša pažadino Edą pasakyti, jog susirgo mažasis Hekas. Jis ėmė kimiai kosėti ir karščiuoti. Moteris būgštavo, ar tik sūnus nebus susirgęs krupu. Atsidusęs Edas Norisas patarė vaikui duoti aspirino. Jeigu šis prakeiktas vaikiškas krupas praeis per keturias ar penkias dienas, kas galėjo atsitikti ir jo nuosavuose namuose, Edas vis tiek išsaugotų puikius prisiminimus apie atostogas (jau nekalbant apie piktdžiugiškų pastebėjimų, kuriuos jis rengėsi pasakyti Karelai, pagundą). Pro duris jis girdėjo kriokuojantį kaip dresuojamas šunytis vaiką. Triša vylėsi, kad ryte Hektoro liga aprims (ji žinojo, jog sergant krupu svarbiausia — lovos režimas), bet apie pusiaudienį jai teko pripažinti, kad šitai neįvyko. Aspirinas temperatūros nesumažino; vargšeliui Hektorui nuo karščio sustiklėjo akys. Jo kosulys įgavo kažkokį gaudimą, kuris ją gąsdino, alsavimas pasunkėjo, krūtinė kriokavo ir kunkuliavo nuo karkalų. Kad ir kas tai būtų, tačiau ir Marta, regis, atgulė dėl to paties negalavimo, o ir pačiai Trišai ėmė perštėti gerklę, ji kosčiojo, bet vis dėlto tai buvo lengvas kosulys, apie kurį jinai galėjo ir nutylėti.

— Mes privalome parodyti Heką daktarui, — pagaliau tarė ji.

Edas dirstelėjo į kelionės žemėlapį. Jie buvo Hamer Krosinge, Kanzaso valstijoje.

— Nežinau, — atsakė jis. — Galbūt ir galėtume rasti daktarą, kuris mus priimtų, — jis atsiduso ir susierzinęs sutaršė plaukus. — Hamer Krosingas Kanzaso valstijoje! Viešpatie! Kodėl gi jis susirgo būtent šiame Dievo užmirštame užkampyje?

— Edai! — priekaištingai šūktelėjo Triša.

— Atleisk, — burbtelėjo jis, anaiptol nejausdamas, kad turi atsiprašyti. Mintyse jis vis dar tęsė savo kelionę.

Po šešeto skambučių, kai atrodė, jog Edo Noriso pyktis pasiekė paskutinę ribą, jis pagaliau rado daktarą Polistone, kuris sutiko apžiūrėti Hektorą, jeigu jie atveš jį iki trečios valandos. Polistonas jiems buvo ne pakeliui, už dvidešimties mylių į vakarus nuo Hamer Krosingo, bet dabar svarbiau už viską buvo Hektoras. Jau ir Edas labai susirūpino mažylio būkle. Jis dar niekuomet nematė taip smarkiai sergančio savo sūnaus.

Antrą valandą popiet jie jau lūkuriavo daktaro Brendeno Svinio priimamajame. Tuo metu ir Edas pradėjo čiaudėti. Priimamasis buvo perpildytas, todėl jie galėjo patekti pas gydytoją tik ketvirtą valandą. Hekas dvėsavo pusiau be sąmonės, o ir Triša karštligiškai degė. Tik Stenas Norisas, devynerių metų berniukas, jautėsi pakankamai gerai ir neįstengė nusėdėti vienoje vietoje.

Laukdami Svinio priimamajame, jie perdavė ligą, kurią netrukus ims vadinti „ Keliaujančiu kapitonu daugiau nei dvidešimt penkiems lankytojams, įskaitant ir ištekėjusią moterį, kuri išskuodė užkrėsti visus bridžo klubo narius.

Ši moteris buvo misis Bredford. Sara Bredford — bridžo klubo nariams. „Pyragaitis“ — vyrui ir artimiems bičiuliams. Tą vakarą Sara lošė ypač gerai, galbūt todėl, kad jos partnerė buvo Anžela Diuprė, geriausia jos draugė. Atrodė, kad jos bendrauja telepatiškai. Nepersimetusios nė žodeliu, moterys išlošė tris roberius, be to, paskutiniajame lošime — dar ir didįjį „šalmą“. Vienintelis šaukštas deguto šioje medaus statinėje buvo tai, jog ji, regis, persišaldė. Negalavimas negarbingai užklupo ją kaip tik tokiu metu.

Kai dešimtą vakaro baigė lošti, jodvi su Anžela patraukė į kokteilių barą išlenkti po stiklą. Anžela į namus visai nesiskubino. Jos vyras Deividas šiandien susikvietė savo bičiulius pažaisti pokerį, ir tokiame triukšme ji vis tiek neįstengtų užmigti... kol neišgertų raminančių, kuriuos pati sau pasiskyrė ir kurie susidėjo iš dviejų taurių džino su toniku.

Moterys ėmė aptarinėti žaidimą, tuo metu infekuodamos kiekvieną, kas tiktai sėdėjo arba tik trumpam užsuko į Polistono kokteilių barą, įskaitant ir du už gretimo stalelio alų gėrusius vaikinus. Jie patraukė į Kaliforniją — visiškai taip pat, kaip kitados Laris Andervudas ir Rudis Švarcas — ieškoti savo laimės. Jų bičiulis pažadėjo jiems darbą kino kompanijoje. Kitą dieną vaikinai išvyko į vakarus, savo kelyje platindami ligą.

Laimės laiškų žaidimas nesuveikia, grandinė nutrūksta. Tai visiems žinomas faktas. Milijonas dolerių, kuriuos žada jums, jeigu viso labo išsiusite tik vieną dolerį asmeniui, esančiam sąrašo viršuje, ir įrašysite savo vardą sąrašo apačioje bei išsiusite laiškus penkiems savo pažįstamiems, niekuomet nesuranda savo adresato. Bet šis Keliaujančio kapitono laiškas suveikė nuostabiai, tiesiog puikiai! Piramidė buvo pastatyta ne iš apačios į viršų, o iš viršaus į apačią — ir šios piramidės viršūnėje stovėjo karinės apsaugos šaulys Čarlsas D. Kempionas. Visi viščiukai sugrįžo ant laktos. Tik vietoje paštininko, atnešančio jums visą šūsnį laiškų, iš kurių kiekviename guli viso labo po vieną dolerį, Keliaujantis kapitonas atnešdavo nesuskaičiuojamą daugybę lovų su vienu ar netgi dviem ligoniais kiekvienoje, laidojimui skirtus griovius bei duobes, pagaliau paprasčiausiai į vandenyną, akmens skaldyklas, šachtas, nebaigtų tiesti kelių išrausas metamus mirusiųjų kūnus. O paskui, be abejo, kūnai ims pūti toje vietoje, kur nugrius mirštantieji.

Sara Bredfod ir Anžela Diuprė drauge sugrįžo prie savo mašinų (ir užkrėtė dar penketą pakeliui sutiktų žmonių), atsisveikino ir nuvažiavo kiekviena savo pusėn. Anžela parvyko namo infekuoti savo vyrą, dar penkis jo pokerio partnerius ir savo paauglę dukterį Samantą. Samanta būgštavo, kad susigriebė gonorėją. Jeigu sakytume tiesą, taip iš tiesų ir buvo. Bet, atvirai kalbant, jaudintis jai nevertėjo: palyginti su tuo, kuo ją užkrėtė motina, gonorėja buvo ne rimtesnis susirgimas už dermatitą.