Stephen King - Dvikova

Nikas plačiau pramerkė akis ir parodė užuojautą išreiškiantį gestą.

— Na ką gi, gerai, — labiau patsai sau nei Nikui tarė Beikeris. — Jis prastas aktorius. Džeinė tai žino. Jis dažnai ją primušdavo, kai jiedu dar buvo vaikai ir gyveno po vienu stogu. Nors jie yra brolis ir sesuo, šią savaitę giminystės jausmus teks pamiršti.

Nikas sutrikęs nudūrė akis į grindis. Po akimirksnio Beikeris papurtė jo petį, idant Nikas matytų, ką jis kalba.

— Ko gero, mums nepasiseks nieko padaryti, — tarė. — Rėjus ir jo niekingi bičiuliai padės vienas kitam išsisukti. Tu esi vienas prieš juos. Ar bent trinktelėjai kuriam nors?

„Užvažiavau tam Rėjui į pilvą, — parašė Nikas. — O kitam mostelėjau per nosį. Greičiausiai ją sulaužiau“.

— Rėjus dažniausiai trainiojasi su Vinsu Hoganu, Biliu Vorneru ir Maiku Čaildresu, — pasakė Beikeris. — Jeigu priremsiu Vinsą prie sienos, tikriausiai man pasiseks šį tą iš jo išgauti. Jis skysto būdo ir toks pat minkštakūnis, kaip saulėje svylanti medūza. Jeigu išgaučiau jo prisipažinimą, tuomet sugebėčiau palaužti ir Maiką su Biliu. Rėjus tą žiedą gavo koledžo brolijoje. Bet neišlaikė egzaminų jau antrajame kurse, — jis nutilo, barbendamas pirštais į lėkštelės kraštą. — Ko gero, galėtume pamėginti, mažyli, jeigu nori. Bet iš anksto tave įspėju, kad mums gali ir nepasisekti. Jie žiaurūs ir bailūs kaip valkataujančių šunų ruja, bet yra vietiniai, o tu viso labo kurčnebylis prašalaitis. Ir jeigu jie išsisuks, tuomet su tavimi susidoros.

Nikas apie tai pagalvojo. Jis mintyse atgamino išgyventas minutes: jį blaško nuo vieno prie kito kaip kruviną baidyklę, o Rėjaus lūpos taria žodžius: „ Aš jį užkasiu. Suskis man smogė“. O paskui praradimo jausmas, kai nuo jo pečių nuplėšė kuprinę, tą neišskiriamą paskutiniųjų dvejų metų nesibaigiančių klajonių palydovę.

Jis parašė bloknote du žodžius ir juos pabraukė: „ Gal pamėginkime“.

Atsidusęs Beikeris linktelėjo:

— Gerai. Vinsas Hoganas dirba lentpjūvėje... nors iš tiesų yra ne visiškai taip. Viskas, ką jis ten daro — tėra kelnių trynimas. Ką gi, apie devintą valandą mudu su tavimi ten nuvažiuosime. Ko gero, jį taip išgąsdinsime, kad viską išplepės.

Nikas pritariamai linktelėjo.

— Kaip tavo burna? Daktaras Soumsas paliko tablečių. Jis sakė, kad tau turėtų labai skaudėti.

Nikas vėl linktelėjo — šįsyk liūdnai.

— Aš prisikasiu iki jų. Tai... — jis nutilo, ir savo begarsiame pasaulyje Nikas išvydo, kaip šerifas, išsitraukęs nosinę, pora sykių nusičiaudėjo. — Bet tai jau kitas dalykas, — toliau kalbėjo jis, bet nusisuko, ir Nikas suprato tik pirmąjį žodį. — Regis, aš ne juokais persišaldžiau. Viešpatie, kas gi čia per gyvenimas? Sveikas atvykęs į Arkanzasą, mažyli.

Įpylęs stiklinėn vandens ir paėmęs tabletes, šerifas prisiartino prie Niko. Kol tasai kamuodamasis jas rijo, Beikeris trynėsi kaklą. Skaudėjo gerklę. Patinusios tonzilės, kosulys, sloga, be to, regis, nedidelė temperatūra. Taip, dienelė aušta kaip niekad.

10 skyrius

Laris pabudo, pagirios nebuvo pernelyg sunkios, bet burnoje jautė tokį skonį, tarytum drakono kūdikis ten būtų įsirengęs tualetą, be to, neapleido jausmas, kad atsidūrė tokioje vietoje, kurioje jam būti nederėjo.

Lova buvo viengulė, bet pūpsojo dvi pagalvės. Sklido kepamos bekonienos kvapas. Atsisėdęs pro langą išvydo dar vieną pilką niujorkietišką aušrą ir pirmiausiai pagalvojo, kad praėjusią naktį Berklyje jie darė kažin ką siaubinga: kažką nešvaraus, juodo, atavistinio. Paskui atminties paviršiun išniro praėjusios nakties įvykiai, ir jis suprato, kad žvelgia į Fordhemo universiteto gatvę, o ne į Berklį. Jis buvo Tremonto aveniu antro aukšto bute, netoliese Centrinės stoties, o jo motina jaudinasi, kur visai nakčiai prašapo. Ar paskambino jis jai ir kaip nors atsiprašė?

Laris nuleido nuo lovos kojas, rado suglamžytą „Winstons“ pakelį su likusia vienintele cigarete. Užsirūkė. Cigaretės skonis priminė sudžiūvusį mėšlą.

Merginą vadino Marija, ji pasisakė esanti... kas? Oralinė higieniste, regis. Laris nežinojo, ar gerai ji išmano higieną, bet oralinį meną buvo įvaldžiusi nuostabiai. Jis miglotai prisiminė, kaip godžiai buvo apgraužtas — nelyginant virtos vištos šlaunelė. Krosbis, Stilsas ir Našas svetainėje dainavo apie tai, kiek daug vandens nutekėjo po tiltu, apie beprasmiškai praleistą laiką. Jeigu atmintis jo neapgauna, Marija beprasmiškai laiko neleido. Kai sužinojo, jog jis — tasai pats Laris Andervudas, ji šiek tiek apstulbo. Argi kažkokiu naktinės linksmybės metu ji nebuvo viena iš daugelio, kurie ieškojo atidarytos parduotuvės, idant galėtų nusipirkti plokštelę „Mažyte, ar gali surasti savo vyrą?“

Jis tyliai suvaitojo, stengdamasis atstatyti praėjusią dieną su visiškai nekalta įžanga ir beprotišku finalu.

„Jankių“ mieste nebuvo, tai jis prisiminė. Kai jis pakirdo, motina jau buvo išėjusi į darbą, bet virtuvėje ant stalo palikusi „Jankių“ rungtynių grafiką podraug su rašteliu: „Lari! Kaip matai, „Jankiai“ negrįš iki liepos 1-osios. Jie žais dvejas rungtynes iš eilės liepos 4-ąją. Jeigu nieko neplanuoji, kodėl gi tau nenusivesti savo mamos į beisbolo rungtynes? Aš nupirksiu alaus ir sumuštinių. Šaldytuve — kiaušiniai ir dešrelės, o duoninėje — pyragaičiai, jeigu jie tau labiau patinka. Pasirūpink savimi pats, vaikeli“. O laiško pabaigoje buvo tipiškas Alisai Andervud post scriptum: „Dauguma vaikinų, su kuriais kažkada šlaisteisi, išvažinėjo kas kur; jiems, tai gaujai, dar laimingai baigėsi, bet man atrodo, kad Badis Marksas dirba parduotuvėje Striker aveniu“.

Prisiminęs tą raštelį, Laris susiraukė. Jokio „Brangusis“ prie jo vardo. Jokio „Myliu“ prie jos parašo. Ji netikėjo visomis tomis jo švelnybėmis. Nūdiena buvo šaldytuve. Kol jis miegojo po savo pašėlusio lėkimo per visą Ameriką, ji nupirko ir parnešė tai, ką jis labiausiai mėgo. Ji turėjo tokią puikią atmintį, jog tai netgi gąsdino. Jautiena dėžutėse. Du svarai tikro sviesto — ir visa tai iš menko jos atlyginimo! Du „Соkе“ įpakavimai. „Deli“ dešrelės. Rostbifas su firminiu Alisos padažu, kurio paslapties ji neatskleidė net savo sūnui, o šaldytuve visas galonas jo mėgiamų ledų. Kartu su Saros Li sūrio pyragu. Ir braške viršūnėje...

Paklusdamas impulsui, jis patraukė į vonią — ne tik pasirūpinti šlapimo pūsle, bet ir patikrinti vaistinėlę.

Senoje vietoje, ten, kur kabodavo visi jo šepetėliai, rado visiškai naują „Pepsodent“ šepetėlį. Čia pat gulėjo skutimosi peiliukai, skustuvas, „Barbasol“ skutimosi kremas ir netgi „Old Spice“ odekolono flakonėlis. „Ne itin prabangu, — pasakytų Alisa (Laris iš tikrųjų ją girdėjo), — bet kaip už tokius pinigus kvepia neblogai“.

Jis ilgai apžiūrinėjo visus šiuos daiktus, paskui paėmė į rankas naują dantų pastos tūbelę. Jokių „Brangusis“, jokių „Myliu, Mama“, Paprasčiausiai naujas dantų šepetėlis, nauja dantų pasta, naujas odekolonas. Kartais, pamanė jis, tikroji meilė nebyli, taip pat kaip ir akla. Jis pradėjo valytis dantis.

... Oralinė higienistė įėjo apsivilkusi permatoma rožine palaidinuke — ir niekuo daugiau.

— Sveikas, Lari, — tarė Marija. Ji buvo neaukšta, gražutė, šiek tiek Sandros Di stiliaus, jos krūtys išdidžiai virpėjo, atrodė standžios ir įžūlios. Kaip ten sakoma sename anekdote? Teisingai — ji turi 38-o kalibro porelę ir tikrą automatą. Cha-cha, labai juokinga. Jis nuvažiavo tris tūkstančius kilometrų, kad praleistų naktį ir vos nebūtų suvalgytas gyvas Sandros Di. — Jeigu nori, galiu duoti tau chalatą. Mudu papusryčiausime rūkyta žuvimi ir kepta bekoniena.