Stephen King - Dvikova

Здесь есть возможность читать онлайн «Stephen King - Dvikova» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Eridanas, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Dvikova: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Dvikova»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Nuo pat žmonijos atsiradimo ją persekioja Dievo rūstybė. Žiloje senovėje tai buvo Tvanas, Sodomos ir Gomoros žūtis, kitos tikros ar mitinės katastrofos. Jau keletą amžių manėme esą savo likimo šeimininkai. Pristatėme miestų, prigaminome automobilių, sparčiai vystėme mokslą, švietimą, gilinomės į gyvybės ir mirties paslaptis. Bet vieną kartą žengėme klaidingą žingsnį ir patys pasirašėme sau mirties nuosprendį... _

Dvikova — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Dvikova», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Rūkyta žuvis ir kepta bekoniena? Jo skrandis susitraukė.

— Ne, brangioji, aš jau turiu lėkti. Reikia su kai kuo pasimatyti.

— Paklausyk, bet tu negali išeiti štai šitaip...

— Garbės žodis, tai labai svarbu.

— Na ką gi, aš irgi labai svarbi! — ji ėmė kelti balsą. Lariui suskaudo galvą.

— Savąjį Bronksą jau aprodei, mieloji, — tarė jis.

— Ką tu turi omeny? — ji stovėjo įrėmusi rankas į šonus, iš sugniaužto kumščio tarsi plieninė tulpė kyšojo riebaluotas šaukštas. Jos krūtinė gundančiai kilojosi, bet Laris jos neužsigeidė. Jis užsimovė kelnes ir jas užsisegė. — Jeigu aš iš Bronkso, vadinasi, esu juoda? Kuo tau neįtinka Bronksas? Tu ką, rasistas?

— Ne, aš taip nemanau, — ir priėjo prie jos arčiau. — Paklausyk, toji, kurią turiu pamatyti, — mano motina. Aš atvažiavau tik prieš dvi dienas ir netgi vakar jai nepaskambinau, neperspėjau... ar paskambinau? — su viltimi pridūrė Laris.

— Tu niekam neskambinai, — rūsčiai atsakė Marija. — Prisiekiu, tai ne tavo motina.

— Ne, tai tiesa. Ji dirba „Chemical Bank Building“.

— Prisiekiu, tu visai ne tas Laris Andervudas, kuris dainuoja per radiją.

— Galvok, kaip nori. Man reikia lėkti.

— Tu menkysta! — sušuko ji. — Ką aš dabar turėčiau daryti su tokia gausybe pagaminto maisto?

— Išmesk pro langą, — pasiūlė jis.

Sudrebėjusi iš įsiūčio, Marija švystelėjo į jį šaukštą. Bet kurią kitą jo gyvenimo dieną jinai būtų nepataikiusi. Vienas iš pagrindinių fizikos dėsnių skelbia, kad šaukštas negali pasiekti tikslo, jeigu jį švysteli šėlo pagauta oralinė higieniste. Bet tik išimtys patvirtina taisyklės: dzigt — taukšt šaukštas atsimušė tiesiai Lariui į kaktą. Skaudėjo nesmarkiai. Bet kai jis pasilenkė pakelti šaukštą, ant kilimo nukrito du lašeliai kraujo.

Gniauždamas rankoje šaukštą, Laris žingtelėjo artyn Marijos.

— Aš įkrėsiu tau štai šituo, — pagrasė jis.

— Žinoma! — klyktelėjo ji, atšokdama atatupsta. — Kodėl gi ne? Kaipgi! Didelė žvaigždė! Pasidulkino ir į kojas! Aš maniau, kad tu geras vaikinas. Bet esi visiškai ne toks! — jos skruostu nusirito kelios ašaros, atitrūko nuo smakro ir nulašėjo ant krūtinės. Tarsi užburtas Laris spoksojo, kaip viena nusirito dešiniąja jos krūtimi ir sustingo ties speneliu. Tai paveikė jį kaip magnetinis efektas. Jis apžiūrinėjo poras ant jos odos ir išvydo aureolės pakraštyje kyšantį tamsų plaukelį. „Jėzau Kristau, aš kraustausi iš proto“, — nustebęs pamanė jis.

— Tu visiškai nesi geras! — išrėkė, kai jis jau taikėsi sprukti į svetainę. — Ėjau su tavimi, nes maniau, kad esi geras!

Tai, ką pamatė svetainėje, vos neprivertė jį suvaitoti. Ant tos pačios lovos, kurioje, kaip jis miglotai prisiminė, su juo susidorojo nelyginant su virtos vištos šlaunele, gulėjo mažiausiai pora tuzinų plokštelių su jo dainele. Dar trejetas buvo padėta ant seno grotuvo. Ant sienos prie lango kabojo plakatas — Rajano O’Nilo ir Ali Makgrou „Meilės istorija“. „Kai esi godžiai apgraužtas, neprivalai atsiprašinėti, cha-cha. Viešpatie, aš kraustausi iš proto“.

Marija stovėjo miegamojo tarpduryje ir vis dar kūkčiojo, su savo trumpute palaidinuke atrodydama ganėtinai patetiškai.

— Paklausyk, paskambink man, — paprašė ji. — Juk aš ne beprotė.

Jis privalėjo pasakyti: „Be abejo“ — tai būtų viską apvainikavę. Bet vietoje šių žodžių Laris išgirdo, kaip iš jo krūtinės išsiveržė juokas, paskui perspėjimas:

— Tavo bekoniena prisvils.

Klyktelėjusi Marija puolė prie Lario, bet užkliuvusi už pagalvės išsitiesė ant grindų. Viena ranka ji parvertė nebaigtą gerti pieno butelį, o kita — tuščią butelį viskio. „ Viešpatie, — pamanė Laris, — nejaugi mes maišėme visa tai?“

Jis skubiai spruko iš buto, nuskuodė laiptais žemyn. Įveikdamas paskutines šešias pakopas, išgirdo, kaip ji persisvėrusi per turėklus rėkia nuo laiptų aikštelės:

Tu visiškai ne toks! Tu negeras!

Jis su palengvėjimu užtrenkė paskui save laiptinės duris ir pajuto padvelkiant drėgną šilumą, kvepiančią vasaros žaluma ir automobilių išmetamomis dujomis. Palyginti su svylančių riebalų ir užsistovėjusiu cigarečių dūmų tvaiku, tai buvo tarsi kvepalų aromatas. Laris giliai įkvėpė rytmetinio oro. Kaip gera ištrūkti iš beprotybės! Sugrįšime į nuostabias normalaus gyvenimo dienas, kaip...

Už jo su trenksmu prasivėrė langas, ir jis suprato, kas seks įkandin.

Tikiuosi, kad tu gyvas supūsi! — klyktelėjo jinai iš viršaus. — Tikiuosi, tu nusiversi po metro traukiniu! Koks gi iš tavęs dainininkas! Įsikalk tai į savo subinę! Nunešk tai savo motušei, utėle tu!

Pro miegamojo langą švilpdamas išlėkė pieno butelis. Laris laiku pasilenkė. Butelis kaip bomba atsitrenkė į nutekamąjį lataką, pažerdamas ant šaligatvio stiklo šukes. Iš paskos, vartaliodamasis ore, išskrido viskio butelis ir sudužo tiesiog prie jo kojų. Kad ir kas buvo mėtančioji, bet jos taiklumas kėlė siaubą. Prisidengęs rankomis galvą, Laris šoko bėgti. Ši beprotybė niekuomet nesibaigs.

Jam įkandin pasigirdo triumfuojantis klyksmas su būdingu Bronkso akcentu:

— PABUČIUOK MAN Į SUBYNĘ, YŽGAMA!

Jis pasuko už kampo, susigriebė rankomis už pilvo ir žvelgdamas į pro šalį lekiančias mašinas pradėjo isteriškai kvatoti.

— Tu ką, negalėjai geriau įsikurti? — pro juoką ištarė jis, absoliučiai nesuvokdamas, kad kalba balsu. — O, drauguži, galėjai padaryti tai kur kas geriau. Tai buvo atstumianti scena. Kokie niekai, drauguži, — ūmai Lariui toptelėjo, kad jis kalba balsu, ir iš jo krūtinės išsiveržė naujas juoko priepuolis. Netikėtai jis pajuto galvos svaigulį, pykinimą ir prisimerkė. Atminties ratas Mazochizmo Skyriuje atsidarė ir jis išgirdo Veino Stakio žodžius: „Tu turi savyje kažin ką, kas tave daro panašų į nepramušamą sieną“.

Jis pasielgė su mergina kaip su šliundra, pabudęs rytą viešnamyje.

Tu visiškai nesi geras“.

Aš geras, geras.

Bet kai ano vakarėlio dalyviai ėmė reikšti nepasitenkinimą Lario sprendimu juos išvaikyti, jis pagrasė iškviesti policiją ir tikrai tai būtų padaręs. Argi ne taip? Taip. Būtent taip. Daugumos svečių Laris nepažinojo, ir galėjo ant jų nusispjaut, bet ketvertas ar penketas protestuojančių buvo seni jo pažįstami. O Veinas Stakis kaip velnio išpera stovėjo prie durų, sukryžiavęs ant krūtinės rankas tarytum rūstusis teisėjas Paskutiniojo Teismo dieną.

Selas Dorija išeidamas pasakė: „ Jeigu šitaip galų gale atsitinka tokiems vaikinams kaip tu, Lari, tai geriau jau toliau sau grotumei knaipėje“.

Laris atsimerkė ir ėmė žvilgsniu ieškoti taksi. Taip, žinoma. Įtūžęs draugas smogia. Jeigu Selas toks jau ištikimas bičiulis, tai ką jis ten darė, siurbdamas iš jo pinigus? Aš buvau kvailas, ir kiekvienam nepatinka matyti, kaip kvailiai ateina į protą. Štai kur tiesa.

Tu visiškai nesi geras“.

Aš esu geras vaikinas, — rūsčiai ištarė jis. — Kad ir kaip ten būtų, koks kieno reikalas?

Laris pamojo pravažiuojančiam taksi. Atrodo, vairuotojas neryžtingai suabejodamas kiek padelsė, o paskui pririedėjo prie šaligatvio, ir tik dabar Laris prisiminė savo iki kraujo prakirstą kaktą. Atsidaręs užpakalines dureles, kuo skubiau šastelėjo ant sėdynės, kad vairuotojas nesuspėtų persigalvoti.

— Manhetenas. „Chemical Bank Building“, — trumpai mestelėjo jis.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Dvikova»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Dvikova» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Dvikova»

Обсуждение, отзывы о книге «Dvikova» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x