Stephen King - Dvikova

Jis pažvelgė į ją, norėdamas bent šiek tiek pasiteisinti, bet kartu žinodamas, kad tesugebės ištarti: „Neverk, mama“, — o tai būtų siaubinga jiems abiems.

— Aš manau, kad tu sugrįžai į namus, kadangi nesugalvojai, kur pasidėti. Tu nežinojai, kas kitas sutiktų tave priimti. Niekam pasaulyje nesu pasakiusi apie tave nė vieno blogo žodžio, Lari, netgi savo seseriai, bet tu pats «verti mane tai padaryti, ir aš pasakysiu, ką galvoju apie tave. Tu įpratai tiktai imti. Tu visuomet toks buvai. Panašu, kad Dievas, kai Jis kūrė tavo kūną mano viduje, paliko kažkurią tavo dalį neužbaigtą. Tu nesi blogas, ne, ne tai aš turiu omeny. Tose vietose, kuriose po tavo tėvo mirties buvome priversti gyventi, tu būtum tapęs blogu, jeigu turėtum į tai polinkį. Man regis, blogiausias tavo poelgis buvo nepadorus žodis, užrašytas ant koridoriaus sienos namuose Karsters aveniu, Kvynse, ir aš sučiupau tave šitai darant. Atmeni?

Jis atsiminė. Anąsyk motina užrašė tą patį žodį jam ant kaktos, o paskui privertė jį tris kartus apeiti aplink namą. Daugiau jis niekuomet neberašė tokių žodžių — niekur ir ant niekur.

— Už viską blogiausia, Lari, yra tai, kad turi gerus ketinimus. Kartais man atrodo, jog būtų tikra palaima, jeigu tu nusviltum smarkiau. Gi dabar kyla įspūdis, tarytum žinotum savo trūkumus ir neteisingus poelgius, bet neišmanytum, kaip visa tai pataisyti ar pakeisti. Aš irgi nežinau. Aš panaudojau visus man žinomus būdus, dar tau esant mažam. Tasai žodis, parašytas tau ant kaktos — vienas iš šių būdų... nors tuolaik jau buvau praradusi viltį, antraip niekuomet su tavimi nebūčiau taip pasielgusi. Tu tik imi, ir tai yra pagrindinė priežastis. Atvykai pas mane, nes žinojai, kad aš turiu duoti. Ne visiems, o tau.

— Aš išvažiuosiu, — tarė Laris. Žodžiai iš jo burnos išlėkė tarytum išspjauti sausi korpijos gniutulėliai. — Šiandien.

Paskui Lariui toptelėjo, kad jis, ko gero, negali sau leisti išvažiuoti, bent jau iki to laiko, kol Veinas nepersiųs jam naujo autorinio honoraro čekio arba sumos, kuri liks pamaitinus alkanus Los Andželo kreditorius. O dėl dabartinės jo finansinės padėties, tai jis apmokėjo už vietą automobilių saugojimo aikštelėje savajam „Datsunui“, be to, iki penktadienio privalo pervesti žymią pinigų sumelę, jei nori, kad mašiną ten gerai prižiūrėtų. Bet po vakarykščio palėbavimo, kuris prasidėjo taip nekaltai su Badžiu, jo sužadėtine ir oraline higieniste, sužadėtinės drauguže (puiki mergina iš Bronkso, Lari, ji tau patiks, nes turi puikų humoro jausmą), Lariui liko labai mažai pinigų. Ne. Kalbant atvirai iki galo, tai jis buvo plikas kaip tilvikas. Nuo šios minties Larį apėmė panika. Jeigu dabar jis pasitrauks nuo motinos, kur tuomet pasuks? Į viešbutį? Betgi kiekvieno viešbučio šveicorius jį tiktai išjuoks ir lieps nešdintis lauk. Apsirengęs Laris buvo gana padoriai, bet jie turi uoslę. Iš kažkur tie išgamos žino. Jie iš kvapo nustato tuščias pinigines.

— Neišvažiuok, — švelniai tarė motina. — Šito aš nenoriu, Lari. Aš specialiai pripirkau tiek skanaus maisto. Ko gero, tu pastebėjai. Be to, aš tikėjausi, kad šiandien mudu palošime kortomis.

— Ma, tu nemoki lošti kortomis, — liūdnai šypsodamasis tarė jis.

— Statysime po dešimtį centų, ir aš sugebėsiu priminti uodegą netgi tokiam vaikeliui kaip tu.

— Ko gero, jeigu aš tau nusileisiu.

— Paklausykite, ką tauškia šis mažylis, — su švelnia ironija pratarė ji. — Tai aš tau nusileisiu. Aš įspausiu tave į kampą, Lari. Ką į tai atsakysi?

— Gerai, — linktelėjo jis. Pirmą kartą šią dieną jis pasijuto gerai, iš tikrųjų gerai. Tylus vidinis balselis sukuždėjo, kad jį vėl apsuko aplink pirštą, bet Laris atsisakė jo klausyti. Galų gale tai buvo jo motina, ir jinai jo paprašė. Tiesa, prieš paprašydama, ji prikalbėjo daug žiaurių dalykų, bet juk prašymas yra prašymas, nesvarbu, ar jis nuoširdus ar apsimestinis, juk taip? — Štai ką aš tau pasakysiu, ma: už bilietus į liepos ketvirtosios rungtynes sumokėsiu aš. Kiek truks, pridėsiu prie tos sumos, kurią išlošiu šiandien.

Alisa vėl pasisuko į lentynas tardama:

— Koridoriaus gale yra vyrų tualetas. Kodėl gi tau nenusiplovus nuo kaktos kraujo? Paskui iš mano rankinės išsiimk dešimt dolerių ir nueik į kiną. Trečiojoje yra puikių kino teatrų. Tik laikykis toliau nuo ištvirkavimo vietų keturiasdešimt devintosios gatvės ir Brodvėjaus sankryžoje.

— Greitai ir aš galėsiu tau duoti pinigų, — pažadėjo Laris. — Šią savaitę daina „Billboarde“ užėmė aštuonioliktą vietą. Eidamas čia, pasitikslinau pas Semą Gudį.

— Nuostabu! Jeigu esi toks turtingas, kodėl gi nenusipirkai egzemplioriaus sau, o tik žvilgtelėjai į svetimą?

Netikėtai Lariui užgniaužė gerklę. Jis pamėgino atsikosėti, bet gumulas liko.

— Tiek to, nekreipk dėmesio, — tarė ji. — Mano liežuvis it nartus arklys. Kai pasileidžia šuoliais, tai tol nesustoja, pakol nenusiplūkia. Tu juk žinai. Pasiimk penkiolika, Lari. Pavadinsime tai „skolon“. Manau, kad vienaip ar antraip juos kada nors atgausiu.

— Be abejo, atgausi, — atsakė Laris. Prisiartinęs prie motinos, jis pritūpė kaip vaikas ir patimpčiojo už chalato padurko. Ji pažvelgė žemyn. Pasistiebęs ant pirštų galų, Laris pakštelėjo jai į žandą. — Aš myliu tave, ma.

Alisa atrodė išsigandusi, bet ne bučinio, o jo žodžių, galbūt tono, kokiu jis tuos žodžius ištarė.

— Na ką tu čia, Lari, aš tai žinau, — sumurmėjo ji.

— O tai, ką pasakei... Pasakei apie nemalonumus... Taip, tai tiesa, šiokie tokie nemalonumai, bet aš ne...

Jos balsas bematant tapo šaltas ir kietas. Toks šaltas, kad jį net šiek tiek išgąsdino.

— Aš apie tai nenoriu girdėti.

— Gerai, — atsakė jis. — Paklausyk, ma, koks čia netoliese pats didžiausias kino teatras?

— “Liuks Tvin“, — tarė ji, — bet aš nežinau, ką ten rodo.

— Nesvarbu. Žinai, ką aš galvoju? Bet kurioje Amerikos vietoje galima gauti tris dalykus, bet tik Niujorke jie yra patys klasiškiausi.

— Taip, misteri kritike iš Niujorko „Times“. Kokie?

— Kinas, beisbolas ir dešrainiai iš Nediko.

Ji nusijuokė:

— O tu ne toks kvailas, Lari; beje, kvailu niekuomet ir nebuvai.

Taigi jis patraukė į tualetą. Ir nusiplovė nuo kaktos kraują. Ir sugrįžo atgalios, ir vėl pabučiavo savo motiną. Ir gavo penkiolika dolerių iš nutrinto jos rankinuko. Ir nuėjo į kiną „Liuks“. Jis žiūrėjo beprotišką, kraupų filmą apie Fredį Kriugerį, čiulpiantį paauglių kraują lakiuose jų sapnų smėlynuose, kur visi — išskyrus pagrindinę heroję — miršta. Fredis Kriugeris irgi, regis, galų gale numiršta, bet buvo sunku apie tai spręsti, o kadangi prie filmo pavadinimo puikavosi romėniškas klasifikacijos skaitmuo, be to, lankomumas buvo neblogas, Laris pamanė, kad žmogus su skustuvais pirštų galuose dar sugrįš; Laris nė neįtarė, kad įkyrus garsas galinėje eilėje reiškia visa ko pabaigą: tęsinio daugiau nebebus; ir labai greitai apskritai nebebus jokio kino.

Galinėje eilėje kosėjo vyriškis.

12 skyrius

Tolimajame svetainės kampe stovėjo senovinis prosenelio laikrodis. Visą savo gyvenimą Franė Goldsmit girdėjo tolygų jo tiksėjimą. Jis skelbė nuosprendį kambariui, kurio jinai niekuomet nemėgo, o panašiomis į šią dienomis neapkentė ypač smarkiai.

Labiausiai šiuose namuose ji mėgo tėvo dirbtuvę, kuri buvo garaže, jungiančiame namą su sandėliu. Į ją galima buvo patekti pro mažas dureles už senos malkomis kūrenamos krosnies. Durys atrodė nuostabiai: mažytės, bemaž nepastebimos, kaip stebuklingos pasakų durelės. Kai Franė paaugo, einant pro jas, jai kaip ir tėvui tekdavo pasilenkti, gi jos motina, jeigu nespyrė ypač būtinas reikalas, į dirbtuvę niekuomet neužeidavo. Tai buvo „ Alisos Stebuklų šalyje“ durys, ir kurį laiką, netgi paslapčia nuo tėvo, ji vylėsi, kad vieną sykį jas pravėrusi pamatys ten anaiptol ne Piterio Goldsmito dirbtuvę. Jos vietoje ras požeminį tunelį, vedantį iš Stebuklų šalies į Hobitoną, — žemą bet jaukų, su užapvalintais skliautais ir žemės lubomis, nuo kurių dryksta persipynusios šaknys. Tunelį, kuris kvepia ne drėgna žeme ir kirminais, o dvelkia cinamono ir obuolių pyrago aromatu, tunelį, besibaigiantį kažin kur toli Beg Endo sandėliuke, kur misteris Bilbo Baginsas švenčia savo gimtadienį...