Stephen King - Dvikova

Здесь есть возможность читать онлайн «Stephen King - Dvikova» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Eridanas, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Dvikova: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Dvikova»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Nuo pat žmonijos atsiradimo ją persekioja Dievo rūstybė. Žiloje senovėje tai buvo Tvanas, Sodomos ir Gomoros žūtis, kitos tikros ar mitinės katastrofos. Jau keletą amžių manėme esą savo likimo šeimininkai. Pristatėme miestų, prigaminome automobilių, sparčiai vystėme mokslą, švietimą, gilinomės į gyvybės ir mirties paslaptis. Bet vieną kartą žengėme klaidingą žingsnį ir patys pasirašėme sau mirties nuosprendį... _

Dvikova — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Dvikova», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Tavo kakta prarėžta, drauguži, — pastebėjo taksistas.

— Mergina švystelėjo į mane šaukštu, — abejingu balsu atsiliepė Laris.

Vairuotojas apsimestinai nusišypsojo ir įsispitrijo į kelią, palikdamas Larį sėdėti už savęs ant sėdynės ir mąstyti, kaip paaiškinti motinai šią savo naktelę.

11 skyrius

Pavargusios išvaizdos juodaodė moteris vestibiulyje Lariui pasakė, kad Alisa Andervud greičiausiai yra dvidešimt ketvirtame aukšte ir atlieka inventorizaciją. Jis įlipo į liftą ir ėmė keltis, suvokdamas, kad jo pakeleiviai paslapčia dirsčioja į jo kaktą. Žaizdelė jau nebekraujavo, bet pasidengė nemaloniu akiai krešuliu.

Dvidešimt ketvirtame aukšte buvo įsikūrę Japonijos kompanijos, gaminančios fotoaparatus ir kino kameras, valdytojai. Daugmaž dvidešimt minučių Laris vaikštinėjo ten ir šen, ieškodamas motinos ir jausdamasis asilo užpakaliu. Jis nuolat sutikdavo tarnautojus, bet dauguma iš jų buvo japonai, todėl šešių pėdų ir dviejų colių ūgio Laris jautėsi kaip labai aukštas asilo užpakalis. Maži vyriškiai ir moterys stebeilijo pro siauras akis sumuštą jo kaktą ir krauju išteptą švarko rankovę su nerimą keliančiu rytietišku aklumu.

Pagaliau jis rado duris su lentele: „ŪKIO DALIES VEDĖJA IR PRIŽIŪRĖTOJA“. Laris pajudino rankeną. Durys buvo atrakintos, ir jis šmurkštelėjo vidun. Motina, apsirengusi duksliu pilku chalatu, kojinėmis ir audekliniais batais, buvo čia. Alisa stovėjo pasisukusi į jį nugara. Vienoje rankoje ji laikė susegtus popieriaus lapus ir, regis, skaičiavo viršutinėje lentynoje sustatytus buteliukus su valikliu.

Larį apėmė toks stiprus kaltės jausmas, kad jis panoro pabrukti uodegą ir sprukti lauk. Sugrįžti į garažą už dviejų kvartalų nuo jos namo ir sėsti mašinon. Ir nusispjaut, jog jis ką tik sumokėjo už vietą du mėnesius priekin. Sėsti mašinon ir išdumti. Išdumti kur? Kur akys mato. Į Bar Harborą Meino valstijoje. Tampą Floridoje. Solt Leik Sitį Jutoje. Bet kokia vieta bus gera, kol horizonte nepasirodys Diujis Kaladė ir kuri bus pakankamai toli nuo šio muilu pradvokusio sandėliuko. Nežinia kodėl, — gal nuo dieninės šviesos lempų, gal nuo žaizdos kaktoje, — bet jam velniškai įsiskaudo galva.

Liaukis inkštęs, tu, prakeiktas šunyti.

Sveika, mam, — ištarė jis.

Jinai trumpam sustingo, bet neatsisuko.

— Taigi, Lari, kelią tu suradai.

— Žinoma, — jis mindžikavo nuo kojos ant kojos. — Norėjau atsiprašyti. Man derėjo vakar vakare tau paskambinti. Aš likau su Badžiu. Mes... m-m-m... išėjome prasiblaškyti. Pasižvalgyti po miestą.

— Aš taip ir supratau. Kažką panašaus į tai.

Jinai koja prisitraukė arčiau savęs nedidelę taburetę, atsistojo ant jos ir dabar ėmė skaičiuoti indelius su mastika, prie kiekvieno iš jų prisiliesdama rodomuoju pirštu. Įsitempusi pasistiebė ant pirštų galų; kai šitaip padarė, jos chalatas pakilo, ir jis išvydo kraštelį rudų kojinių, o virš jų — baltos odos juostelę ir nusuko akis, nesąmoningai pakartodamas jauniausiojo Nojaus sūnaus poelgį, kai nuogas ir girtas senis tysojo ant savo gulto. Vargšas vaikinas gyvenimą baigė tapęs medkirčiu ir vandens nešėju. Jis ir jo palikuonys. Štai kodėl pas mus dabar kyla maištai ir įvairūs nepasitenkinimai, sūnau. Melskis Viešpačiui.

— Tai ir viskas, ką norėjai man pasakyti? — paklausė ji, pirmą kartą atsigręždama.

— Aš norėjau pasakyti, kur buvau, ir atsiprašyti. Padariau tikrą kiaulystę, pamiršdamas paskambinti.

— Taip, — atsakė motina. — Bet juk tu ir anksčiau elgeisi kiauliškai, Lari. Manai, kad pamiršau?

Jis plykstelėjo:

— Mam, paklausyk...

— Tau bėgo kraujas. Kažkoks berniokas mostelėjo per kaktą? — ji nusisuko ir viršutinėje lentynoje suskaičiavusi visus indelius kažką savo popieriuose pasižymėjo. — Praėjusią savaitę nežinia kas savavališkai pasiėmė du indelius mastikos, — pastebėjo Alisa. — Na, jų laimė.

— Aš atėjau pasakyti, jog apgailestauju! — garsiai tarė Laris. Ji nepašoko, bet pašoko jis. Šiek tiek.

— Taip, būtent šitaip tu ir pasakei. Jeigu mastika ir toliau dinginės, misteris Džoganas užgrius mane kaip tona plytų.

— Aš nedalyvavau girtų peštynėse ir nieko neužkabinau. Nieko panašaus. Tai paprasčiausiai buvo... — jis nutilo.

Motina atsisuko, sardoniškai kilstelėdama antakius. Šią jos išraišką Laris puikiai prisiminė.

— Kas buvo?

— Na... — jis taip greitai nesugalvojo, ką pameluoti. — Tai buvo... šaukštas.

— Kažkas palaikė tave omletu? Ko gero, judu su Badžiu išties mieste praleidote linksmą naktelę.

Laris nuolat pamiršdavo, kad motina visuomet mokėjo regzti savo tinklus, jis visada į juos įkliūdavo, ir, matyt, taip liks per amžius.

— Tai buvo mergina, mam. Ji švystelėjo į mane šaukštu.

— Ko gero, ji labai taikli šaulė, — pastebėjo Alisa Andervud ir vėl nusisuko. — Toji negrabaila Konsuela vėl kažkur nukišo paraiškų blankus. Ne dėl to, kad iš jų būtų daug naudos; mes niekuomet negauname visko, ko reikia. Jeigu aš pasikliaučiau šiomis paraiškomis, tai nežinočiau, ką daryti su tokia nesuskaičiuojama daugybe atsargų.

— Ma, tu labai ant manęs pyksti?

Ūmai ji nuleido rankas. Jos pečiai suglebo.

— Nepyk ant manęs, — sušnabždėjo jis. — Nepyk, gerai? A?

Motina atsisuko, ir jos akyse Laris pastebėjo nenatūralų blizgesį — bet ne, jis manė, kad šis blizgesys visiškai natūralus , be abejo, atsiradęs ne nuo dieninės lempos šviesos, ir vėl išgirdo, kaip oralinė higieniste su giliu įsitikinimu dar sykį pratarė: „ Tu visiškai nesi geras vaikinas“. Kodėl jis apskritai varginosi sugrįždamas namo, jeigu ketino išdarinėti jai tokius pokštus... ir nesvarbu, kaip ji su juo elgiasi.

— Lari, — švelniai pratarė Alisa. — Lari, Lari, Lari...

Jis jau buvo bemanąs, kad motina nieko daugiau nepasakys; netgi drįso viltis, jog šitaip ir bus. Bet patylėjusi ji tęsė.

— Nejaugi tai ir viskas, ką tu gali pasakyti? „Nepyk ant manęs, ma, nepyk?“ Aš girdėjau tave per radiją, ir nors daina man nepatiko, aš vis tiek didžiuojuosi tavimi. Žmonės klausinėja, ar iš tikrųjų dainuoja mano sūnus, ir aš atsakau, jog taip, tai mano Laris. Aš tvirtinu jiems, kad tu visuomet gerai dainavai, ir tai nėra melas, ar ne, Lari?

Netikėdamas pats savimi, jis gailiai sukinkavo galva.

— Aš pasakoju jiems, kaip tu, dar mokydamasis vidurinėse klasėse, paėmei gitarą iš Denio Robertso, ir ištisą pusvalandį grojai netgi geriau už jį, nors tasai lankė muzikos pamokas, o tu ne. Tu turi talentą, Lari, niekas niekuomet apie tai man nesakė, o mažiausiai tu. Bet, man regis, tu ir pats tai žinai, kadangi šis dalykas — vienintelis dėl kurio tu nedejuoji ir neinkšti. Kai išvažiavai, argi baksnojau tave nosimi kaip neprotingą šunytį? Ne. Jauni visuomet išvažiuoja. Taip jau sutvarkytas pasaulis. Retsykiais jie patenka į nemalonias istorijas, bet juk tai natūralu. Tuomet jie sugrįžta. Argi reikia man apie tai pasakoti? Ne. Tu sugrįžai todėl (nesvarbu, ar būtum įrašęs plokštelę su hitu, ar ne), kad ten, Vakarų pakrantėje, patekai į kažkokią sumaištį.

— Aš neturiu jokių nemalonumų! — sumišęs paprieštaravo Laris.

— Ne, turi. Aš regiu požymius. Esu tavo motina, ir tu manęs neapgausi, Lari. Nemalonumas — tai kažin kas tokio, kai visuomet dirsčioji į šalis, kai negali paprasčiausiai pasukti galvos ir susitikti veidas į veidą. Kartais aš galvoju, kad tu ir gatvės nepereisi, neįmynęs į šuns mėšlą. Viešpats atleis man šiuos žodžius, kadangi JIS žino tiesą. Ar aš pykstu? Ne. Ar nusivylusi? Taip. Aš tikėjausi, kad ten pasikeisi. Bet ne. Tu išvykai kaip mažas berniukas suaugusio vyro išvaizda, toks pat ir sugrįžai. Ar nori sužinoti mano nuomonę, kodėl tu parvažiavai į namus?

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Dvikova»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Dvikova» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Dvikova»

Обсуждение, отзывы о книге «Dvikova» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x