Stephen King - Dvikova

Lėtai, labai atsargiai jis prisiartino prie grotuotų durų ir išvydo trumpą koridorių. Jo kairėje miegojo girtas žmogus. Senis kaip rąstas tysojo ant vieno iš penkių gultų, nuleidęs ant grindų ranką. Dešinėje koridorius baigėsi atidarytomis durimis. Koridoriaus viduryje degė žaliu gaubtu pridengta lemputė, — tokias jis matė baseinuose.

Atvirų durų kiaurymėje ėmė augti, judėti šešėlis, o paskui koridoriun išėjo milžiniško ūgio vyras chaki spalvos uniforma. Ant „Semo Brauni“ diržo kabojo didžiulis pistoletas. Sugrūdęs kumščius į kelnių kišenes, vyriškis bemenk ištisą minutę tylėdamas apžiūrinėjo Niką. Paskui pratarė:

— Kai buvau berniūkštis, mes sugavome kalnų liūtą, nušovėme jį, paskui dvidešimt mylių akmenuotu gruntu tempėme į miestą. Kai pargabenome jį namo, kas beliko iš ano sutvėrimo, kėlė tik gailestį; tokio nelaimingo padaro aš dar nebuvau regėjęs. Tu antras toks, mažyli.

Nikas pamanė, kad ši kalba paruošta, kruopščiai suplanuota ir skirta kartkartėmis kameron patenkantiems įnamiams.

— Ar turi vardą, vargšeli?

Nikas prispaudė pirštą prie sudaužytų lūpų ir pakratė galvą. Paskui priglaudė prie burnos delną, perskrodė orą lengvu įstrižu mostu ir vėl pakratė galvą.

— Ką? Tu negali kalbėti? Tai nelaimė!

Žodžiai buvo gana draugiški, bet Nikas neįstengė sekti artikuliacijos ir intonacijos. Ore jis pavaizdavo nematomą plunksnakotį ir ėmė juo rašyti.

— Tau reikia pieštuko? Jeigu esi nebylys, kodėl nesinešioji kortelės?

Nikas gūžtelėjo pečiais. Jis išvertė tuščias kišenes. Paskui sugniaužė kumščius ir atliko porą bokso smūgių į orą, kas sukėlė galvos skausmą ir pykinimą viduriuose. Savo aiškinimą baigė atsargiai pabarbendamas kumščiais per galvą, užversdamas aukštyn akis ir perpus susiriesdamas. Paskui parodė į tuščias kišenes.

— Tave apiplėšė.

Nikas linktelėjo.

Chaki spalvos uniforma vilkįs vyras pasuko į savo kabinetą. Po keleto sekundžių jis sugrįžo su pieštuko galiuku bei bloknotu ir perdavė visa tai pro grotas Nikui. Kiekvieno lapelio viršuje buvo atspausdinta: „ Džonas Beikeris, šerifas“.

Nikas apsuko pieštuką ir trintuku pastukseno į vardą. Paskui klausiamai pakėlė akis.

— Taip, tai aš. O kaip vadiniesi tu?

„Nikas Androsas“, — parašė jis.

— Kas tau šį vakarą atsitiko? Daktaras Soumsas su žmona vos nepervažiavo tavęs kaip rąstigalio, vaikine.

„Sumuštas ir apiplėštas. Per mylią nuo baro Meino gatvėje, — parašė Nikas.

— Ši landynė ne vieta tokiems vaikams kaip tu, bėdžiau. Tu dar per jaunas gerti.

Nikas pasipiktinęs pakratė galvą.

„Man dvidešimt dveji, — parašė jis. — Ar galiu išgerti porą skardinių alaus ir likti nesumuštas ir neapiplėštas?“

Beikeris perskaitė tai su rūškanos nuostabos išraiška veide.

— Vargu ar Šojoje tai pavyktų. Ką čia veiki, drauguži?

Nikas sugrįžo prie durų. Dabar jis rašė ilgai, pieštukas tiesiog skraidyte skraidė virš popieriaus. Beikeris pamanė, kad išmokyti kurčnebylius vaikus skaityti ir rašyti tolygu stebuklui, o šito Niko Androso makaulė dirbo puikiai, jeigu jam pavyko to išmokti. Čia, Šojoje, Arkanzaso valstijoje, apstu vaikinų, kurie nesugebėjo išmokti nieko doro, ir štai dabar kai kurie iš jų trainiojasi aplimk barus. Bet, dar pamanė jis, neverta tikėtis, kad keliom valandoms į miestą užklydęs berniūkštis tai žinotų.

Nebylys ištiesė bloknotą pro grotas. Jame buvo parašyta:

„Aš keliauju. Bet nesu valkata. Šiandien visą dieną dirbau pas šeimininką, vardu Ričas Elertonas, už šešių mylių į vakarus nuo jūsų miestelio. Aš išvaliau jo sandėlį ir sunešiau po stogu daug šieno. Praeitą savaitę buvau Votse, Oklahomos valstijoje, kur taisiau tvoras. Mane sumušę vyrai pagrobė savaitės uždarbį“.

— Esi tikras, kad dirbai būtent pas Ričą Elertoną? Tu juk žinai, jog galiu tai patikrinti, — Beikeris išplėšė lapelį su Niko paaiškinimu, sulankstė jį į keturias dalis ir įsikišo uniformos marškinių kišenėn. — Ar matei jo šunį? Koks jis?

„Dobermanas, — parašė Nikas, — bet geras. Didelis. Nebaugštus“.

Beikeris linktelėjo, pasisuko ir nuėjo pas save. O Nikas susijaudinęs sustingo už grotų. Po minutėlės Beikeris sugrįžo su dideliu raktų ryšuliu, atrakino spyną ir atlapojo duris.

— Eime į kabinetą, — pakvietė Beikeris. — Pusryčiausi?

Nikas papurtė galvą, paskui gestu tarytum kažin ką įpylė ir išėjo iš kameros.

— Kavos? Gerai. Kompanija man pravers. Kenčiu nemigą. Retai kada miegu daugiau nei tris keturias valandas. Žmona reikalauja, kad apsilankyčiau pas įžymųjį gydytoją Pain Blafe. Jeigu ir toliau taip tęsis, aš tikriausiai paklausysiu jos patarimo. Štai matai iki ko priėjo, — penkta valanda ryto, dar nė švisti nepradėjo, o aš jau ant kojų, valgau omletą ir pakepintus pyragaičius, pirktus sunkvežimių aikštelėje.

Tardamas paskutinius žodžius, jis pasisuko, ir Nikas spėjo pagauti: “...sunkvežimių aikštelėje“. Jis kilstelėjo antakius ir išreikšdamas savo nesupratimą gūžtelėjo pečiais.

— Nesvarbu, — tarė Beikeris. — Bet kuriuo atveju toks jaunas vaikinas kaip tu nesupras.

Savo kabinete Beikeris iš didžiulio termoso įpylė Nikui puodelį juodos kavos. Ant šerifo stalo stovėjo lėkštelė su pradėtais pusryčiais, ir jis vėl pasitraukė ją artyn savęs. Nikas gurkštelėjo kavos. Suskaudo, bet kava buvo puiki.

Jis paplojo Beikeriui per petį, o kai šis pakėlė galvą, parodęs į kavą, pasitrynė pilvą ir mirktelėjo.

Beikeris nusišypsojo.

— Žinoma, kava gera. Mano žmona Džeinė išverda puikią, — jis įsikišo burnon kąsnį omleto, sukramtė jį ir vėl prabilo: — Gerai visa tai tau išeina. Kaip pantomima. Prisiekiu, jog kai nori būti suprastas, didelių problemų tau neiškyla.

Nikas neaiškiai pasukinėjo ore ranką, tarytum norėdamas pasakyti: „ Comme çi, comme ça [* Šiaip sau (pranc.)] .

— Neužlaikysiu tavęs, — pastebėjo Beikeris, gabalėliu duonos surinkdamas iš lėkštelės riebalus, — bet štai ką tau pasakysiu. Jeigu kuriam laikui čia pasiliktum, mes, ko gero, sugebėtume sučiupti tave išgražinusius vyrukus. Ką apie tai manai?

Linktelėjęs Nikas parašė: „Jūs manote, kad aš galėčiau susigrąžinti savaitės uždarbį?“

— Vargei, — liūdnai pratarė Beikeris. — Aš viso labo esu provincijos šerifas. O tau reikalingas kas nors kitas.

Vaikinas linktelėjo ir suvirpėjo iš skausmo. Sudėjęs rankas, jis pavaizdavo išskrendantį paukštį.

— Taip, kažkas panašaus. Keliese jie buvo?

Nikas iškėlė keturis pirštus, paskui papurtė galvą ir iškėlė penkis.

— Ar galėtum nors vieną iš jų atpažinti?

Nikas ištiesė vieną pirštą, o po to parašė: „Aukštas blondinas. Maždaug jūsų sudėjimo, ko gero, netgi kiek stambesnis. Pilkos kelnės ir marškiniai. Mūvėjo stambų žiedą. Ant vidurinio dešinės rankos piršto. Violetinis akmuo. Juo mane ir perrėžė“.

Skaitant Beikerio veidas persimainė. Pradžioje jame atsispindėjo nerimas, o paskui pyktis. Pamanęs, kad pyktis skirtas jam, Nikas vėl persigando.

— Viešpatie, — tarė Beikeris. — Ar esi tikras?

Nikas nenoriai linktelėjo.

— O dar? Ar dar ką nors įsiminei?

Jis ėmė įtemptai galvoti, po to parašė: „Mažytis randas. Ant kaktos“.

Beikeris perskaitė įrašą.

— Tai Rėjus Butas, — pasakė. — Mano žmonos brolis. Ačiū, mažyli. Penkta valanda ryto, o mano diena jau sugadinta.