Stephen King - Dvikova

— Ar gali kas nors užkimšti jai gerklę? — niurzgliai šūktelėjo lėktuvo gale sėdintis Krisas Ortega. — Nėra nieko blogiau už rėkiančias moteris ir grotuvą su užsikirtusia plokštele.

Vienas iš kariškių privertė Lilę išgerti stiklinę pieno, ir ji iš tiesų nutilo. Visą likusį skridimo laiką ji žiūrėjo pro iliuminatorių ir niūniavo melodiją. Stju nusprendė, kad stiklinėje buvo ne tiktai pienas.

Kai nusileido, jų jau laukė keturi „Kadilakai“. Arneto gyventojus susodino ir tris automobilius. Karinis jų eskortas įsitaisė ketvirtajame. Stju pamanė, kad šie draugužiai be vestuvinių žiedų — ir, ko gero, artimų giminių — dabar irgi yra šiame pastate...

Virš jo palatos durų įsižiebė raudona lemputė. Kai kompresorius, ar siurblys, ar dar kažin kas nutilo, pro duris įžengė žmogus baltu, labai panašiu į kosmonauto, skafandru. Daktaras Denindžeras. Jaunas. Juodi plaukai, žalsvai tabakinės spalvos oda, griežti veido bruožai, putlios lūpos.

— Petė Grir pasakė, kad tarp judviejų iškilo problemų, — iš garsiakalbio ant krūtinės pasigirdo Denindžero balsas, kai jis prisiartino prie Stju. — Ji labai susikrimtusi.

— Ko gi jai krimstis? Argi yra kokia nors būtinybė? — kiek įmanoma ramiau ištarė Stju. Buvo sunku kalbėti nesuvaržytam, bet jis jautė, kaip svarbu nuo šio žmogaus paslėpti savo baimę. Denindžeras atrodė ir elgėsi kaip žmogus, kuris tyčiojasi iš pavaldinių ir meilikauja vadovybei. Kažkuo jis priminė apgaulingą šunį. Tokio sukirpimo žmonės, jausdami priešininko jėgą, greitai pasiduoda. Bet jeigu tik jie užuos vidinį jo išgąstį, bematant ims vaišinti priešininką vis tuo pačiu senu pyragu: viršuje plonas sluoksnis: „Atleiskite, daugiau aš nieko negaliu pasakyti“, ir storas sluoksnis nusiskundimų pacientais, kurie nori žinoti daugiau, negu jiems priklauso.

— Aš noriu išgirsti atsakymus į kai kuriuos savo klausimus, — tvirtai tarė Stju.

— Atleiskite, bet...

— Jeigu norite, kad su jumis bendradarbiaučiau, tai man atsakysite. Aš galiu pridaryti jums daug nemalonumų.

— Mes tai žinome, — suirzęs atsiliepė Denindžeras. — Paprasčiausiai aš neturiu teisės jums ką nors pasakoti, misteri Redmenai. Aš ir pats daug ko nežinau.

— Man atrodo, kad jūs ėmėte iš manęs kraują analizei. Štai įdūrimų žymės ... Kam visa tai?

— Dar sykį kartoju jums, misteri Redmenai, kad negaliu jums pasakoti to, ko pats nežinau. — Jo balse vėl nuskambėjo susierzinimas, ir Stju nusprendė daktaru patikėti. Jisai viso labo paklusniai atliko savo darbą, kurį ne itin mėgo.

— Mano gimtasis miestas yra karantino zonoje.

— Apie tai aš irgi nieko nežinau, — skubiai atsakė Denindžeras, šįsyk nukreipdamas žvilgsnį į šalį, ir Stju pamanė, kad dabar daktaras meluoja.

— Kaip atsitiko, kad aš nieko apie tai nemačiau? — jis mostelėjo į sienoje įmontuotą televizoriaus ekraną.

— Atleiskite, ką jūs pasakėte?

— Kai užblokuoja kelią ir aplink miestą ištempia spygliuotą vielą — tai įvykis, — patikslino Stju.

— Misteri Redmenai, jeigu tik leisite Petei pamatuoti jūsų spaudimą...

— Ne. Jeigu norite iš manęs išpešti ką nors daugiau, jums geriau atsiųsti kelis galvažudžius. Ir nesvarbu, kiek žmonių pas mane atsiusite, — aš pasistengsiu jų hermetiniuose kostiumuose pradurti vieną kitą nedidelę skylutę. Žinote, tie kombinezonai neatrodo tokie jau tvirti.

Jis apgaulingai sujudėjo Denindžero linkui, ir tasai kaip nuplikytas atšoko šalin, vos neatsimušdamas į sieną. Mikrofonas klaikiai sucypė, o už dvigubo stiklo visi sujudo.

— Manau, kad jūs galėtumėte įmaišyti ką nors į valgį ir šitaip mane atjungti, bet tai atsilieptų analizei, ar ne taip?

— Misteri Redmenai, betgi jūs ne itin sveikai protaujate, — Denindžeras stengėsi išlaikyti atstumą. — Atsisakydamas bendradarbiauti, galite labai pakenkti mūsų šaliai. Jūs mane suprantate?

— Ne, — atkirto Stju. — Dabar man atrodo, kad mano šalis pakenkė man. Ji uždarė mane Džordžijos valstijos ligoninės palatoje su saldžialiežuviu, menku pienburniu daktariūkščiu, kuris nė velnio nežino. Nešk iš čia savo subinę, ir tegul kas nors ateina su manimi pasikalbėti arba atsiųsk porą žaliūkų, kad jie jėga išgautų tai, ko jums reikia. Bet aš priešinsiuosi, turėkite tai omeny.

Išėjus Denindžerui, jis ramiai tebesėdėjo ant kėdės. Sesutė negrįžo. Nepasirodė nė porelė žaliūkų, idant pamatuotų kraujo spaudimą jėga. Dabar jis žinojo, kad netgi tokia nereikšminga procedūra, kaip kraujo spaudimo matavimas, negali būti rezultatyvi, atliekant ją priverstinai. Kol kas jie paliko jį ramybėje.

Stju atsistojo, įjungė televizorių ir nieko nereginčiu žvilgsniu įsispoksojo į ekraną. Jo baimė buvo didelė — tarsi vidun įsiropštęs dramblys. Dvi dienas jis laukė, kol pradės čiaudėti, kosėti, atsikrenkšti gliaumėmis. Jis mąstė apie likusius žmones, kuriuos pažinojo visą gyvenimą. Spėliojo, ar kurį nors iš jų ištiko Kempiono likimas. Jis galvojo apie mirusią moterį ir jos vaiką sename „Ševrolė“, tik vietoje tos moters veido regėjo Lilės Briuet veidą, o vietoje vaiko jam vaidenosi mažylė Cerilė Chodžes.

Televizorius šnypštė ir traškėjo nuo trukdymų. Krūtinėje lėtai ir dusliai dundėjo širdis. Tyliai gaudė ventiliatorius. Stju jautė, kaip jo viduje po neįžvelgiama kauke raitosi ir rangosi baimė. Retsykiais ji išaugdavo iki panikos dydžio, viską aplink griaudama tarsi dramblys. O kitąsyk susitraukdavo ir tapdavo nelyginant aštriais dantimis graužianti žiurkė. Bet baimė buvo su juo nuolat.

Praslinko dar keturiasdešimt valandų, kol jam atsiuntė žmogų, turintį teisę kalbėti.

8 skyrius

Birželio 18-ąją, praėjus penkioms valandoms po pašnekesio su savo pusbroliu Bilu Hopskomu, Džo Bobas Brentvudas 40-ajame Teksaso plente, už dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Arneto, sustabdė mašiną. Automobilis priklausė Hariui Trentui, draudimo agentui iš Breintrio. Trentas lėkė šešiasdešimt penkių mylių per valandą greičiu, nors čia judėjimo greitis buvo apribotas iki penkiasdešimties mylių. Džo Bobas paskyrė jam baudą už greičio viršijimą. Trentas nuolankiai su tuo susitaikė, o paskui nustebino Džo Bobą, pasiūlydamas jam apdrausti savo namą ir gyvybę. Džo Bobas jautėsi puikiai; apie mirtį dabar jis mažiausiai galvojo. Ir vis dėlto jis jau sirgo. Bilo Hepskomo degalinėje patrulis gavo ne vien benzino. O Hariui Trentui įteikė ne tik baudos kvitą už greičio viršijimą.

Haris, draugingas ir mėgstantis savo darbą žmogus, per dvi dienas užkrėtė daugiau nei keturiasdešimt žmonių. Ir neįmanoma pasakyti, kokiam skaičiui asmenų perdavė ligą pastarieji, — taip pat sėkmingai galima paklausti, kiek angelų gali šokti ant smeigtuko smaigalio. Netgi pačiais kukliausiais paskaičiavimais, jeigu kiekvienas pabendravo su penkiais, tai ir tuomet susidarytų du šimtai. Tokiais pat kukliais paskaičiavimais, šie du šimtai užkrėtė tūkstantį, tūkstantis — penkis tūkstančius, o penki tūkstančiai — dvidešimt penkis tūkstančius.

Kalifornijos dykumos gelmėse kažkas, subsidijuojamas mokesčių mokėtojų pinigais, pagaliau sugalvojo nenutrūkstamą laiškų grandinę, kuri iš tikrųjų suveikė. Mirties grandinę.

Birželio devynioliktąją, tądien, kai Laris Andervudas sugrįžo į Niujorką, o Franė Goldsmit pasakojo tėvui apie neišvengiamą Mažąjį Nepažįstamąjį, Haris Trentas sustojo papusryčiauti kavinėje „Užkąskite pas Beibę“ Rytų Teksase. Jis suvalgė sumuštinį su sūriu, o desertui jam patiekė neįprastai skanų braškių pyragą. Haris lengvai persišaldė, o galbūt tai buvo alergija. Jis čiaudėjo ir slogavo. Valgydamas jis užkrėtė Beibę, indų plovėją, du vairuotojus ir vyriškį, priėjusį pakeisti plokštelę grotuve. Jo staliuką aptarnavusiai gražuolei jis paliko mirtimi užtaisytą dolerį.