Dirstelėjo į tėvą, norėdama įsitikinti, kokį įspūdį padarė jos žodžiai. Piteris tik linktelėjo galva, kad jinai pasakotų toliau.
— Kad ir kaip ten būtų, man reikėjo trūks plyš išeiti iš salės. Man tikrai reikėjo. Ir Džesas tiesiog pasiuto. Žinoma, aš esu įsitikinusi, kad jis turi teisę pykti... tai buvo taip vaikiška, taip jaučia tik vaikai... bet aš dažnokai būnu tokia. Ne visuomet. Aš moku būti ir rimta...
— Žinoma, moki.
— Bet kartais...
— Kartais į tavo duris pasibeldžia Jo Didenybė Juokas, ir esi ne iš tų žmonių, kurie geba jį išvaryti lauk, — pasakė Piteris.
— Man atrodo, kad būtent tokia aš ir turiu būti. O štai Džesas visiškai kitoks. Ir jeigu mudu susituoktume... jam tektų sutikti šį nemalonų svečią, kurį aš įsileidau. Ne kasdien, bet pakankamai dažnai, kad tai išvestų jį iš pusiausvyros. Tuomet aš imčiau kamuotis ir... ir, man regis...
— Man regis, tu būtum nelaiminga, — užbaigė Piteris, stipriau prispausdamas ją prie savęs.
— Manau, kad šitaip viskas ir atsitiktų, — tarė ji.
— Tuomet neleisk motinai įtikinti savęs, jog bus kitaip.
Nusiraminusi dar labiau, ji vėl užsimerkė. Jis suprato. Tai atrodė tarsi koks stebuklas, bet jis suprato.
— Tu manai, man reikia pasidaryti abortą? — po poros minučių paklausė ji.
— Atrodo, kaip tik apie tai tu ir norėjai pasikalbėti.
Ji atsiduso ir pažvelgė į tėvą. Išlenkęs gauruotą kairį antakį, tasai irgi pašnairavo į ją perpus su šypsena, perpus su pašaipa. Bet Franė suprato, kad jis labai rimtas.
— Paklausyk, — tarė jis, o paskui staiga keistai sustingo. Bet ji klausėsi ir girdėjo čirškiančius žvirblius, svirpiančius žiogelius, tolimą lėktuvo gaudesį, balsą, šaukiantį Džekį nedelsiant eiti į namus, elektros perdavimo linijos ūžesį, 1-uoju plentu lekiančių mašinų keliamą triukšmą.
Jinai jau rengėsi paklausti, ar jam viskas gerai, kai tėvas paėmė ją už rankos ir prašneko.
— Frane, negerai, kad turi tokį seną tėvą kaip aš, bet čia nieko nepakeisi. Aš nevedžiau iki 1956 metų, — jis mąsliai pažvelgė į dukterį vaiduokliškoje apyblandos šviesoje ir kalbėjo toliau: — Anomis dienomis Karla buvo visiškai kitokia. Ji buvo... kaip ugnis. Pirmiausiai labai jauna. Tokia jinai buvo iki tavo brolio Fredžio mirties. Tai štai... nenorėčiau, kad tu manytum, Frane, jog aš kaltinu tavo motiną, nors skamba panašiai į kaltinimą. Bet, man regis, po Fredžio mirties tarsi apmirė ir... Karlos gyvybė. Savo pažiūras į gyvenimą ji pridengė trim sluoksniais lako bei stora eile cemento ir nusprendė, jog tai yra gerai. Dabar ji panaši į muziejaus prižiūrėtoją; ir jeigu kas nors apsireiškia su pertvarkymo idėjomis, ji kuo skubiau tokius novatorius išgena lauk. Tačiau Karla ne visada tokia buvo. Tau teks patikėti mano žodžiu. Ji buvo bemaž tokia pat kaip tu, Frane. Ją irgi netikėtai apimdavo juokas. Mes dažnai vykdavome į Bostoną pasižiūrėti, kaip žaidžia „Red Sox“, o po aštunto kėlinio išeidavome į bufetą išgerti alaus.
— Mama... gėrė alų?
— Taip, žinoma. Didesnę devinto kėlinio dalį jinai neišlįsdavo iš tualeto, o sugrįžusi kaltindavo mane visomis mirtinomis nuodėmėmis už tai, kad dėl mano kaltės praleido patį įdomumą, nors būtent jinai kurstė mane nusileisti į bufetą ir nupirkti alaus.
Franė pamėgino įsivaizduoti savo motiną su alaus puodeliu rankoje, žiūrinčią į tėvą iš apačios į viršų ir besikvatojančią kaip tekinama mergina. Ne, ji tiesiog neįstengė tokio dalyko įsivaizduoti.
— Ji niekaip negalėjo pastoti, — susidrovėjęs pratarė jis. — Mudu drauge nuėjome pas gydytoją išsiaiškinti priežastį. Daktaras pasakė, kad mes abu sveiki. O paskui, šešiasdešimtaisiais, gimė tavo brolis Fredas. Ji mylėjo šį berniuką iki beprotybės, Frane. Tu žinai, kad jos tėvo vardas buvo Fredas. 1965-aisias ji patyrė persileidimą, ir mudu nusprendėme, jog tai viskas. O paskui, 1969 metais gimei tu, mėnesiu anksčiau, bet vis dėlto sveikutėlė. Ir aš mirtinai tave pamilau. Abudu turėjome po savo vaiką. Bet jinai savąjį prarado.
Jis nutilo ir susimąstė. Fredas Goldsmitas mirė 1973 metais. Jam buvo trylika, o Franei ketveri. Fredą partrenkęs vairuotojas buvo girtas.
Įkandin jo driekėsi ilgas kelių eismo taisyklių pažeidimų sąrašas, įskaitant greičio viršijimą ir automobilio vairavimą, esant neblaiviam. Fredas pragyveno dar septynias paras.
— Man atrodo, kad abortas — pernelyg švelnus žodis, — vėl prakalbo Piteris Goldsmitas. Jo lūpos lėtai tarė kiekvieną skiemenį, tarytum žodžiai jam būtų kėlę siaubą. — Aš manau, kad tai vaikų žudymas — paprastas ir aiškus. Man nemalonu taip sakyti, būti tokiam... rūsčiam, žiauriam, ar dar kitokiam... šitaip apibūdinant tai, ką tu dabar turi nuspręsti, kadangi įstatymas tau duoda teisę spręsti. Jau sakiau tau, kad esu senis.
— Tu visai ne senas, tėti, — sumurmėjo ji.
— Senas, senas! — staiga riktelėjo jis. Omai tėvas pasirodė Franei nelyginant pamišėlis. — Aš esu senis, mėginantis patarti savo jaunai dukrai, o tai panašu į beždžionę, bandančią išmokyti mešką savo grimasų. Prieš septyniolika metų girtas vairuotojas atėmė mano sūnaus gyvybę, ir nuo to laiko mano žmona tapo kitokia nei anksčiau. Aš visuomet abortų problemą svarsčiau prisimindamas Fredą. Niekuomet neįstengiau žiūrėti į tai kitokiu požiūriu, lygiai taip pat, kaip tu nepajėgei sutramdyti savo juoko, kuris apėmė tave aname poezijos vakare, Frane. Tavo motina bus prieš, pateikdama visus standartinius argumentus. Žudymas, sakys jinai. Žudymas, kuris prasidėjo prieš du tūkstančius metų. Teisė į gyvenimą. Visa Vakarų moralė grindžiama šia idėja. Aš skaičiau filosofų darbus. Studijavau jų knygas nuo pradžios iki galo, kaip namų šeimininkė supermarkete apžiūrinėjanti dividendų čekį. Tavo motina tiesiog pametusi protą dėl „Readers Digest“, bet asmeniškai aš lioviausi priešintis, kadangi tai pajutau, o ji tik vadovavosi moralės kodeksu. Aš paprasčiausiai stebėjau Fredą. Jo viduje viskas buvo sulaužyta. Jis neturėjo nė vieno šanso išgyventi. Tie kovotojai už teisę į gyvenimą rodo paveikslėlius, vaizduojančius priekines galūnes ištiesusius žmogaus embrionus formaline, na ir kas? Gyvenimo pabaiga visuomet nepatraukliai atrodo. Aš stebėjau lovoje gulintį Fredą visas tas septynias paras. Visa tai, kas buvo iš jo išnirę, sutvirtino tvarsčiais. Gyvenimas nevertas nė sudilusio skatiko, o abortai jį dar labiau nupigina. Per visą gyvenimą aš perskaičiau daugiau nei tavo motina, tačiau būtent ji visa tai labiau įprasmino. Tai, ką mes darome, ir tai, ką galvojame... Šie dalykai grindžiami visiškai nepriklausomu požiūriu. Aš negaliu susitaikyti su šia mintimi. Tai tarsi, gumulas gerklėje — kaip visa ši nenuginčijama logika atsiranda iš iracionalumo. Tai likimas. Aš ne itin rišliai kalbu, ar ne?
— Aš nenoriu daryti aborto, — tyliai pratarė Franė. — Dėl savo asmeninių priežasčių. Kūdikis — tai dalis manęs, — tarė ji, šiek tiek pakeldama smakrą. — Netgi jei tai manasis ego, man tai visai nesvarbu.
— Tu nori jo išsižadėti, Frane?
— Ne. Aš noriu jį išsaugoti.
Tėvas nutilo. Jai pasirodė, kad jis nepritaria jos sprendimui.
— Tu galvoji apie mokslus, ar ne? — paklausė ji.
— Ne, — atsistodamas atsakė Piteris. — Aš manau, kad mes gerai pasikalbėjome. Ir tu neprivalai apsispręsti tiesiog dabar.
— Mama sugrįžo, — tarė Franė.
Kai jis dirstelėjo tenlink, kur žvelgė jos akys, gęstančiuose dienos gaisuose, blyksčiodamas chromu, automobilis jau suko į įvažiuojamąjį kelią. Karla juos pamatė, linksmai papypsėjo ir sveikindama pamojo ranka.
Читать дальше