Stephen King - Dvikova

Ji pastatė virdulį ant džiovyklos ir nuo paraudusių delnų nusišluostė muilo putas.

— Ne taip jau blogai, — tarė prisiartindama prie stalo ir atsisėsdama greta. — Man truputėlį paskauda nugarą, bet aš geriu tabletes. Geriu jas nuolat. Manimi rūpinasi daktaras Holmsas.

— Mama, tie ekstrasensai paprasčiausi... paprasčiausi šarlatanai , — nejaukiai sutrikęs nuo aštraus jos žvilgsnio, Laris prikando liežuvį.

Priekaištingai į jį dėbtelėjusi, motina pasakė:

— Tu esi laisvas, baltasis, tau dvidešimt vieneri. Ir kas čia bloga, jei daktaras padeda? — atsidususi ji išsitraukė iš suknutės kišenės savo tabletes: — Deja, man gerokai daugiau nei dvidešimt vieneri. Ir aš tai jaučiu. Nori vieną?

Žvelgdamas į šį vaistą, Laris pakratė galvą. Ji įsidėjo piliulę burnon.

— Tu dar visai kaip mergaitė, — ankstesne savo pataikaujamai geraširdiška maniera pratarė jis. Anksčiau jai tai patiko, bet dabar jos lūpomis perbėgo tik liūdnos šypsenos šešėlis. — Tavo gyvenime atsirado naujų vyrų?

— Keletas, — atsakė ji. — O tavo?

— Ne, — rimtai tarė Laris. — Jokių naujų vyrų. Keletas merginų, bet jokių naujų vyrų.

Jis vylėsi, kad motina nusijuoks, bet vietoj atsakymo vėl sulaukė tokios pat iškankintos šypsenėlės. „Ji dėl manęs jaudinasi, — pamanė jis. — Štai koks reikalas. Ji nežino, ko man reikia. Nesitikėjo, kad po trejų metų vėl čia apsireikšiu. Galbūt jai labiau patiktų, jei kur nors būčiau visai prapuolęs“.

— Vis toks pat nepasikeitęs Laris, — pastebėjo jinai. — Kuris niekuomet nebūna rimtas. Dar nesusižiedavęs? Susitikinėji su kuo nors nuolat?

— Aš — kaip nuplėštas lapelis, ma.

— Kaip visada. Tu niekuomet nepareisi namo man pasakyti, kad susipažinai su padoria katalike ir turi rimtų ketinimų. Bet aš tau atleidžiu. Arba esi labai rūpestingas, arba pernelyg mandagus, arba tave lydi sėkmė.

Laris stengėsi išlaikyti rimtą išvaizdą. Pirmąsyk gyvenime motina tiesiogiai ar netiesiogiai užsiminė jam apie seksą.

— Tau reikia mokytis, — tarė Alisa. — Sako, viengungiai turi daug pramogų. Bet ne tiek jau daug. Paprasčiausiai imi senti, pradeda byrėti smėlis, charakteris tampa bjaurus ir nuobodus kaip misterio Frymeno.

Laris neįstengė sulaikyti juoko.

— Per radiją girdėjau tavo dainą. Savo pažįstamiems pasakiau, kad ją dainuoja mano sūnus. Mano Laris. Daugelis manimi netiki.

— Tu girdėjai? — jis nustebo, kodėl ji nepasakė iš pat pradžių, vietoje visų šių nuobodžių plepalų.

— Ar tau patiko?

— Lygiai taip pat, kaip ir kitos panašios dainelės, — ji atvirai pažvelgė į sūnų. — Man regis, joje skamba kažin kas iššaukiančio. Nepadoraus.

Laris suirzo, paskui prisivertė nusiraminti.

— Tai buvo sumanyta, jog išreikš... aistrą, mam. Štai ir viskas, — jam į veidą siūbtelėjo kraujas. Jis niekuomet nepamanė, jog šitaip sėdėdamas gimtų namų virtuvėje aptarinės su motina aistros problemas.

— Aistrų vieta — miegamasis — griežtai atkirto Alisa, nutraukdama tolesnį jo dainos aptarimą. — Be to, tu kažką padarei savo balsui. Skamba, tarytum dainuotų negras.

— Tas rūdys, kūrį jynai apsuko aplink pyrštą, — pratarė Laris, pamėgdžiodamas Bilo Viterso balsą ir plačiai nusišypsodamas.

— Štai būtent taip, — linktelėjo motina. — Kai buvau dar mergaitė, mums atrodė, jog Frenkas Sinatra pernelyg įžūlus. O dabar pasirodė repas. Regis, būtent taip šitai vadinasi — repas. O aš vadinu stūgavimu, — jinai nenoromis pažvelgė į jį: — Dar gerai, kad tavo plokštelėje nėra stūgavimų.

— Aš gaunu autorinį honorarą, — tarė Laris. — Tam tikrą procentą nuo kiekvienos parduotos plokštelės. Tai sudaro daugmaž...

— Tęsk, — pasakė motina, mostelėdama ranka, nelyginant vytų šalin paukščių būrį. — Aš visiškai pamiršau skaičiuoti. Jie tau jau sumokėjo ar pirkai šią mažą mašiną išsimokėtinai?

— Jie sumokėjo man nelabai daug, — atsakė Laris, nusirisdamas iki melo, tačiau neperžengdamas jo ribos. — Už mašiną paklojau didesnę sumos dalį, o kitką sumoku dalimis.

— Tai vis gražūs žodžiai, — niūriai pastebėjo ji. — Lygiai taip pat tavo tėvas ritosi į bankrotą. Gydytojas pasakė, kad jis numirė nuo infarkto, bet priežastis buvo visiškai kita. Jis mirė iš sielvarto. Tavo tėvą nuvarė į kapą terminai, pakeičiantys paprastą žodį „kreditas“.

Tai buvo senas patikrintas smūgis, ir Laris leido praskrieti jam šalia savęs, reikalingose vietose linkčiodamas galva. Jo tėvas turėjo galanterijos parduotuvę. Bet netoliese buvo atidarytas „Robertholas“, ir po metų tėvo verslas ėmė smukti. Tėvas ėmė ieškoti paguodos valgydamas, ir per trejus metus priaugo šimtą dešimt svarų. Jis pargriuvo negyvas užkandinės kampe, kai Lariui buvo devyneri metai, taip ir nepabaigęs valgyti mėsos ruleto iš priešais jį stovėjusios lėkštutės. Per gedulingus pietus, kai sesuo stengėsi guosti našlę, nors šiai nereikėjo jokios paguodos, Alisa Andervud pasakė, kad viskas galėjo baigtis žymiai blogiau. „Tai galėjo atsitikti, — pratarė ji, žvelgdama pro sesers petį tiesiai į pastarosios vyrą, — ir nuo girtuokliavimo“.

Toliau Alisa auklėjo Larį pati, vadovaudama jo gyvenimui savo prietarais ir svarstymais, kol šis paliko namus. Paskutinė jos replika sūnaus adresu, kai Laris su Rudžiu Švarcu susirengė išvykti senutėliu Rudžio „Fordu“, bylojo apie tai, kad Kalifornijoje irgi esama nakvynės namų vargšams. Štai taip, sere, tokia jau yra mano motušė.

— Tu nori čia pasilikti, Lari? — švelniai paklausė ji.

— Ar prieštarautum?

— Bute vietos pakanka. Tavo lova kaip ir anksčiau tebestovi miegamajame. Tiesa, aš ten sukroviau nereikalingus daiktus, bet keletą dėžių galima išnešti.

— Gerai, — lėtai pratarė Laris. — Jeigu esi tikra, kad tavęs neapsunkinsiu. Aš išbūsiu viso labo tik kelias savaites. Norėčiau aplankyti senus draugus. Marką... Galeną... Deividą... Krisą...

— Gali pasilikti tiek, kiek panorėsi, Lari. Ko gero, aš nemoku reikšti savo jausmų, bet man džiugu tave matyti, Mudu ne itin gražiai išsiskyrėme. Prišnekėjome vienas kitam daug bjaurių dalykų, — ji pasisuko į sūnų veidu, kuris vis dar tebeatrodė griežtas, nors akys švietė nenusakoma meile. — Aš apgailestauju dėl savo žodžių. Šitaip kalbėjau vien iš meilės tau. Niekuomet nežinojau, kaip išsireikšti, kad būčiau suprasta, todėl padariau tai kiek kitaip.

— Viskas gerai, — įsispitrėjęs į stalą, sumurmėjo Laris. Jis vėl paraudo. Jo skruostai liepsnojo vis smarkiau. — Paklausyk, aš tau duosiu pinigų išlaidoms.

— Gerai, jeigu tik pageidauji. Jeigu nenori, tai visai neprivalai šito daryti. Juk aš turiu darbą. Daugelis net jo neturi. Be to, juk vis dar esi mano sūnus.

Laris prisiminė sustingusią, perpus iš šiukšlių bakelio išlindusią katę, paskui Diujį Kaladę, su šypsenėle vis papildantį jo atsargas, ir ūmai pravirko. Kai ant jo delnų nukrito pirmosios ašaros, Laris pamanė, kad vis dėlto jinai, o ne jis atsirevanšavo — niekas nepavyko taip, kaip jis tikėjosi, niekas. Vis dėlto ji pasikeitė. Pasikeitė ir jis, bet ne taip, kaip tikėjosi. Įvyko kažkokia nenatūrali permaina; ji tarsi tapo didesnė, o jis — menkesnis. Ir atvažiavo pas ją ne todėl, kad reikėjo kur nors išvykti. Jis parskuodė į namus, kadangi bijojo ir jam reikėjo motinos.

Ji stovėjo prie praverto lango ir žvelgė į sūnų. Drėgnas vėjelis pakėlė baltą užuolaidą ir nuleido ją ant Alisos veido — ne visiškai jį uždengė, o tik pavertė jo bruožus miglotais tarytumei kokio vaiduoklio. Pro langą sklido gatvės eismo triukšmas. Iš už savo suknelės užančio ji išsitraukė nosinę, prisiartino prie stalo ir padėjo ją ant nuleistos sūnaus rankos. Laris turėjo savyje kažkokio tvirtumo. Jo tėvas buvo minkštaširdis, nuolaidus žmogus, ir savo sielos gilumoje ji jautė, kad būtent tai ir nuvarė jį į kapą. Maksas Andervudas iš esmės bankrutavo todėl, kad kreditus skolinosi, o ne todėl, kad juos ėmė. Taigi, kada gi atsirado šis tvirtumas? Kam Laris turėtų dėkoti? O galbūt kaltinti?