Stephen King - Dvikova

Laris atsistojo ir prisivertė Veinui padėkoti. Jūrinis brizas košė sušiurkštėjusias, jau keletą dienų nekeistas glaudes. Dėkingumo žodžiai išsprūdo iš jo burnos kaip sunkūs akmenys.

— Tau paprasčiausiai reikia išvažiuoti ir ramiai apmąstyti, kas atsitiko, — atsistodamas paskui jį ir vis dar stebėdamas vaikus, tarė Veinas. — Tau reikia daug ką apgalvoti. Kokio tau reikia menedžerio, kokių gastrolių, kokį norėtum pasirašyti kontraktą po „Kišeninio gelbėtojo“ sėkmės. Aš manau, albumas bus labai populiarus; jame yra visi šiam reikalui būtini dalykai. Jeigu turėsi tam laiko, problemas išspręsi. Tokie kaip tu visuomet jas išsprendžia.

Vaikinai kaip tu visuomet išsprendžia.

Vaikinai kaip aš visuomet išsprendžia.

Vaikinai kaip...

*

Kažkieno pirštai barbeno į stiklą.

Laris kniostelėjo. Jo kaklą pervėrė skausmas, ir vaikinas susiraukė nuo vėlei jo kūną surakinusio mėšlungio. Jis, galima sakyti, ne vien užsnūdo, bet ir įmigo. Vis prisiminė Kaliforniją. Bet šiuo metu jį supo niujorkietiška aušra, ir pirštai vėl pabarbeno į stiklą. Bijodamas naujo skausmingo priepuolio, jis atsargiai pasuko galvą ir išvydo vidun žvelgiančią savo motiną. Kelias akimirkas jiedu spoksojo vienas į kitą per stiklą, ir Laris patyrė nelyginant savo nuogybę, lyg kas nors būtų išstatęs visuotinei apžiūrai zoologijos sode. Paskui jo lūpas iškreipė šypsena, ir Laris nuleido stiklą.

— Mama?

— Aš žinojau, kad tai tu, — įtartinai prislopintu balsu sukuždėjo ji. — Išlipk ir leisk į tave pažiūrėti, kaip atrodai išsitiesęs visu ūgiu.

Abiejose jo kojose ėmė tvinksėti: kai atidarinėjo dureles ir lipo iš automobilio, į kiekvieną ląstelę susmigo šimtai adatėlių. Laris nesitikėjo susitikti su ja štai šitaip, — nepasiruošęs ir užkluptas iš netyčių. Jis jautėsi, kaip savo poste užsnūdęs ir staiga aliarmo signalo prižadintas sargybinis. Kažkodėl jis įsivaizdavo pamatyti motiną daug mažesnio ūgio, ne tokią pasitikinčią savimi; gyvenimas iškrėtė pokštą: praėję metai jį pasendino, o jos bemaž nepalietė.

Bet dabar jinai jį sučiupo tiesiog nesąžiningai. Kai Lariui buvo dešimt, šeštadieniais, manydama, jog jis ir taip pakankamai ilgai miega, motina paprastai žadindavo jį barbenimu į miegamojo duris. Lygiai taip pat jinai pažadino sūnų po keturiolikos metų, miegantį naujoje mašinoje, tarsi pavargusį vaiką, kuris stengėsi neužmigti visą naktį ir užsnūdo pačiu netinkamiausių metu.

Ir štai dabar jis stovėjo priešais ją susivėlusiais plaukais, kvailai šypsodamasis. Jo pėdas vis dar varstė adatėlės, versdamos mindžikuoti nuo vienos kojos ant kitos. Laris prisiminė, kad jam šitaip mindžikuojant motina visuomet klausdavo, ar jis nenorįs į tualetą, todėl liovėsi trypčioti ir leidosi badomas adatėlių kaip pakliuvo.

— Sveika, mam, — burbtelėjo.

Motina tylėdama žvelgė į sūnų, ir jį netikėtai vėl apėmė siaubas — nelyginant bloga lemianti paukštė sugrįžo į savo lizdą. Bijojo, kad jinai gali nuo jo nusisukti, išsižadėti, atgręžti jam pigiu palteliu pridengtą nugarą ir paprasčiausiai pasukusi už kampo pranykti metro, palikti jį vieną. Paskui ji atsiduso, kaip atsidūsta žmogus, nusprendęs užsikrauti sau sunkią naštą. O kai prakalbo, jos balsas pasirodė toks natūralus, švelnus ir malonus, kad jis bematant pamiršo ką tik išgyventą siaubo priepuolį.

— Sveikas, Lari, — atsiliepė ji. — Užlipkime viršun. Kai dirstelėjau pro langą, išsyk supratau, kad tai tu. Man jau nusibodo tūnoti šiuose namuose. Aš pavargau laukti.

Ji pasisuko ketindama palydėti jį laiptais aukštyn pro akmeninių šunų likučius. Jis ėjo atsilikęs nuo jos per tris pakopas, raukydamasis nuo badančio skausmo kojose.

— Mama?

Jinai atsisuko ir Laris ją apkabino. Akimirksnį motinos veidą iškreipė baimė, tarytum būtų laukusi, kad, užuot apkabinęs, sūnus ją ims smaugti. Į nosį mušė jos kūno kvapas, netiktai sužadindamas kažkokius nesuderinamus nostalgijos, priešiškumo, džiaugsmo ir skausmo jausmus. Vieną sekundę jam netgi pasirodė, kad ji ims raudoti, bet Laris žinojo, jog motina šitaip nepasielgs; tai buvo Jaudinantis Momentas. Pro palenktą jos petį Laris laisvai galėjo matyti pusiau iš šiukšlių bakelio išlindusį pastipusios katės kūną. Kai moteris atsitiesė, jos akys buvo sausos.

— Eime, aš paruošiu tau pusryčius. Ar nemiegojai visą naktį?

— Taip, — kimiai atsiliepė jis užplūdusių jausmų prislėgtu balsu.

— Tuomet eikime. Liftas neveikia, bet juk mums tik į antrą aukštą. O štai misis Helsi su savo artritu tenka pasikamuoti. Ji gyvena penktajame. Nepamiršk nusišluostyti kojas. Jeigu paliksi nešvarius pėdsakus, ant manęs užpyks misteris Frymenas. Prisiekiu Dievu, nešvarumus jis tiesiog uoste užuodžia. Bet ko norėti, purvas — tai jo priešas, — dabar jiedu jau kopė laiptais. — Tu suvalgysi tris kiaušinius? Aš dar paruošiu skrebučių, jeigu nebijai sustambėti. Eikime.

Laris nusekė įkandin jos pro nuardytus šunis, su nepasitikėjimu žvelgdamas į postamentus ir tikindamas save, kad šunys išties pradingo, kad dešimt metų nepraėjo veltui. Motina pastūmėjo duris, ir abudu įžengė laiptinėn. Netgi tamsiai rudi šešėliai ir virtuvės kvapai atrodė lygiai tokie patys.

*

Alisa Andervud paruošė jam omletą, bekonienos, skrebučių, sulčių, kavos. Kai viskas, išskyrus kavą, buvo suvalgyta, jis užsirūkė ir atsilošė į kėdės atkaltę. Ji nepalankiai dėbtelėjo į cigaretę, bet nieko nepasakė. Tai sugrąžino jam šiek tiek ankstesnio pasitikėjimo savimi — visiškai nedaug, tik truputį. Motina visuomet mokėjo sulaukti tinkamo meto.

„Ji ne itin pasikeitė“, — pamanė Laris. — Šiek tiek senstelėjo (dabar jai turėtų būti apie penkiasdešimt vienerius), šiek tiek pražilo, bet šukuosenoje dar išsilaikė nemažai tamsių sruogų. Buvo apsirengusi paprasta pilka suknute, ko gero, ta pačia, kurią vilkėdama eina į darbą.

Jis jau ketino nukratyti cigaretės pelenus į kavos lėkštelę, tačiau motina ją patraukė į šalį ir pakeitė pelenine, kuri paprastai stovėdavo bufetėlyje. Į lėkštelę šiek tiek nusilaistė kavos, ir jam atrodė visiškai natūralu ten nukratyti pelenus. Gi peleninė buvo švari, nepriekaištingai švari, ir Laris nukratė į ją pelenus su neaiškia sąžinės graužatimi. Motina mokėjo laukti ir gebėjo užmesti mažytes kilpas, kol tau į galvą muša kraujas ir rengiesi burbtelėti kokį nors pasiaiškinimą.

— Taigi, tu sugrįžai, — pratarė Alisa, kišdama indų plovyklon eilinę lėkštelę. — Kas gi tave parvijo į namus?

„Matai, ma, vienas bičiulis grąžino mane iš padangių į žemę — pasaulis tiesiog knibždėte knibžda niekšų, ir šįsyk jie apmovė mane. Nežinau, ar jis turėjo teisę šitaip pasielgti. Jis gerbia mano muzikinį talentą, kaip aš gerbiu „The 1910 Fruitgum Company“. Ir jis privertė mane apsiauti kelioninius batus; argi ne Robertas Frostas yra pasakęs, kad namai — tai tokia vieta, kurioje visuomet esi laukiamas ir būsi priimtas?“

O balsu jis pasakė:

— Regis, aš tavęs pasiilgau, mama.

Ji prunkštelėjo:

— Būtent todėl taip dažnai man rašydavai?

— Man nepatinka rašyti laiškus, — jis pakėlė ir vėlei nuleido cigaretę. Nuo jos galiuko aukštyn pakilo dūmų ratilai ir išsisklaidė ore.

— Gali tai dar sykį pakartoti.

Šypsodamasis pratarė:

— Man ne itin patinka rašyti laiškus.

— Tu vis taip pat puikiai moki išsisukinėti. Šiuo požiūriu nepasikeitei.

— Atleisk, — sumišo jis. — Kaip tu gyvenai visą šį laiką, mam?