Stephen King - Dvikova

Spragtelėjęs ant šalmo įmontuotą pasikalbėjimų įrenginio mygtuką, jis pratarė:

— Jeigu ir tai nepadės, apie vidurnaktį mes jį prarasime.

Vikui Pelfriui stebuklinga akimirka baigėsi.

*

— Paprasčiausiai pasismaukite rankovę, misteri Redmenai, — paprašė gražutė tamsiaplaukė medicinos sesuo, laikanti pirštinėmis aptemptose rankose aparatą kraujo spaudimui matuoti. — Tai neatims iš jūsų nė minutės laiko, — ji šypsojosi už permatomos pleksiglazo kaukės, tarsi dalydamasi su juo kokia nors smagia paslaptimi.

— Ne, — atsakė Stju.

Jos šypsena lengvai virptelėjo.

— Aš juk tenoriu pamatuoti jūsų spaudimą. Daug laiko neužtruks. Tai daktaro nurodymas, — toliau mygo ji, pereidama prie dalykinio tono. — Būkit malonus.

— Jeigu tai daktaro nurodymas, leiskite man su juo pasikalbėti.

— Bijau, kad dabar jis pernelyg užsiėmęs. Jeigu jūs paprasčiausiai...

— Aš palauksiu, — atsakė Stju lygiu balsu, nė neketindamas atseginėti rankogalio.

— Tai viso labo mano darbas. Juk jūs nenorėtumėte, kad man iškiltų nemalonumų, ar ne tiesa? — šįsyk ji nusišypsojo jam žavinga šypsena. — Jeigu tik jūs leistumėte man...

— Ne, — nukirto Stju. — Eikite ir pasakykite jiems. Tegul pas mane ką nors atsiunčia.

Sunerimusi medsesuo prisiartino prie durų ir pasuko kvadratinį raktą. Suveikė siurblys, durys šnypšdamos prasivėrė, ir mergina žengė į koridorių. Kai durys jau užsivėrinėjo, medsesuo nedraugiškai pašnairavo į Stju. Stju atsakė jai žvilgsniu be jokios išraiškos.

Durys užsidarė, jis atsistojo ir prisiartino prie lango, — dvigubas stiklas išorėje pridengtas grotomis, — bet buvo jau visiškai tamsu, ir Stju nieko nepamatė. Jis sugrįžo prie lovos ir atsisėdo ant kėdės. Buvo apsirengęs nusitrynusiais džinsais, languotais marškiniais ir rudais, iš šonų sutriušusiais batais. Jis persibraukė ranka per veidą ir apčiuopęs pirštais šerius piktai susiraukė. Jam neleido skustis, nors Stju barzda labai greitai želdavo.

Stju apskritai buvo ne prieš tyrimus. Bet jis negalėjo taikytis su nežinomybe ir baime, kurioje jie jį laikė. Stju nesirgo, bent jau kol kas, tik buvo įbaugintas. Čia dėjosi baisūs dalykai, ir jis neketino dalyvauti juose, iki kas nors nepapasakos jam, kas gi atsitiko Arnete ir kaip su visais šiais įvykiais buvo susijęs Kempionas. Tuomet jis bent jau galėtų savo baimę motyvuoti.

Jie seniai laukė, kad jis pradės klausinėti, — tai Stju galėjo perskaityti jų akyse. Ligoninėje moka laikyti paslaptis. Prieš ketverius metus nuo vėžio mirė jo dvidešimt septynerių metų žmona, vėžys iš pat pradžių radosi jos gimdoje, o paskui perėjo per visą organizmą kaip gaisras, ir Stju stebėjo, kaip jie išsisuka nuo jos klausimų arba keisdami pokalbių temą, arba teikdami jai informaciją su begale nesuprantamų terminų. Todėl jis paprasčiausiai neklausinėjo ir matė, kaip dėl to jie sunerimo. Bet dabar atėjo laikas klausinėti, ir jis gaus atsakymus. Kuriuos sudarys vienskiemeniai žodžiai.

Į kai kuriuos klausimus jis galėjo atsakyti ir pats. Kempionas, jo žmona ir vaikas sirgo kažkokia labai bloga liga. Tai veikė kaip gripas arba persišaldymas, bet tai ėjo vis prastyn ir prastyn, kol žmogus mirtinai užspringdavo savo karkalais arba sudegdavo nuo aukštos temperatūros. Ir tai buvo labai užkrečiama.

Jie atėjo ir išsivedė jį septynioliktąją dieną, po pietų, prieš dvi paras. Ketvertas kariškių ir gydytojas. Mandagiai, bet itin primygtinai. Nekilo nė mintis atsisakyti: visi keturi kariškiai buvo ginkluoti. Būtent tuomet Stju Redmenas ir išsigando mirtinai.

Iš Arneto iki mažyčio Breintrio oro uosto kursavo autobusas. Bet Stju su Viku Pelfriu, Hepu, Briuetų šeima, Henku Karmaiklu, jo žmona ir dviem kariškiais važiavo karišku autofurgonu, ir, nepaisant isterijos, kurią surengė Lilė Briuet, nepratarė nė žodžio.

Kiti furgonai irgi buvo perpildyti. Stju nematė visų juose sėdinčių žmonių, bet pastebėjo visus penkis Chodžesus ir Krisą Ortegą, Karloso brolį, bei tą greitosios pagalbos automobilio vairuotoją. Krisas buvo baro „Indėno galva“ savininkas. Be to, jis taip pat pastebėjo Parkerį Neisoną su žmona, pagyvenusius netoli Stju namo esančio garažo savininkus. Jis suprato, kad gabeno visus, kurie buvo degalinėje, ir kiekvieną, su kuriuo bendravo mačiusieji, kaip Kempionas įsirėžė į degalinę.

Ties miestelio riba, blokuodami kelią, stovėjo du maskuojančia spalva nudažyti sunkvežimiai. Stju suvokė, kad ir kiti į Arnetą vedantys keliai greičiausiai yra užblokuoti: Aplink miestelį tempė spygliuotą vielą, o kai viskas bus baigta, visur išstatys sargybinius.

Be abejo, tai buvo pavojinga. Mirtinai pavojinga.

Jis kantriai sėdėjo ant kėdės šalia ligoninės lovos ir neketino gultis, laukdamas, kol medsesuo ką nors atsives. Šis pirmas „kas nors“ greičiausiai bus niekas. Ko gero, tik ryte jie pagaliau atsiųs žmogų, turintį įgaliojimus atsakyti į visus Stju klausimus. Jis gali ir palaukti. Kantrybė ir ištvermė visuomet buvo stipriausi Stiuarto Redmeno bruožai.

Jau kelintą kartą jis ėmė prisiminti, kokia buvo drauge su juo važiavusiųjų prie lėktuvo žmonių būklė. Iš visų, regis, tik Normas smarkiai sirgo. Kosėjo, krenkštė gliaumėmis, degė nuo aukštos temperatūros. Likusieji, atrodė, tik daugiau ar mažiau persišaldę. Lukas Briuetas čiaudėjo. Lilė Briuet ir Vikas Pelfris kosčiojo. Hepas turėjo slogą ir nuolat šnirpščiojo nosimi. Kiek prisimena Stju, jie nelabai skyrėsi nuo pirmaklasių; būtent taip atrodo vaikai per pamokas, kai pusė klasės persišaldo.

Bet labiausiai jis persigando, — ko gero, tai viso labo buvo tik sutapimas, — kai jie jau artėjo prie pakilimo tako. Kariškis vairuotojas tris sykius iš eilės nusičiaudėjo. Galbūt išties tai buvo tik sutapimas. Birželis rytinėje centrinio Teksaso dalyje buvo nepalankus metas alergiškiems žmonėms. Arba galbūt vairuotojas susirgo dar anksčiau ir kentėjo nuo paprasčiausio persišaldymo, ne taip kaip visi likusieji — nuo tos klaikios bjaurasties. Stju norėjo tuo tikėti. Kadangi kažin kas, taip greitai persiduodantis iš vieno žmogaus į kitą...

Kareivių eskortas lydėjo juos iki pat lėktuvo. Visas ketvertas elgėsi flegmatiškai, neatsakinėdamas į jokius klausimus, išskyrus tai, kur jie keliauja. Juos nugabens į Atlantą. Ten jiems viską paaiškins (patikrintas melas). Daugiau kariškiai jiems nieko nepaaiškino.

Lėktuve Hepas sėdėjo šalia Stju, ir matėsi, kad tasai visai sunegalavo. Lėktuvas irgi buvo karinis, naudojamas griežtai pagal paskirtį, bet gėrimai ir maistas jame pasirodė pirmos klasės. Žinoma, vietoj dailios stiuardesės juos aptarnavo liesas seržantas, bet nekreipiant į tai dėmesio daugmaž viskas atrodė kaip eiliniame reise. Išgėrusi porą stiklų vyno, netgi Lilė Briuet kiek aprimo.

Hepas prikišo veidą arčiau Stju, alsuodamas į jį drėgnu viskio kvapu:

— Labai įdomūs vyrukai, ar ne, Stiuartai? Iš išvaizdos mažne penkiasdešimtmečiai, bet nė vienas iš jų nemūvi vestuvinio žiedo. Karjera, nors ir ne itin aukšto rango.

Maždaug prieš pusvalandį iki nusileidžiant, Normas Briuetas ėmė prarasti sąmonę, ir Lilė suklykė. Du rūstūs stiuardai susuko Normą paklodėn ir skubiai išnešė iš salono. Lilė, dabar jau visiškai praradusi savitvardą, tebeklykė. Po akimirkos ji nubloškė šalin stiklą vyno ir sumuštinį su vištienos filė bei salotomis. Tiedu vaikinai neperprantamais veidais tylėdami ėmė viską rankioti.

— Ką visa tai reiškia? — šaukė Lilė. — Kas atsitiko mano vyrui? Ar mes visi mirštame? Mano mažyliai irgi miršta? — abu „mažyliai“ sėdėjo iš abiejų jos pusių, įsikniaubę į putlią jos krūtinę. Lukas ir Bobis atrodė išsigandę, jie jautėsi tarsi ne savo kailyje ir buvo sutrikę nuo motinos riksmo. — Kodėl niekas nenori man atsakyti? Argi tai ne Amerika?