Stephen King - Dvikova

Rytoj Samanta keliaus į baseiną ir užkrės visus ten esančius.

Ir taip toliau.

9 skyrius

Jie užpuolė jį patamsyje, kai jis ėjo 27-ojo plento kelkraščiu. Kirsdamas miestą, šis kelias vadinosi Meino gatve. Už mylios ar dviejų vaikinas ketino pasukti į vakarus, šešiasdešimt trečiąjį kelią, kuris išves jį į magistralę — ilgos kelionės šiaurėn pradžią. Jo jausmai buvo prislopinti dviem skardinėm alaus, bet jis žinojo: aplink tvyro kažin koks negerumas. Prisiminė keturis ar penkis miesto mušeikas, sėdėjusius tolimajame baro kampe, kai tie netikėtai iššoko iš priedangos ir metėsi ant jo.

Nikas gynėsi įnirtingai: vieną partrenkė žemėn, kitam sugurino nosį — sprendžiant iš trakšelėjimo, greičiausiai ją sulaužė. Sykį ar du jam netgi pasirodė, kad įstengs juos įveikti. Faktas, kad mušėsi neišleisdamas nė vieno garso, užpuolikus privertė nervintis. Peštukai veikė darniai, ko gero, panašius darbelius jie dažniausiai atlikdavo be papildomų komplikacijų ir iš lieso vaikinuko su kuprine ant pečių rimtesnio pasipriešinimo tikrai nesitikėjo.

Vienas iš jų trinktelėjo Nikui į pasmakrę, kažin kuo panašiu į mokyklinės brolijos žiedą prakirsdamas apatinę lūpą, ir burna kaipmat prisipildė šilto kraujo prieskonio. Nikas atšlijo, ir ūmai jam užlaužė už nugaros rankas. Jis pašėlusiai priešinosi, netgi pavyko išlaisvinti vieną ranką, bet į veidą įsirėžė vieno iš užpuolikų kumštis. Prieš tai, kol kumštis spėjo uždengti dešinę jo akį, Nikas žvaigždžių šviesoje vėl išvydo blykstelint žiedą. lš akių pasipylė kibirkštys, ir jis pajuto, kaip prarasdamas sąmonę ima kažin kur tolti. Išsigandęs pradėjo dar atkakliau priešintis. Žiedą mūvintis vaikinas vėl stovėjo priešais jį, ir Nikas, nelaukdamas naujo smūgio, smogė stovinčiajam į pilvą. Mokyklinis Žiedas aiktelėjo ir tartum sergąs laringitu ėmė be garso žiopčiodamas gaudyti burna orą.

Niką apspito likusieji užpuolikai. Dabar jis tematė raumeningų vyrukų — puikių vaikinų, kokiais jie patys save laikė, — šešėlius: pilkais marškiniais paraitotomis rankovėmis, kad matytųsi tvirti, saulėje įdegę bicepsai. Visi avėjo pakaustytais batais. Ant akių karojo riebaluotų plaukų sruogos. Gęstančioje vakaro šviesoje visa tai ėmė atrodyti kaip košmariškas sapnas. Ant pramerktos Niko akies sruvo kraujas. Nuo pečių nuplėšė kuprinę. Smūgiai pylėsi nelyginant kruša, Nikas kratėsi tarsi bekaulė gutaperčinė lėlė. Bet sąmonė jį dar ne visai buvo apleidusi. Tylą trikdė vien plėšikų šnopštavimas, kai į jį įsirėždavo jų kumščiai, bei artimiausiose pušyse švilpčiojantis lėlys.

— Kodėl jis nerėkia? — paklausė kažkuris. — Kodėl jis nerėkia, Rėjau?

— Aš gi perspėjau neminėti vardų, — nutraukė klausimus Mokyklinis Žiedas. — Man nusispjaut , kodėl jis nerėkia. Aš sumaišysiu jį su žemėmis. Šitas suskis man smogė. Prakeiktas ožys, štai kas jis toks.

Po to sekė smūgis. Nikas atlošė galvą, ir žiedas perrėžė jo skruostą. Nuo dar vieno smūgio Niko nosis pavirto sutraiškytu pomidoru. Vietoje įkvėpimo pasigirdo kažkoks sniaukrojantis kliurksėjimas. Sąmonė susitraukė iki pieštuko pločio. Nikas ėmė žiopčiodamas gaudyti burna nakties orą. Vėl švelniai ir pratisai pragydo lėlys. Bet ir šįsyk kaip ir pirmą kartą Nikas nieko neišgirdo.

— Laikykite jį, — tarė Rėjus. — Laikykite jį, velniai rautų!

Vėl nusileido kumštis. Nuo mokyklinio žiedo trinktelėjimo išlėkė du priekiniai dantys. Atrodė, kad tai buvo agonija. Nikas nepajėgė išleisti nė garso. Jam pakirto kojas, ir vaikinas ėmė smukti žemėn kaip maišas grūdų.

— Rėjau, užteks! Tu ką, nori jį užmušti?

— Laikykite jį. Suskis man smogė. Aš jį užkasiu.

Ūmai iš už krūmais ir didelėmis pušimis apaugusio kelio vingio tvykstelėjo automobilio žibintai.

— Meskite jį, meskite gi jį!

Tai buvo Rėjaus balsas, bet prieš savo auką jis jau nebestovėjo. Nikas patyrė kažin ką panašaus į miglotą palengvėjimą, netgi dėkingumą, bet toji mažytė, dar išlikusi sąmonės dalis susikoncentravo į agoniją jo burnoje. Liežuvio galiuku jis juto dantų skeveldras.

Rankos skaudžiai jį vilko ir pagaliau numetė vidury kelio. Artėjančių žibintų apskritimai apšvietė jo kūną, kaip prožektoriai apšviečia aktorių scenoje. Sucypė stabdžiai. Nikas pakėlė rankas ir mėgino priversti savo kojas judėti, bet jos nepakluso ir vedė jį pražūtin. Nikas tysojo ant kelio; belaukiant, kol jį suvažinės, pasaulis prisipildė stabdžių ir padangų cypimo. Tai bent jau nutrauktų nepakeliamą skausmą burnoje. Paskui jam per skruostą trinktelėjo ratų pakeltas žvirgždo akmenėlis. Nikas žvelgė į padangas, sustojusias nuo jo per kelis centimetrus. Regėjo protektoriuje įstrigusį mažą akmenėlį — kaip tarp dviejų pirštų suspaustą monetą.

„Gabalėlis kvarco“ — nerišliai pamanė jis ir prarado sąmonę.

*

Kai Nikas atsipeikėjo, jis gulėjo ant narų. Jie buvo kieti, bet per paskutiniuosius trejus metus jam teko miegoti ir ant kietesnių. Jis sunkiai atmerkė akis. Atrodė, kad vokai prisipildė švino, o dešinė akis, į kurią trinktelėjo kumštis, teatsivėrė tik perpus.

Jis spoksojo į suskeldėjusias cementines lubas, po kuriomis driekėsi šildymo vamzdžiai. Ant vieno vamzdžio dalykiškai vaikštinėjo didelis vabalas. Jo akiratin pateko grandinė. Vos ne vos kilstelėjo galvą, tuo sukeldamas siaubingą, visą kūną pervėrusį skausmą, ir išvydo antrą grandinę, besidriekiančią nuo išorinės gulto kojos iki kablio sienoje. Nikas pasuko galvą kairėn (dar vienas skausmo priepuolis, bet šįsyk ne toks žudantis) ir pamatė gruoblėtą betoninę sieną. Ji kaip ir lubos buvo suskeldėjusi, be to, visa prirašinėta. Įrašai su padoria lektūra dažniausiai neturėjo nieko bendra. „ŠI VIETA KNIBŽDA. BLAKĖMIS. LUISAS DRAGONSKIS, 1987 METAI, MAN PATINKA TAI JAUSTI SUBINĖJE. BALTOJI KARŠTLIGĖ — NUOSTABUS DALYKAS. DŽORDŽAS RAMPLINGAS — HOMIKAS. AŠ VIS DAR TAVE MYLIU, SUZANA“. Čia pat buvo pavaizduoti dideli nukarę falai, milžiniškos krūtys, negrabiai nupieštos vaginos. Visa tai Nikui suteikė vietovės pojūtį. Jis gulėjo kalėjimo kameroje.

Nikas atsargiai pasikėlė ant alkūnės, nuleisdamas nuo gulto kojas (apautas kažkokiomis popierinėmis šlepetėmis) ir atsisėsdamas. Į galvą vėl plūstelėjo didelė skausmo banga, o slanksteliai grėsmingai sugirgždėjo. Pilvas neramiai sukunkuliavo, ėmė suktis galva ir taip stipriai supykino, kad norėjosi šaukti ir melsti Dievo pagalbos. Bet užuot surikęs, — jis paprasčiausiai negalėjo to padaryti, — Nikas parpuolė ant kelių, užsidengė rankomis veidą ir ėmė laukti, kol praeis blogumas. Po poros minučių taip ir atsitiko. Jis atsargiai palietė prie žaizdų ant skruosto priklijuotą pleistrą ir porą sykių susiraukęs suprato, kad be viso kito žaizdos dar ir susiūtos.

Apsižvalgė. Kamera buvo mažytė. Viena puse gultas rėmėsi į grotuotas duris. Galvūgalyje įrengtas unitazas be dangčio ir virvelės. Virš jo — tai Nikas išvydo labai atsargiai pasukdamas maudžiantį kaklą — užgrotuotas mažas langelis. Jis ganėtinai ilgai prasėdėjo ant narų, kol įsitikino, kad nepraras sąmonės, paskui nusmaukęs beformes pilkas pižamos kelnes pasilenkė virš unitazo ir, atrodė, šlapinosi ištisą valandą. Paskui, užbaigęs savo reikalus, atsitiesė kaip senis, prisilaikydamas gulto krašto. Jis įdėmiai pasižiūrėjo į unitazą, tikėdamasis ten pamatyti kraujo pėdsakus, bet šlapimas buvo švarus. Nikui šiaip ne taip pavyko nuleisti vandenį.