Stephen King - Dvikova

Pirmaisiais mokymosi metais Franė gavo blogą pažymį ir, be abejonės, visa tai apsvarstyti buvo motinos pakviesta į svetainę. O paskutiniais vidurinės mokyklos metais ją tris sykius paliko klasėje po pamokų, visa tai irgi jodvi apsvarstė svetainėje. Būtent čia buvo nagrinėjami ambicingiausi Franės troškimai, kurie visuomet pasirodydavo šiek tiek menkoki; kaip tik šičia būdavo įvertinamos Franės viltys ir svajonės, kurios visuomet pasirodydavo nieko nevertos; būtent čia būdavo išklausomi ir Franės skundai, ir negalavimai, kurie paprastai pasirodydavo neverti dėmesio.

Ne kur nors kitur, o svetainėje stovėjo karstas su jos brolio kūnu, padabintas rožėmis, chrizantemomis ir pakalnutėmis, sausas jų aromatas pildė kambarį, o tuo metu nepajudinamas laikrodis stovėjo savo vietoje, stuksendamas nesugaunamą laiką.

— Tu nėščia, — pakartojo Karla Goldsmit.

— Taip, mama, — Franės burna perdžiūvo, bet ji nedrįso net lūpų aplaižyti. Užuot tai padariusi, tik dar tvirčiau jas suspaudė. Ir pamanė: „ Mano tėvo dirbtuvėje gyvena mažytė mergaitė raudona suknele, ir ji visuomet bus ten, besijuokianti ir besislapstanti po stalu, kurio viename gale pritvirtinti spaustuvai, arba glaudžianti apdaužytus keliukus prie krūtinės, susirietusi į kamuoliuką už didžiulės komodos su instrumentais, kurioje yra tūkstantis stalčių. Toji mergaitė labai laiminga. Bet mano motinos svetainėje gyvena mažytė, kuri neišgali susilaikyti ir šlapinasi ant kilimo kaip neišauklėtas šunytis. Ir ji taip pat visuomet šičia bus, nepaisant visų mano pastangų ir norų, kad ji pranyktų“.

— Ak, Frane, — surypavo motina, žodžiai išlėkė greitai ir skubotai. Ji priglaudė ranką prie skruosto kaip įžeista kūmutė senmergė. — Kaip tai atsitiko?

To paties paklausė ir Džesas. Būtent tai ją išmušė iš pusiausvyros; tai buvo tas pat klausimas, kurį jai uždavė jis.

— Taip, kaip tu pagimdei du vaikus, tu žinai, kaip tai įvyksta.

— Nebūk įžūli! — klyktelėjo Karla. Ji plačiai atmerkė akis ir paleido atakuojantį užtaisą, kuris visuomet gąsdino Franę, kai jinai dar buvo vaikas. Motina skubiai pašoko (šis judesys irgi visuomet gąsdino Franę) — aukšta moteris žilstančiais, puikiai sušukuotais plaukais, aukšta moteris dailia žalia suknele ir nepriekaištingomis smėlio spalvos kojinėmis. Ji prisiartino prie židinio lentynėlės, prie kurios visada prieidavo streso atvejais. Ten iškilmingai buvo laikomas didžiulis albumas. Karla domėjosi genealogija, šiame albume buvo surašyta visa jos giminė... bent jau nuo 1638 metų, kai pirmasis prosenis iš bevardės londoniečių minios buvo įrašytas į bažnytinę knygą kaip Mertonas Daunsas, laisvasis amatininkas. Prieš ketverius metus jos genealoginį medį publikavo „The New England Genealogist“.

Dabar jinai atsigręžė į šį albumą su kruopščiai surinktais vardais kaip į išsigelbėjimo teritoriją, kurios ribos niekas negebėjo pereiti. Argi nebuvo joje vagių, svarstė Franė. Nebuvo alkoholikų? Nebuvo neištekėjusių motinų?

— Kaip tu galėjai šitaip pasielgti su savo tėvu ir manimi? — pagaliau paklausė motina. — Tai tasai vaikinas Džesas?

— Taip, tai Džesas. Jis yra kūdikio tėvas.

Išgirdusi paskutinį žodį, Karla sudrebėjo.

— Kaip tu galėjai šitaip pasielgti? — pakartojo Karla. — Mes nėrėmės iš kailio, kad teisingai tave išauklėtume. Tai tiesiog, tiesiog, tiesiog... — užsidengusi rankomis veidą, ji apsipylė ašaromis. — Kaip tu galėjai tai padaryti? — rypavo jinai. — Taip atsidėkojai už viską, ką mes dėl tavęs padarėme? Tu ištrūkai laisvėn ir... ir... susikergei su berniūkščiu kaip kalė per rują. Tu sugadinta, ištvirkusi, niekam tikusi mergiūkštė!

Motina įsiraudojo ir palinko prie židinio lentynėlės, tarsi ieškodama ten paramos — viena ranka prisidengusi akis, o kita tebeglostydama žalią albumo aksomą. Jos senelio laikrodis ir toliau nesutrikdamas tiksėjo.

— Mama...

— Nedrįsk su manimi kalbėti! Tu jau pakankamai pasakei!

Franė sustingo vietoje. Kojos pasidarė tarsi medinės, keista, bet jos drebėjo. Akyse kaupėsi ašaros, bet ne, ji neleis šiam kambariui vėl ją nugalėti.

— Aš išeisiu.

— Tu valgei prie mūsų stalo! — ūmai suklykė Karla. — Mes tave mylėjome... mes tave išlaikėme, duodavome pinigų... ir štai ko mes už tai sulaukėme! Šlamštas! Niekinga mergiūkšte!

Apakinta ašarų, Franė kluptelėjo. Dešine pėda stuktelėjo į kairę kulkšnį. Prarado pusiausvyrą ir ištiesusi į šalis rankas parvirto ant grindų. Smilkiniu atsitrenkė į kavos staliuką ir ranka parvertė vazą su gėlėmis. Vaza nesudužo, bet vanduo pasklido ant kilimo, sidabriškai pilką jo spalvą paversdama tamsiai pilka.

— Tik pažiūrėk į tai! — kone triumfališkai sušuko Karla. Tušas nuo jos blakstienų praskydo, po akimis sudarydamas juodus šešėlius, ašaros ant makiažo paliko vageles. Ji buvo ties beprotybės riba. — Tik pažiūrėk, tu sugadinai kilimą, savo senelės kilimą...

Franė sėdėjo ant grindų, apstulbusi trynė smilkinį, vis dar gokčiodama ir stengdamasi pasakyti motinai, jog tai viso labo vanduo, bet dabar, po viso to, kas įvyko, ji nebuvo visiškai tuo tikra. Ar tai buvo vien tik vanduo? Ar tai šlapimas? Katras iš jų?

Vėl ėmusi judėti bauginančiu greičiu, Karla Goldsmit sugriebė vazą ir užsimojo ja prieš Franę.

— Kokie tolesni jūsų veiksmai, mis? Galbūt ketini pasilikti čia? Gal tikiesi, kad mes valgydinsime tave ir popinsime, kol tu neužtrauksi mums gėdos prieš visą miestą? Greičiausiai tu taip ir manai. Ką gi, ne! Ne! Aš neleisiu! Aš šito neleisiu!

— Aš nenoriu čia pasilikti, — sumurmėjo Franė. — Kodėl taip nusprendei?

— Kurgi tu eisi? Su juo? Abejoju.

— Pas Bobį Rengarteną į Dorčesterį arba pas Debę Smit į Samersvortą, — Franė sukaupė jėgas ir atsikėlė nuo grindų. Ji vis dar verkė, bet jau pradėjo širsti. — Ir apskritai tavęs tai neliečia.

— Tavęs tai neliečia! — pamėgdžiojo Karla, vis dar laikydama rankose vazą. Jos veidas mirtinai išbalo. — Ar tai manęs neliečia? Tai, ką tu išdarinėji būdama po mano pastoge neliečia manęs?! Ak tu nedėkinga kale!

Ji skėlė Franei ganėtinai stiprų antausį. Franės galva atšoko atgalios. Ji liovėsi trynusi smilkinį, užsidengė žandą ir sukrėsta žvelgė į motiną.

— Štai tavo dėkingumas už tai, kad išsiuntėme tave į prestižinį koledžą, — tarė Karla, apnuogindama dantis negailestingam, bauginančiam šypsniui.

— Dabar tu ten niekuomet nebeliksi. Po to, kai už jo ištekėsi...

— Aš nesirengiu už jo tekėti. Ir neketinu mesti mokslo.

Karla plačiai išsprogino akis. Ji spoksojo į dukterį taip, tarsi Franė būtų išėjusi iš proto.

— Apie ką tu kalbi? Abortas? Padaryti abortą? Tapusi šliundra, tu dar nori tapti ir žmogžude?

— Aš ketinu gimdyti kūdikį. Man teks praleisti pavasario semestrą, bet galėsiu išlaikyti egzaminus kitą vasarą.

— O už ką tu rengiesi baigti mokslą? Už mano pinigus? Jeigu taip, tai tau teks apie daug ką pagalvoti. Tokiai šiuolaikinei asmenybei vargu ar reikia materialinės tėvų paramos, juk taip?

— Paramą aš priimsiu, — lėtai pratarė Franė. — O pinigus... aš juos užsidirbsiu.

— Tu neturi nė lašelio gėdos! Apie nieką negalvoji, išskyrus save! — išrėkė Karla. — Viešpatie, kas bus tavo tėvui ir man! Bet tai tavęs nė kiek nejaudina! Tai sugniuždys tavo tėvo širdį, ji...

— Ji nesijaučia tokia jau sugniuždyta, — pasigirdo ramus tarpduryje stovinčio Piterio Goldsmito balsas. Abidvi moterys pasuko galvą. Jis stovėjo tarpdury, bet pakankamai toli nuo jų; darbinių jo batų galai nelietė tos vietos, kur baigiasi koridorių dengiantis aptrintas kilimas, ir prasideda puikus šviesiai pilkas. Ūmai Franė suprato, kad būtent toje vietoje ji matė tėvą tiek daug kartų ir anksčiau. Kada gi paskutinį kartą jis normaliai buvo įžengęs į svetainę? Ji negalėjo prisiminti.