Stephen King - Dvikova

— Tai savaime praeis, — ramiai pratarė Piteris. — Ji susitvardys.

— Man reikia išvažiuoti. Ji nenori manęs čia matyti.

— Tau reikia pasilikti. Tau reikia būti čia, kai... jeigu... ji nusiramins ir jai pasirodys, kad vis dėlto tavęs jai reikia , — jis kiek patylėjo. — O dėl manęs, tai man jau dabar reikia, Frane.

— Tėti, — pasakė ji, priglaudusi prie Piterio krūtinės ranką. — O, tėti, atleisk, man taip gėda...

— Š-š-š... — tėvas paglostė jos plaukus. Virš dukters galvos jis regėjo, kaip vakaro saulė į plačius langus pažėrė savo blausius spindulius, kaip visada auksinius ir nuožmius; taip saulė apšviečia muziejus ir mirusiųjų buveines. — Š-š-š, Frane. Aš myliu tave. Aš tave myliu.

13 skyrius

Sumirksėjo raudona šviesa. Sušnypštė siurblys. Atsidarė durys. Į palatą įėjęs žmogus nebuvo apsirengęs baltu kombinezonu, o jo veidą dengė tik respiratorius, šiek tiek primenantis dviragę sidabrinę šakutę, kurią paprastai deda ant desertinio staliuko alyvuogėms iš stiklainio išsigriebti.

— Sveiki, misteri Redmenai, — tarė jis, ištiesdamas plona gumine pirštine aptemptą ranką, ir Stju, pritrenktas įėjusiojo energingumo, ją paspaudė. — Mane vadina Diku Deitcu. Denindžeras sakė, kad jūs atsisakote padavinėti kamuolius, kol kas nors nepasakys jums rezultato, — Deitcas prisėdo ant lovos kraštelio. Jis buvo neaukštas ir juodbruvas, kažkuo panašus į Disnėjaus filmų nykštuką. — Taigi, ką jūs norite žinoti?

— Pirmiausiai norėčiau žinoti, kodėl jūs neapsivilkote vienu iš tų kosmonautų kostiumų.

— Kadangi Džeraldas įrodė, kad jūs neužsikrėtęs, — Deitcas mostelėjo į jūrų kiaulytę už stiklo su dvigubais rėmais. Jūrų kiaulytė tupėjo narvelyje, o už narvelio stovėjo patsai Denindžeras, kurio veide sustingo bebaimė išraiška. — Paskutines tris dienas Džeraldas per konvektorių kvėpavo su jumis tuo pačiu oru. Liga, kuria serga jūsų draugai, laisvai persiduoda iš žmogaus jūrų kiaulytei ir atvirkščiai. Jeigu būtumėte infekuotas, Džeraldas jau būtų nebegyvas.

— Bet tokios galimybės jūs vis dėlto neatmetate, — sausai pastebėjo Stju, dūręs pirštu į filtrą ant nosies.

— Tai, — su ciniška šypsenėle pritarė Deitcas, — tapo mano taisykle.

— Ką tokio savyje turiu?

Tolygiai, kone rečitatyvu, Deitcas atsakė:

— Juodus plaukus, mėlynas akis ir stiprų įdegimą... — jis įdėmiai pažvelgė į Stju. — Nejuokinga, ką?

Stju nė neprasižiojo.

— Norėtum man trinktelėti?

— Nesu tikras, kad tai padės.

Atsidusęs Deitcas pasitrynė viršunosę, tarsi į šnerves einantys vamzdeliai keltų jam skausmą.

— Paklausyk, — tarė jis. — Kai reikalas labai rimtas, aš stengiuosi juokauti. Kiti rūko arba žiaumoja kramtomąją gumą. O aš būtent taip stengiuosi susikaupti, štai ir viskas. Neabejoju, kad esama ir geresnių būdų. O dėl tavo ligos, ką gi, kaip sugebėjo išsiaiškinti Denindžeras su savo kolegomis, tai tu apskritai niekuo nesergi.

Stju abejingai linktelėjo. Bet vis dėlto jis kažkodėl numanė, kad šis mažasis nykštukas po abejingumo kauke įžvelgė jo didelį, gilų palengvėjimą.

— O kas kitiems?

— Atleisk, bet to nevalia garsinti.

— Kaip tasai vaikinas Kempionas užsikrėtė?

— Tai irgi paslaptis.

— Manau, tai kariškių išradimas. Kur nors įvyko avarija. Kažin kas panašaus į tai, kas atsitiko toms avims Jutoje prieš trisdešimtį metų, tik daug blogiau.

— Misteri Redmenai, aš galiu atsidurti kalėjime vien leidęs jums suprasti, kiek toli ar arti jūsų spėlionės nuo tiesos. Turėtumėt džiaugtis, kad nepranešėme jums daugiau. Jūs juk suprantate, tiesa?

— Kad galėčiau geriau tarnauti savo šaliai, — sausai pastebėjo Stju.

— Ne, tai tiesioginė Denindžero pareiga, — pasakė Deitcas. — Iš esmės aš ir Denindžeras, mudu abu, — maži žmonės, o Denindžeras dar mažesnis nei aš. Jis tik sraigtelis, niekas daugiau. Esama kitų, daug pragmatiškesnių priežasčių džiaugtis. Žinote, jūs dabar irgi įslaptintas. Jūs išnykote nuo žemės paviršiaus. Jeigu sužinotumėte pernelyg daug, dideli vyrai gali nuspręsti, kad būtų gerokai saugiau, jeigu išnyktumėte visam laikui.

Stju nutylėjo. Jis buvo priblokštas.

— Bet aš atėjau ne gąsdinti. Mes labai norime, kad jūs su mumis bendradarbiautumėte, misteri Redmenai. Jums tai būtina.

— O kur kiti žmonės, su kuriais atvykau čia?

Iš vidinės kišenės Deitcas išsitraukė popieriaus lapelį.

— Viktoras Pelfris miręs. Normanas Briuetas, Robertas Briuetas mirę. Tomas Vonameikeris miręs. Ralfas Chodžesas, Bertas Chodžesas, Čerilė Chodžes mirę. Kristianas Ortega miręs. Antonis Leominsteris miręs.

Stju galvoje praskriejo vardai. Krisas — baro šeimininkas. Po prekystaliu jis visuomet laikė užtaisytą revolverį. Sunkvežimio vairuotojas, kuris manė, jog Krisas paprasčiausiai juokauja ir niekuomet juo nepasinaudos, buvo labai nustebintas. Tonis Leominsteris... Retsykiais jis užsukdavo į Hepo degalinę, bet tą vakarą, kai Kempionas įsirėžė į kolonėlę, jo ten nebuvo. Vikas Pelfris... Viešpatie, juk jis pažinojo Viką visą savo gyvenimą. Kaip Vikas gali būti miręs? Bet labiausiai jį sukrėtė žinia apie Chodžesų šeimą.

— Visa šeima? — tarytum iš tolo išgirdo jis savo balsą. — Visa Ralfo šeima?

Deitcas apvertė lapelį.

— Ne, liko maža mergaitė Eva. Ketverių metų.

— Na ir kaip ji?

— Atleisk, bet tai paslaptis.

Jame ūmai sukunkuliavo pyktis. Stju pašoko, sugriebė Deitcą už atlapų ir ėmė kratyti jį iš šono į šoną. Akies krašteliu jis pastebėjo judėjimą už dvigubo stiklo. Neaiškiai, prislopinta atstumo ir garso nepralaidžių sienų, nuaidėjo sirena.

— Ką padarė tavo žmonės? — rėkė Stju. — Ką padarė tavo žmonės? Ką, vardan visko, kas šventa, jūs padarėte? A? Kokį velnią padarė jūsų žmonės?

Šnypšdamos atsidarė durys. Įžengė trejetas smogikų vienodos spalvos uniformomis. Jų veidus irgi dengė respiratoriai.

Deitcas, grasinančiai pažvelgęs į juos, sušuko:

— Nešdinkitės iš čia velniop! Nešdinkitės iš čia, štai jums įsakymas!

Tie atsitraukė. Deitcas vėl atsisėdo ant lovos. Jo švarko atvartai buvo nuplėšti, plaukai susišiaušę. Ir viskas. Jis ramiai, netgi užjaučiamai žvelgė į Stju. Jam šmėstelėjo paika mintis nuplėšti Deitco respiratorių, bet paskui prisiminė Džeraldą — koks kvailas vardas jūrų kiaulytei. Jį persmelkė bukas nusiminimas — tarsi kas perliejo kibiru šalto vandens. Stju atsisėdo.

— Paklausyk manęs, — tarė Deitcas. — Aš nekaltas, kad čia patekai. Taip pat ir Denindžeras, ir sesutės, ateinančios išmatuoti tau spaudimą. Jeigu ir yra kas kaltas, tai Kempionas, bet negalima viską suversti vien tik jam vienam. Jis pabėgo, bet panašiomis aplinkybėmis tu arba aš irgi pabėgtume. Kažkokie saugumo technikos nesklandumai leido jam pasprukti. Susidarė nenumatyta situacija. Ir mes stengiamės su ja susidoroti, mes visi. Bet nereiškia, kad esame kalti dėl to, kas įvyko.

— Tuomet kas kaltas?

— Niekas, — liūdnai nusišypsojęs atsakė Deitcas. — Atsakomybė išsišakoja į tiek daug krypčių, kad tiesiog neįmanoma nustatyti sekos. Įvyko avarija, nelaimingas atsitikimas. Tai galėjo atsitikti ir visai dėl kitų priežasčių.

— Nelaimingas atsitikimas, — sušnabždėjo Stju. — O kaip kiti? Hepas ir Henkas Karmaiklas? Lilė Briuet? Jos berniukas Lukas? Montis Salivenas...

— Paslaptis, — atsakė Deitcas. — Ketini vėl mane papurtyti? Jeigu nuo to tau pasidarys lengviau, tuomet pirmyn.