Stephen King - Dvikova

— Sušerk jam, kaubojau! — šūktelėjo Loidas.

— Нор! Нор!

— Nori parūkyti?

— Rūkyk, jeigu turi, — atsiliepė Tinginys. — Нор! Нор!

Ant grindų, tarp Loido kojų, stovėjo didelis žalias krepšys. Jame buvo šešiolika svarų marihuanos. Loidas pasilenkė, pasisėmė veik pusę saujos ir ėmė kimšti suktinę.

— Нор! Нор! — „Kontinentalis“ vinguriavo per baltą kelio liniją.

— Baik! — sušuko Loidas. — Aš išbarstysiu žolę!

— Turime jos pakankamai!.. Нор!

— Baik, reikia su visu šituo susitvarkyti, be to, galime trenktis į kokį nors stulpą!

— Gerai, bičiau, — Tinginys ėmė vairuoti ramiai, bet jo veido išraiška liko tokia pat rūškana. — Tai buvo tavo idėja, tavo suknista idėja.

— Tu sakei, jog tai gera mintis.

— Taip, bet aš nežinojau, kad reikės belstis per visą Arizoną. Kaipgi mes nusikratysime iki Niujorko?

— Mes plaunamės nuo uodegos, mėtome pėdsakus, — atsakė Loidas. Jis įsivaizdavo, kaip atsidaro policijos garažo vartai ir tūkstančiai 1940 metų pavyzdžio mašinų perskrodžia nakties tamsą. Žibintai naršo plytų sieną. Išeik, Kanarsi, mes žinome, kad tu čia.

— Štai prakeikta mūsų laimė, — vis dar susiraukęs pratarė Tinginys. Žinai, ką dar turime be narkotikų ir ginklų? Šešiolika baksų ir tris šimtus sumautų kreditinių kortelių, kuriomis bijosime pasinaudoti. Kas per velniava, mes neturime pinigų net pripildyti benzino baką.

— Dievas mums padės, — Loidas prisikimšo suktinę ir prisidegė mašinos žiebtuvėliu., — Velniškai laimingos dienos. Imk, Tinginy, užtrauk porą dūmų.

Šito Tinginiui nereikėjo dusyk kartoti. Jis nusikvatojo ir bematant užtraukė. Tarp jų gulėjo užtaisytas „Šmaiseris“. „Kontinentalis“ skriejo keliu, benzino skaitiklis sustingo ties skaičiumi aštuoni.

*

Tinginys ir Loidas prieš metus susitiko Braunsvilio pataisos darbų kolonijoje Nevadoje. Braunsvilyje buvo devyniasdešimt akrų drėkinamų žemių ir keletas kalėjimo barakų už šešiasdešimties mylių į šiaurę nuo Tonopo ir už aštuoniasdešimties į šiaurės rytus nuo Gebso. Negalima buvo sugalvoti siaubingesnės vietos trumpam įkalinimo laikui. Nors Braunsvilio kolonija buvo numatyta kaip ferma, derlius čia užaugdavo menkas. Svilinančiuose saulės spinduliuose morkos ir salotos prarasdavo savo skonį, nyko ir džiūvo. Užtat ankštinės kultūros ir piktžolės augo gerai, ir vietinė valdžia fanatiškai tikėjo, jog kada nors čia bus įmanoma auginti netgi soją. Bet geriausia, ką galima pasakyti apie Braunsvilį, yra tai, kad dykumai prireiks Dievas žino kiek laiko, kol ji pavirs žydinčiu sodu. Viršininkas (labiau mėgęs, jog jį vadintų „bosu“) didžiavosi esąs kietas riešutėlis ir į darbą priimdavo tiktai tuos, kuriuos irgi laikė tokiais pat. Jis mėgdavo naujokams kartoti, kad Braunsvilyje negausi apsauga, nes jeigu kuris nors sumanys pabėgti, bus kaip toje dainelėje: nėra kur bėgt, vaikeli, nėra kur pasislėpt. Tačiau kai kam šitai pavykdavo, nors daugumą bėglių po dviejų trijų dienų sugrąžindavo apsvilusius saulėje, apakintus jos švytėjimo, už gurkšnį vandens trokštančius parduoti bosui sielą. Kai kurie iš jų nervingai vapaliojo ir kikeno, o vienas jaunuolis, kuris pabėgęs išbuvo ištisas tris dienas, tvirtino už kelių mylių į pietus nuo Gebso regėjęs didelę pilį, apjuostą griovio su vandeniu. Griovį, pakartojo jis, saugo troliai, jodinėjantys ant juodų arklių. Po kelių mėnesių, kai iš Kolorado į Braunsvilį atvyko dvasiškasis ganytojas su savo pamokslais, šis jaunuolis prisijungė prie Viešpaties.

Endriu Tinginys Frymenas, nuteistas už įžeidimą fiziniais veiksmais, išėjo laisvėn 1989-ųjų balandy. Braunsvilyje jo gultas buvo greta Loido Henreido, ir jis pastarajam pasakė, kad jeigu Loidą domina koks nors stambus reikalas, tai jis yra numatęs vieną ganėtinai įdomų Las Vege. Loidas sutiko.

Loidą paleido birželio 1-ąją. Jis sėdėjo už pasikėsinimą išžaginti Rino mieste. Savo auka jis pasirinko grįžtančią į namus kabareto šokėją, bet ši suspėjo išpurkšti bemaž visą balionėlio su ašarinėmis dujomis turinį tiesiai Loidui į akis. Jis buvo tiesiog laimingas, gavęs dvejus, o ne ketverius metus, be to, už pavyzdingą elgesį jį išleido anksčiau. Braunsvilyje buvo pernelyg karšta, kad galėtum blogai elgtis.

Jis įsėdo į autobusą, vykstantį Las Vegan, kur jo jau laukė Tinginys. „Reikalas stambus“, — pasakė jam Tinginys. Jis pažinojo vieną vaikiną, kuris tam tikruose sluoksniuose buvo žinomas kaip Pasipūtėlis Džordžas ir vykdė vienos gangsterių grupės, dažniausiai itališkomis ir sicilietiškomis pavardėmis, užduotis. Tiesa, Pasipūtėlį panaudodavo tik smulkmenoms. Jis gaudavo ir perveždavo prekes iš Las Vego į Los Andželą; kartais pristatydavo jas iš Los Andželo į Las Vegą. Dažniausiai nedideles kokaino partijas nuolatiniams klientams. Retsykiais ginklus. Jie visuomet buvo atvežami, bet niekados neišvežami. Ir kiek Tinginys susigaudę (o Tinginio supratimas neperžengdavo tos ribos, kurią filmų kūrėjai vadina „skystu triuku“), šie siciliečiai kartais pardavinėjo savo žaisliukus pavieniui veikiantiems plėšikams ir vagims. Tai štai, pasakė Tinginys, tasai Pasipūtėlis Džordžas sutiks pranešti jiems laiką ir vietą, kur galima bus paimti pakankamą šių prekių kiekį. Džordžas prašė dvidešimt penkių procentų iš parduotų ginklų pelno. Tinginys su Loidu įsiverš pas Džordžą, jį suriš, paims prekes ir galbūt profilaktiškai užvoš keletą antausių. Viskas turi atrodyti natūraliai, nes tie siciliečiai ne itin linkę terliotis, kai juos apmauna.

Kitą dieną Tinginys su Loidu patraukė aplankyti Pasipūtėlį Džordžą, linksmuolį ir stambų it kalną, ant kurio stačių pečių, pereidama į nenatūraliai ploną kaklą, kaip lelija lingavo mažytė galva.

Šiam reikalui Loidas sumanė savo planą, bet Tinginys jį atkalbinėjo. Nieko neprikiši — Tinginys įtikinėjo meistriškai. Džordžas liepė jiems ateiti kitą penktadienį, apie šeštą valandą popiet. „Tik, dėl Dievo, užsidėkite kaukes, — paprašė jis. — Stuktelėkite į nosį, kad pradėtų bėgti kraujas ir po akimi palikite mėlynę. Viešpatie, kodėl gi aš įsivėliau į visa tai?“

Taigi atėjo šis didis vakaras. Tinginys su Loidu autobusu privažiavo gatvės, kurioje gyveno Džordžas, kampą, ir prie pat jo namo durų užsimaukšlino kaukes. Durys jų laukė privertos, bet, kaip Džordžas ir žadėjo, ne sandariai. Pirmame aukšte buvo žaidimų kambarys gyventojams, jame jie ir rado Džordžą. Prie jo kojų pūpsojo marihuana prikimštas krepšys. Ant teniso stalo gulėjo ginklai. Džordžas atrodė aiškiai išsigandęs.

— Viešpatie, na ir kodėl aš įsivėliau į šitą reikalą, — murmėjo jis, kol Loidas rišo jam kojas, o Tinginys rankas.

Paskui Loidas mostelėjo Džordžui į nosį, ėmė bėgti kraujas, o Tinginys, kaip buvo sutarta, trinktelėjo į akį.

— Ach! — šūktelėjo Džordžas. — Nejaugi būtina mušti taip smarkiai?

— Juk norėjai, kad viskas atrodytų natūraliai, — nusijuokė Loidas.

Tinginys lipnia juosta užklijavo Džordžui burną. Abu ėmė rankioti grobį.

— Žinai ką, drauguži? — tarė Tinginys.

— Ką? — nervingai kikendamas atsiliepė Loidas. — Užmušk, nepasakyčiau.

— Aš galvoju, ar sugebės, ar Džordžas sugebės išsaugoti paslaptį.

Loidui tai buvo naujas posūkis jų operacijoje. Jis mąsliai įsispitrijo į Pasipūtėlį Džordžą. Išsprogusiomis iš siaubo akimis Džordžas spoksojo į jį.

Paskui Loidas pratarė:

— Žinoma. Juk ir jis įpainiotas, — bet Loido balsas buvo toks pat įtemptas kaip ir jo jausmai. Kai sėklas meta žemėn, jos daugmaž visuomet sudygsta.