Stephen King - Dvikova

Tai prisimindamas, Starkis pamanė: „Įdomu, kad paskutiniai centrifugos skleidžiami garsai buvo chrup-chrup-chrup “... Tuo metu nerimastingai suskambo ryšio įtaisas. Jis prisiartino prie jo ir nuspaudė signalą išjungiantį mygtuką.

— Taip, Lenai.

— Bili, aš gavau vienos iš keturių komandų Saip Springso miestelyje, Teksaso valstijoje, pranešimą. Tai beveik už keturių šimtų mylių nuo Arneto. Jie sako, kad būtinai nori pasikalbėti su tavimi; reikia skubiai priimti sprendimą.

— Koks reikalas, Lenai? — ramiai perklausė Starkis. Per pastarąsias dešimt valandų jis šešiolika kartų gėrė „ramintoją“ ir jautėsi ganėtinai normaliai. Jokių emocinio protrūkio požymių.

— Spauda.

— O Viešpatie, — tyliai pratarė Starkis. — Gerai, sujunk juos.

Ryšio linijoje pasigirdo kažkokie trukdymai ir nesuprantamas murmesys.. Triukšmas pamažu nurimo.

— ... Liūtas, komanda Liūtas, jūs girdite, Mėlynoji Baze? Alio? Vienas... Du... Trys... Keturi... Tai komanda Liūtas...

— Girdžiu jus, komanda Liūtas, — pratarė Starkis. — Tai Mėlynoji Bazė Vienas.

— Užduotis užrašyta Nenumatytų Aplinkybių knygoje kodu „Gėlių vazonėlis“, — susijaudinęs pratarė jaunas laibas balselis. — Kartoju: „Gėlių vazonėlis“.

— Aš žinau, ką reiškia šis prakeiktas „Gėlių vazonėlis“, — atsakė Starkis. — Koks reikalas?

Laibas balselis, sklindantis iš Saip Springso, nesustodamas tarškėjo kone ištisas penkias minutes. Situacija pati savaime nebuvo pernelyg rimta, pamanė Starkis, kadangi prieš pora dienų kompiuteris perspėjo jį, kad panaši situacija (vienokia ar kitokia forma) gali kilti birželio pabaigoje. Aštuoniasdešimt aštuonių procentų tikimybė. Specifiniai ypatumai didelės reikšmės neturėjo. Jeigu daiktas turi dvi kiškas ir juosmenį, vadinasi, tai kelnės. Ir nesvarbu, kokia jų spalva.

Gydytoja iš Saip Springso, sugretinusi faktus, Hiūstono laikraščiuose paskelbė straipsnį, susiejusi tai, kas atsitiko Saip Springse, su įvykiais Arnete, Veronoje, Komers Sityje ir Polistono miestelyje, Kanzaso valstijoje. Tai buvo tie patys miesteliai, kuriuose paaštrėjo pandemijos problema: situacija blogėjo taip sparčiai, kad teko ten išsiųsti kariuomenės dalinius, idant jie garantuotų griežtą karantiną. Kompiuteris pateikė dar dvidešimt penkių nedidelių miestų dešimtyje valstijų sąrašą, kur jau buvo užfiksuoti susirgimo atvejai.

Situacija Saip Springse neturėjo didelės reikšmės, kadangi ji nebuvo unikali. Unikalų šansą jie turėjo Arnete — tiksliau, galėjo turėti, bet jie tą šansą praleido. Svarbu buvo tai, kad apie „situaciją“ bus išspausdinta ne tiktai kariniuose raportuose; bus, jeigu Starkis nežengs tam tikrų žingsnių. Jis dar nenusprendė, ar jam verta ką nors daryti, ar ne. Bet kai laibas balselis liovėsi kalbėjęs, Starkis suprato, jog apsisprendė. Ko gero, apsisprendė jau prieš dvidešimtį metų.

Apsispręsdamas jis rėmėsi svarbiausiu. O tai, kas buvo svarbiausia, neturėjo nieko bendra nei su turimu susirgimų kiekiu, nei su tuo faktu, kad Atlantos virusologijos centro struktūroje atsirado spraga, o visa profilaktinė operacija Stovingtone, Vermonto valstijoje, davė daug menkesnius, nei tikėtasi, rezultatus; nei su tuo, kad „Mėlynasis projektas“ plinta paprasto persišaldymo pavidalu.

— Svarbiausia tai...

— Pakartokite, Mėlynoji Baze Vienas, — pratarė susijaudinęs balselis. — Mes neužrašėme.

Svarbiausia buvo tai, kad ši siaubinga avarija įvyko. Starkis žaibiškai persikėlė į dvidešimt dvejų metų praeitį, į 1968 metus. San Diego karininkų klube jis žaidė pokerį, kai išgirdo apie leitenantą Kelį ir apie tai, kas įvyko tame vietnamietiškame kaimelyje Mai Lai Fo. Du iš tuometinių jo lošimo partnerių dabar posėdžiavo Jungtiniame štabų viršininkų komitete. Pokeris buvo pamirštas, absoliučiai pamirštas, besiginčijant, kas gi dabar atsitiks ginkluotosioms pajėgoms — ne kokiai nors vienai jų rūšiai, o visiems kariškiams — dėl Vašingtone susidariusios atmosferos, kurią sukėlė persekiojanti spauda, ta „ketvirtoji valdžia“. Vienas iš diskusijos dalyvių, žmogus, kuris dabar tiesiogiai bendrauja su nelaimingu kirminu, nuo 1959 metų besislepiančiu po Vyriausiojo vado munduru, tvarkingai padėjo savo kortas ant žalios stalo drobės ir tarė:

„ Džentelmenai, liūdnas atsitikimas jau įvyko. O kai įvyksta apgailėtinas incidentas, į kurį įtraukta viena iš Jungtinių Valstijų Karinių oro pajėgų šakų, mes nesikapstome iki šios avarijos ištakų, o greičiau jau galvojame, kaip geriau šią šaką apginti. Tarnyba — mūsų tėvas ir motina. Ir jeigu jūs randate savo motiną išžagintą ar sumuštą ir apiplėštą savo tėvą, prieš paskambindamas policijai ar pradėdamas paieškas, pridengiate jų nuogumą. Kadangi jūs mylite juos“. Nei iki tol, nei po to Starkis niekuomet negirdėjo, kad kas nors būtų pasakęs geriau.

Jis pasuko raktą savo rašomojo stalo apatinio stalčiaus spynoje ir išsitraukė iš jo ploną mėlyną aplanką, užklijuotą raudona juosta. Ant aplanko buvo užrašas: „PERPLĖSUS JUOSTĄ, NEDELSIANT PRANEŠTI VISIEMS ĮSLAPTINTIEMS PADALINIAMS“. Starkis perplėšė juostą.

— Jūs palaikote ryšį, Mėlynoji Baze Vienas? — toliau klausinėjo balselis. — Mes neužrašėme. Pakartokit.

— Aš čia, Liūte, — atsiliepė Starkis. Jis atsivertė paskutinį puslapį ir dabar vedė pirštu per stulpelį, įvardintą SLAPTOMIS EKSTREMALIOMIS KONTRPRIEMONĖMIS.

— Troj, — aiškiai pratarė Starkis. — Kartoju, Liūte: Troj. Pakartokite. Visa kita jūsų nuožiūra. Kartoju dar sykį.

— O Viešpatie! — atsiduso jaunas balselis Saip Springse.

— Pakartok, sūneli, — paprašė Starkis.

— T-Troj, — išsunkė balselis. Paskui labai energingai: — Troj.

— Labai gerai, — ramiai atsakė Starkis. — Telaimina tave Dievas, sūneli. Per amžių amžius.

Spragtelėjimas, po kurio sekė didelis triukšmas, paskui dar vienas spragtelėjimas, tyla, po to Leno Kreitono balsas:

— Bili? Aš užrašiau visą pokalbį.

— Gerai, Lenai, — atsiliepė pavargęs Starkis. — Suformuluok savo raportą taip, kaip tau atrodo reikalinga.

— Tu nesupratai, Bili, — tarė Lenas. — Tu pasielgei teisingai. Nejaugi manai, kad aš šito nesuprantu?

Starkis užsimerkė. Akimirksniu, nepaisant visų „ramintojų“, jis pasijuto siaubingai sugniuždytas.

— Telaimina Dievas ir tave, Lenai, — pasakė sunkiai valdomu balsu. Jis atjungė ryšį ir vėl sugrįžo prie antro monitoriaus. Sudėjęs rankas už nugaros kaip inspektuojantis Juodasis Džekas Peršingas, jis ėmė apžiūrinėti Frenką D. Briusą ir vietą, kur tasai rado paskutinį prieglobstį. Kurį laiką Bilas Starkis vėl pasijuto ramus.

*

Važiuojant į pietryčius nuo Saip Springso 36-uoju plentu, per dieną įmanoma nukakti į Hiūstoną. Automobilis, lėkęs keliu aštuoniasdešimties mylių per valandą greičiu, buvo trejų metų „Pontiakas Bonevilis“, ir kai pakilęs į kalvą netikėtai prieš save išvydo kelią blokuojantį „Fordą“, vairuotojui vos pavyko išvengti avarijos.

Už vairo sėdėjęs vieno iš didžiausių Hiūstono laikraščių trisdešimtmetis žurnalistas nuspaudė stabdžius. Šiurpiai sucypė padangos, „Pontiako“ priekis pradžioje grėsmingai nukniubo į kelią, o paskui ėmė svirti dešinėn. Vairuotojas atleido stabdžius, aplenkė „Fordą“, kiek užkabindamas jį korpusu, ir išsyk pajuto, kad kairieji ratai užbuksavo tirštame purve. Jis nuspaudė greičio pedalą, ir „Pontiakas“ vėl išriedėjo ant tvirtos dangos. lš po padangų pakilo melsvas dūmelis. Per radiją stūgavo: