Stephen King - Dvikova

— Žinoma, — atsakė jis. — Pas mus atidaryta šerifo kontoros sąskaita. Sakyk, tu gali kalbėti?

Nikas pakratė galvą.

— Tai blogai, — tarė pasiuntinukas ir nuskubėjo šalin, tarsi nebylumas būtų užkrečiamas.

Nikas paėmė padėklus ir pasitelkęs šepečio kotą sukaišiojo juos į kameras pro tarpus po durimis.

Jis dirstelėjo aukštyn kaip tik tokiu metu, kad galėjo suprasti:

— ...išdvėsa! — taip kalbėjo Maikas Čaildresas. — Prietranka tu, kai aš iš čia išeisiu, aš... — Nikas nusisuko, praleisdamas likusius žodžius.

Sugrįžęs į kabinetą ir atsisėdęs Beikerio kėdėn, jis pasiguldė viduryje stalo užrašų knygelę, mąstydamas pasėdėjo, o paskui viršuje užrašė.

„ Niko Androso gyvenimo istorija“

Ir vėl šypsodamasis susimąstė. Jis pabuvojo daug kur, bet net pačiose beprotiškiausiose svajonėse niekuomet neįtarė, kad sėdės šerifo kabinete, turės jo padėjėjo įgaliojimus, bus atsakingas už tris jį sumušusius žmones ir rašys savo gyvenimo istoriją. Po kelių sekundžių vėl ėmė rašyti:

„ Aš gimiau Kasline, Nebraskos valstijoje, 1968 metų lapkričio 14 dieną. Mano tėvas buvo fermeris. Jiedu su motina visuomet sunkiai vertėsi ir buvo įsiskolinę trim skirtingiem bankam. Mama buvo nėščia manimi jau šešetą mėnesių, kai tėvas išvežė ją pas gydytoją. Keliaujant kažkas nutiko sankabai, ir automobilis nuriedėjo į griovį. Tėvą bematant ištiko infarktas, ir jis numirė.

O po trijų mėnesių atsiradau aš, ir gimiau toks, koks esu. Neabejoju, taip atsitiko dėl sukrėtimo praradus vyrą.

Ji tvarkė fermą iki 1973 metų, o paskui ją prarado. Motina neturėjo artimųjų, todėl parašė savo draugams į Big Springsą Ajovos valstijoje, ir vienas iš jų rado jai darbą kepykloje. Mudu gyvenome ten iki 1977 metų, iki žuvo mama. Ją partrenkė motociklas, kai grįždama iš darbo pereidinėjo gatvę. Motociklininkas buvo nekaltas, tai buvo eilinė nesėkmė. Jis nespėjo sustoti. Jis neviršijo greičio ir apskritai nieko nepažeidė. Baptistų bažnyčia palaidojo mamą už savo lėšas. Toji pati bažnyčia išsiuntė mane į Jėzaus Kristaus našlaičių prieglaudą Di Moine. Ta prieglauda, išlaikoma iš įvairių konfesijų bažnytinių aukų. Kaip tik ten aš ir išmokau skaityti bei rašyti...“

Nikas stabtelėjo. Nuo tokio ilgo rašymo jam paskaudo ranką, bet priežastis buvo kita. Jam buvo sunku visa tai iš naujo prisiminti. Priėjo prie kamerų ir dirstelėjo vidun. Čaildresas ir Vorneras miegojo. Vinsas Hoganas stovėjo prie grotų ir rūkė, stebeilydamas tuščią kamerą, kurioje dabar sėdėtų Rėjus Butas, jeigu nebūtų spėjęs pasprukti. Hoganas atrodė lyg būtų verkęs, ir tai Niką sugrąžino į laikus, kai jis buvo mažas, kurčias ir nebylus žmogiškas padaras. Vaikystėje, lankydamasis kine, jis įsisąmonino vieną sampratą. Ši samprata buvo ATKIRSTAS NUO IŠORINIO PASAULIO, PRARADĘS ŽMOGIŠKĄ BENDRAVIMĄ. Ši samprata Nikui visuomet buvo kliūtis, ši siaubinga samprata nuolat sukosi jo galvoje, šioje sampratoje tilpo visi baimės niuansai, kokie tik egzistuoja Visatoje ir žmogiškosios sielos gelmėse. Jis buvo ATKIRSTAS NUO IŠORINIO PASAULIO visam savo gyvenimui.

Nikas vėl atsisėdo už stalo ir perskaitė paskutinę eilutę: „ Kaip tik ten aš ir išmokau skaityti bei rašyti“. Bet tai buvo ne taip paprasta. Jis gyveno tylos pasaulyje. Rašymas buvo kodas. Kalba buvo lūpų judėjimas, dantų pakilimai ir nusileidimai, liežuvio šokis. Motina išmokė jį skaityti iš lūpų ir kreivomis raidėmis parašyti savo vardą. „Tai tavo vardas, — tarė ji. — Tai tu, Nikai“. Žinoma, tai nuskambėjo be garso, padrikai. Pirmą sykį ryšys atsirado tuomet, kai ji paplekšnojo per popieriaus lapą, o paskui į jo krūtinę. Jo kurčnebylystėje baisiausia buvo ne gyvenimas begarsiame judančiame pasaulyje: siaubinga buvo nežinoti daiktų pavadinimų. Jis nesuprato daiktų pavadinimų reikšmės iki ketverių metų. Jis nežinojo, kad aukšti žali objektai vadinami medžiais. Iki šešerių metų. Jis norėjo tai žinoti, bet niekas nė nepamanė šito jam paaiškinti, o jis nežinojo, kaip paklausti: iš jo buvo ATIMTAS ŽMOGIŠKAS BENDRAVIMAS.

Kai numirė motina, jis nuėjo visą kelią nuo pat pradžių. Prieglauda buvo spengiančios tylos vieta, kur skurdūs vaikai žiauriais veidais tyčiojosi iš jo tylėjimo: prie jo pribėgdavo pora berniukų, vienas iš jų uždengdavo rankomis burną, o kitas — ausis. Jeigu šalia nepasitaikydavo suaugusių, jie jį spardė. Kodėl? Šiaip sau. Ko gero, todėl, kad didelė aukų klasė turi ir savo poklasį: aukų aukas.

Jis liovėsi norėjęs bendrauti, o kai šitai įvyko, tai ir patsai mąstymo procesas ėmė irti bei darytis padrikas. Nikas beprasmiškai klajojo prieglaudos teritorija, žiūrėdamas į bevardžių daiktų pripildytą pasaulį. Jis stebėjo, kaip vaikai žaidimų aikštelėje krutina lūpas, pakelia ir sukanda dantis nelyginant baltus praveriamus tiltus, matė jų liežuvių šokį ritualiniame kalbos jungime. Kartais jis ištisas valandas stebėjo debesis. Paskui pasirodė Rudis. Didelis vyras randuotu veidu ir visiškai plika galva. Šešių pėdų ir penkių colių ūgio, jis buvo kokį dvidešimtį kartų didesnis už liesutį Niką Androsą. Pirmą sykį jiedu susitiko pusrūsio kambaryje, kur stovėjo stalas, šešios ar septynios kėdės ir televizorius, kuris veikė tik pagal savo pageidavimą. Rudis pasilenkė, jų akys atsidūrė vienodame lygyje. Paskui jis ištiesė savo dideles gąsdinančias rankas ir priglaudė jas sau prie burnos, paskui prie ausų.

Aš kurčnebylis.

Nikas rūsčiai nusisuko: Kieno koks reikalas?

Rudis trenkė jam antausį. Nikas nugriuvo. Jo burna prasivėrė, ir akys prisipildė begarsių ašarų. Jis nenorėjo būti šalia šios pabaisos, šio pliko siaubūno. Jis nebuvo kurčnebylis, tai tik žiaurus pokštas.

Rudis švelniai jį pakėlė, pastatė ant kojų ir privedė prie stalo. Ten gulėjo šūsnis švarių popieriaus lapų. Rudis parodė į juos, paskui į Niką. Nikas niūriai pažvelgė į popierių, po to į pliką vyriškį ir pakratė galvą. Rudis linktelėjo ir vėl parodė tuščią popieriaus lapą, paskui išsitraukė pieštuką ir padavė jį Nikui. Nikas švystelėjo jį šalin, tarsi tai būtų įkaitintą geležis. Jis papurtė galvą. Rudis dar kartą jam sušėrė. Vėl begarsės ašaros. Į Niką žvelgė randų išvagotas, abejingai ramus veidas. Rudis vėl parodė į popierių. Į pieštuką. Į Niką.

Nikas sugniaužė pieštuką į kumštį. Jis parašė keturis žinomus žodžius, prieš tai suradęs juos surūdijusio mechanizmo labirinte, kuriuo pavirtojo mąstymo aparatas. Jis parašė:

„NIKOLAS ANDROSAS. EIK ŠIKT“

Paskui sulaužė pieštuką ir įsmeigė į Rudį iššaukiantį ir rūstų žvilgsnį. Bet Rudis šypsojosi. Netikėtai jis apėjo apie stalą ir suėmė Niko veidą savo dideliais įdiržusiais delnais. Jo rankos buvo šiltos, guodžiančios. Nikas nevaliojo prisiminti, kada paskutinį sykį jį lietė su tokia meile. Šitaip jį liesdavo tik motina.

Rudis atitraukė rankas nuo Niko veido. Jis pakėlė pieštuko pusę ir ją parodė. Vėliau apvertė popieriaus lapą švaria puse, pieštuko galu pabarbeno į tuščią baltą lapą, paskui pastukseno į Niką. Jis pakartojo tai dar kartą. Ir dar kartą. Ir dar. Ir pagaliau Nikas suprato. Tu toks pat, kaip šitas baltas lapas. Nikas apsiverkė.

Po to Rudis buvo su juo ištisus šešerius metus.

„...kur aš išmokau skaityti bei rašyti.

Žmogus, vardu Rudis Sparkmenas padėjo man. Aš buvau labai laimingas, kad jis šalia. 1984 metais prieglaudą išformavo. Vaikus patalpino kur tik įstengė, bet aš nebuvau vienas iš jų. Pasakė, kad mane atiduos į šeimą, ir valstybė mokės už mano išlaikymą. Aš norėjau būti su Rudžiu, bet jis tuo metu jau dirbo Afrikoje, Gelbėjimo Armijoje.