Stephen King - Dvikova

Beikeris sugriebė Hoganą už suglebusios, saulėje įdegusios rankos ir patraukė į save. Paskui pasuko galvą taip, kad Nikas galėtų matyti jo lūpas:

— Tai vienas iš jų?

Nikas tai patvirtino galvos linktelėjimu ir dėl viso pikto dar parodė į Vinsą ranka.

— Kas yra? — užprotestavo Vinsas. — Šito priedurnio aš nepažįstu.

— Tuomet iš kur žinai, kad jis priedurnis? Eime, Vinsai, tu keliausi į kalėjimą. Gali pasiųsti vieną šių vaikinų, kad atneštų tau dantų šepetėlį.

Protestuojantį Vinsą atsivedė prie mašinos ir į ją pasodino. Protestuojantį Vinsą nuvežė į miestą. Tebeprotestuojantį uždarė kameron ir išlaikė pora valandų. Beikeris neėmė savęs varginti, vardydamas sulaikytojo teises. „Mums reikia šį užsispyrėlį išvesti iš pusiausvyros“, — paaiškino Nikui šerifas. Kai Beikeris apie pusiaudienį sugrįžo, Vinsas buvo pernelyg alkanas ir pernelyg išgąsdintas, kad galėtų protestuoti. Jis viską prisipažino.

Maikas Čaildresas atsidūrė kameroje apie pirmą valandą dienos. Bilį Vornerą Beikeris suėmė namuose, kai tasai jau rengėsi savuoju „Kraisleriu“ kažkur išvykti — matyt, ganėtinai toli, sprendžiant iš sukrauto bagažo ir alkoholinių gėrimų atsargų kiekio. Bet Rėjų Butą greičiausiai kas nors perspėjo, ir tasai, spėjęs išsmukti iš miesto, pasirodė esąs už kitus miklesnis.

Beikeris atsivedė Niką į savo namus supažindinti su savo žmona ir pavakarieniauti. Kai jiedu važiavo mašina, Nikas parašė: „Aš labai apgailestauju, kad jisai jos brolis. Kaip ji į visa tai pažiūrės?“

— Ji sugebės atlaikyti šią žinią, — atsakė Beikeris. Jo balsas ir išraiška buvo bemaž ramūs. — Manau, šiek tiek dėl jo paverks, bet ji Rėjų pažįsta. Taip pat supras, kad tu negali pasikliauti savo giminėmis, užtat turi draugus.

Džeinė Beiker pasirodė esanti nedidukė, malonios išvaizdos moteris. Ji iš tiesų įsiraudojo. Pažvelgęs į jos giliai įdubusias, drėgnas nuo ašarų akis, Nikas pasijuto nejaukiai. Bet moteris bičiuliškai paspaudė jam ranką ir tarė:

— Man labai malonu su tavimi susipažinti, Nikai. Ir aš labai apgailestauju dėl tau suteikto skausmo. Jaučiuosi atsakinga už tai, kad vienas iš mano giminaičių privertė tave kentėti.

— Aš pasiūliau jam pas mus šiek tiek padirbėti, — tarė Beikeris. — Nuo to laiko, kai Bredlis išsikraustė į Liti Roką, policijos nuovada pavirto tiesiog pragaru. Nikas ten šiek tiek padažys ir pabaltins. Jam vis tiek teks truputį pas mus užtrukti ir palaukti... Na, tu žinai.

— Iki teismo, — užbaigė ji.

Paskui įsivyravo tokia sunki tyla, kad netgi Nikas pajuto jos slėgį. Pagaliau su priverstiniu linksmumu Džeinė pasakė:

— Tikiuosi, tu neatsisakysi pakeptos bekonienos. Dar valgysime kukurūzus ir pjaustytų kopūstų salotas. Tačiau mano salotų nė iš tolo negalima lyginti su salotomis, kokias gamindavo mano anyta. Bent jau jis taip tvirtina.

Nikas paglostė pilvą ir nusišypsojo. Po deserto (sluoksniuotas tortas su braškėmis — Nikas, kuris pastarąsias kelias savaites labai blogai maitinosi, dusyk paprašė pakartoti) Džeinė Beiker savo vyrui tarė:

— Regis, įsisirgai dar smarkiau. Tu pernelyg daug dirbi, Džonai Beikeri. Be to, labai mažai valgai.

Beikeris kaltai pažvelgė į savo lėkštę, paskui gūžtelėjo pečiais.

— Man nekenktų šiek tiek pabadauti, — tarė čiupinėdamas savo dvigubą pasmakrę.

— Ir dar tu karščiuoji. Turi temperatūros?

Beikeris virptelėjo:

— Ne... Galbūt labai nedaug.

— Taigi šiąnakt tu niekur neisi. Nuspręsta.

— Brangioji, ten mano suimtieji. Jeigu jų ir nereikia ypatingai saugoti, tai paprasčiausiai būtina pamaitinti ir pagirdyti.

— Tai gali padaryti ir Nikas, — ištarė Džeinė prieštarauti neleidžiančiu tonu. — O tu atsigulsi į lovą. Ir nesugalvok kalbėti apie savo nemigą, tai tau nepagelbės.

— Aš negaliu Niko pasiųsti, — netvirtai paprieštaravo jis. — Jis kurčnebylis. Be to, juk jis ne šerifo padėjėjas.

— Ką gi, tuomet padarysi jį padėjėju.

Štai taip Nikas Androsas mažiau nei per dvidešimt keturias valandas iš sulaikytojo pavirto Šojos šerifo padėjėju. Kai Nikas jau susiruošė keliauti į nuovadą, pirmo aukšto hole pasirodė Beikeris, didelis ir gauruotu chalatu šiek tiek panašus į vaiduoklį. Atrodė kiek sumišęs, kad jį mato šitaip apsitaisiusį.

— Man nederėjo jai leisti šitaip su manimi kalbėti, — tarė jis. — Aš ir nebūčiau leidęs, jeigu ne tokia bloga savijauta. Užgulti bronchai, visas degu kaip ugnelės ant Kalėdų eglutės. Be to, šis siaubingas silpnumas...

Nikas užjaučiamai linktelėjo.

— Vargstu su padėjėjais. Bredlis Keidas su žmona išvyko į Liti Roką, kai numirė jų vaikelis. Kažkokia vaikiška liga. Siaubas. Už tai, kad išvažiavo, jų nekaltinu.

Nikas dūrė sau krūtinėn ir žiedu sujungė nykštį su smiliumi.

— Be abejo, tu viską padarysi kaip reikiant, viskas bus o’kei. Tu paprasčiausiai jais pasirūpinsi, girdi? Trečiame mano stalo stalčiuje guli 45-o kalibro „Koltas“, bet tu jo neliesk. Taip pat ir raktų. Supratai?

Nikas linktelėjo.

— Kai sugrįši į nuovadą, laikykis nuo jų kuo atokiau. Jeigu kuris nors iš jų pamėgins apsimesti sergančiu, neužkibk ant šio kabliuko. Tai pats seniausias triukas pasaulyje. Jeigu kuris nors iš jų tikrai susirgs, daktaras Soumsas taip pat sėkmingai apžiūrės jį ryte. Tuo laiku aš jau pats būsiu ten.

Nikas išsitraukė iš kišenės užrašų knygelę ir parašė: „Aš labai vertinu jūsų pasitikėjimą. Ačiū, kad juos uždarėte ir ačiū už tai, kad davėte man darbo“.

Beikeris įdėmiai perskaitė.

— Tu labai švarus vaikis. lš kur tu? Kaip tau nusidavė gyventi štai taip, savarankiškai?

„Tai ilga istorija, — parašė Nikas. — Jeigu norite, šiąnakt aš apie tai parašysiu“.

— Gerai, — atsakė Beikeris. — Manau, tu žinai, kad aš pasiunčiau apie tave užklausimą.

Nikas linktelėjo. Tai patikrinimas. Bet jis buvo švarus.

— Aš paprašysiu Džeinės paskambinti į užkandinę. Tie vaikinai šmeiš policiją visomis pasaulio nuodėmėmis, jeigu negaus vakarienės.

Nikas parašė: „Pasakykite jai, kad atnešęs maistą žmogus užeitų tiesiai vidun. Aš neišgirsiu beldimo“.

— Gerai, — truputį patylėjęs, Beikeris pridūrė: — Tu gali miegoti ant gulto kampe. Kietoka, bet patalynė švari. Atmink, privalai būti labai rūpestingas, Nikai. Tu negalėsi pasikviesti pagalbon, jeigu iškils kokia nors problema.

Nikas linktelėjo ir parašė: „Aš sugebėsiu pasirūpinti savimi“.

— Tai tiesa, sugebėsi. Ir vis dėlto aš pasiųsiu ką nors iš vietinių, jeigu man pasirodys, kad kuris nors iš jų... — kai įėjo Džeinė, Beikeris nutilo.

— Tu vis dar kamuoji šį nelaimingą berniuką? Tegul jis pasiskubina, kol mano kvailas brolužis neatėjo ir neišlaisvino savo draugelių.

Beikeris liūdnai nusijuokė:

— Dabar jis jau Tenesio valstijoje, — šerifas su švilpesiu atsiduso, ir šis atodūsis virto kosulio priepuoliu. — Regis, man tikrai geriau užlipti į viršų ir atsigulti lovon, Džeine.

— Aš atnešiau tau aspirino tabletę temperatūrai numušti, — tarė ji.

Lipdama paskui vyrą į antrą aukštą, Džeinė grįžtelėjo per petį į Niką ir šiltai pasakė:

— Buvo labai malonu su tavimi susipažinti, Nikai. Nepaisant mūsų susitikimo aplinkybių. Tik būk labai atsargus.

*

Kai Nikas sugrįžo į nuovadą, po pusvalandžio spuoguotas smalsus berniūkštis nešvaria striuke atnešė tris padėklus su maistu. Nikas linktelėjo vaikinukui, kad tasai padėtų maistą ant stalo ir parašė: „Už tai sumokėta?“