Stephen King - Dvikova

Mažyte, ar gali surasti savo vyrą,

Kursai geriausias iš visų?

Mažyte, ar gali surasti savo vyrą?

Vairuotojas vėl nuspaudė stabdžius, ir automobilis sustingo skambančioje, karštoje pusiaudienio tyloje. Trūkčiojančiai dvėsuodamas, žmogus už vairo ėmė plūstis. Jis staigiai apsuko „Pontiaką“ ir pariedėjo atgalios prie „Fordo“ bei už mašinos stovinčių dviejų vyrų.

— Paklausyk, — nervingai pratarė fotografas. Jis buvo apkūnus ir paskutinį sykį mušėsi būdamas devintoje klasėje. — Paklausyk, galbūt mums geriau...

Jį mestelėjo atgalios, kai vairuotojas staigiai sustabdė „Pontiaką“ ir išlipo iš mašinos. Gniauždamas kumščius, jis patraukė dviejų jaunuolių, stovinčių už „Fordo“, link.

— Na, kalės vaikai, — sušuko jis, — jūs vos nepasiuntėte mūsų į aną pasaulį, ir aš noriu...

Jis ketverius metus ištarnavo armijoje. Savanoriu. Todėl akimirksniu atpažino virš „Fordo“ kapoto pakeltą ginklą — naują M-3A — ir apstulbęs, prišlapinęs kelnes, sustingo po karšta Teksaso saule. Vairuotojas ėmė rėkti ir mintyse jau skuodė atgalios prie „Pontiako“, bet jo kojos taip ir nepajudėjo iš vietos. Nepažįstamieji ėmė šaudyti ir suvarpė jo krūtinę bei paslėpsnį. Kai žurnalistas puolė ant kelių, pakėlęs rankas aukštyn nebylioje maldoje, kulka pervėrė jį coliu aukščiau kairiosios akies ir nukėlė kiaušą.

Ant užpakalinės sėdynės susirangęs fotografas niekaip nevaliojo suprasti, kas gi atsitiko, kol du vaikinai neperžengė per išsikėtojusį jo kolegos kūną ir laikydami paruoštus ginklus nepajudėjo artyn. Jausdamas, kaip šilti seilių lašeliai kaupiasi burnos kampučiuose, jis nuslydo tarp krėslų prie „Pontiako“ vairo. Raktelis tebebuvo savo vietoje. Fotografas užvedė mašiną ir klyktelėjo, kai pasipylė šūviai. Jis pajuto automobilį pasvyrant į dešinę, tarytum koks nors milžinas būtų kilstelėjęs mašiną už kairiojo šono; besisukantys ratai klaikiai kratėsi. Kai „Pontiakas“ peršauta padanga džeržgė keliu, fotografas šokinėte šokčiojo savo vietoje. O po sekundės milžinas pakirto ir antrąjį šoną. Vibravimas dar labiau sustiprėjo. Pasipylė kibirkštys. Fotografas gaikščiojo. Užpakaliniai „Pontiako“ ratai sudrebėjo. Du jaunuoliai pribėgo prie savo „Fordo“, kurio serijos numeris buvo pažymėtas Pentagono automotodiviziono sąrašuose, ir vienas iš jų mašiną apsuko. Kai jie pervažiavo žurnalisto kūną, automobilio kapotas pakilo aukštai į viršų. Keleivio vietoje sėdintis seržantas, nusisukęs į langą, nusičiaudėjo. Priešais juos, užvertęs aukštyn buferį, peršautomis užpakalinėmis padangomis keliu klypinėjo „Pontiakas“. Už vairo sėdintis diktas fotografas, užpakalinio vaizdo veidrodėlyje išvydęs besiartinantį juodą „Fordą“, apsiverkė. Jis spaudė akceleratoriaus pedalą iš visų jėgų, bet „Pontiakas“ vos judėjo truputį didesniu nei keturiasdešimties mylių greičiu. Radijo eteryje Larį Andervudą pakeitė Madona. Madona klausytojus tikino, kad ji yra labai materiali mergina.

„Fordas“ aplenkė „Pontiaką“, ir vieną krištolinę, viltingą sekundę fotografas pamanė, kad jis nudums tolyn, išnykdamas už tuščio horizonto, ir paliks jį ramybėje. Paskui „Fordas“ pririedėjo atbulas, ir užverstas aukštyn „Pontiako“ buferis įsirėžė į jo sparną. Sudžeržgė metalas. Fotografo galva atsitrenkė į vairą, iš nosies pasruvo kraujas.

Su siaubu žvilgčiodamas atgal, jis nučiuožė šilta sėdyne, tarytum ji būtų buvusi apipilta riebalais, ir išsiropštė iš mašinos. Už jo nugaros buvo ištempta spygliuota viela, o jis, nerangus storulis, pamėgino peršokti per šį dygų barjerą pamanydamas: „Aš tai padarysiu, aš galiu bėgti amžinai...“

Koja įsipainiojo į spygliuotą vielą, ir jis parvirto kitoje jos pusėje. Stenėdamas po mėlynu dangum, jis atkakliai stengėsi išsinarplioti, kai prie jo prisiartino du vaikinai su ginklais rankose. Už ką, mėgino jų paklausti, bet iš jo krūtinės išsiveržė tik gailus beviltiškas inkštimas, o po tojo smegenys ištiško į šalis.

Tądien laikraščiuose nepasirodė reportažas apie ligą arba dar vieną nutikimą Saip Springse, esančiame Teksaso valstijoje.

18 skyrius

Nikas atidarė duris, skiriančias šerifo Beikerio kabinetą nuo areštinės kamerų, ir į jį bematant plūstelėjo srautas keiksmų. Vinsentas Hoganas ir Bilis Vorneras sėdėjo kamerose į kairę nuo Niko. Maikas Čaildresas tūnojo iš dešinės. Antroji kamera buvo neužpildyta todėl, kad Rėjus Butas, tasai vaikinas su žiedu, purptelėjo iš vištidės.

— Ei tu, priedurni! — pašaukė Čaildersas. — Ei tu, priedurni iškruštas! Žinai, kas tau bus, kai mes iš čia išsikapanosime? A? Ar žinai, kas tau bus, priedurni!

— Aš savo rankomis nurausiu tavo kiaušus ir sugrūsiu juos tau į burną, kad jais užspringtum! — rėkė Bilis Vorneras. — Tu supranti mane?

Tik Vinsas Hoganas nesiplūdo. Maiką ir Bilį taip pat atgabeno į nuovadą birželio 23-ąją ir įkalino jos areštinėje iki teisminio nagrinėjimo. Šerifas Beikeris Vinsą spustelėjo, ir skystos blauzdos neatlaikė. Beikeris pasakė, kad Nikas gali pateikti jiems kaltinimą, bet jeigu reikalas pasieks teismą, tai vieno Niko liudijimas susidurs su trijų — ar keturių, jeigu bus sučiuptas Rėjus Butas — žmonių liudijimais.

Per paskutiniąsias porą dienų Nikas ėmė labai gerbti šerifą Džoną Beikerį.

Tai buvo dviejų šimtų penkiasdešimties svarų eksfermeris, kurį rinkėjai pagarbiai vadino Didžiuoju Džonu. O Nikas jį gerbė ne todėl, kad šerifas rado jam darbą, idant jis bent šiek tiek galėtų kompensuoti prarastus pinigus, o už tai, kad Beikeris sučiupo jį sumušusius ir apiplėšusius žmones. Šerifas pasielgė taip, tarsi Nikas būtų vienas iš seniausių ir garbingiausių miesto šeimų narys, o ne kurčnebylis prašalietis. Čia, pietuose, buvo daug šerifų, — ir Nikas tai žinojo, — kurie, užuot padėję, pasmerktų jį šešiems mėnesiams priverčiamųjų darbų.

Jiedu nukako į lentpjūvę, kurioje dirbo Vinsas Hoganas, asmeniniu Beikerio automobiliu, o ne valstybine griuvena. Po prietaisų skydeliu gulėjo pistoletas („Visuomet su saugikliu, bet visada užtaisytas“, — pasakė Beikeris), o ant stogo pūpsojo švyturėlis — kaip visuomet, Beikeriui vykstant tarnybiniais reikalais. Kai jie prieš dvi dienas įvažiavo į lentpjūvės kiemą, šerifas jį įjungė.

Beikeris kosėjo, atsikrenkšdamas skrepliais ir spjaudė juos pro langą, turėjo slogą, nosine trynėsi ašarojančias akis. Jo balsas įgavo prancūzišką akcentą. Žinoma, Nikas negalėjo to girdėti, bet ir būtinybės jokios nebuvo. Ir taip akivaizdžiai matėsi, kad šerifas smarkiai persišaldęs.

— Dabar, kai mudu pamatysime Vinsą, aš sugriebsiu jį už rankos, — tarė Beikeris. — Tuomet tavęs paklausiu: „Tai vienas iš jų?“ Tu linktelėsi man galva. Nesvarbu, ar tikrai, ar ne. Tu paprasčiausiai linktelėsi. Supratai?

Nikas linktelėjo. Jis suprato.

Vinsas dirbo prie obliavimo staklių, kišdamas į mašiną lentas. Jo kojos skendėjo drožlėse. Jis nervingai šyptelėjo Džonui Beikeriui, ir jo akys neramiai peršoko prie Niko, stovinčio greta šerifo. Niko veidas įsitempė, ant blyškios odos matėsi sumušimo pėdsakai.

— Sveikas, Didysis Džonai! Ko tau prireikė tarp darbo liaudies?

Likusieji brigados nariai stebėjo vykstančią sceną, perkėlinėdami rūškanus žvilgsnius nuo Niko prie Vinso ir atgalios, kaip žiūrovai, įtemptai sekantys kažkokią naują, sudėtingą teniso partijos versiją. Vienas iš jų nusispjovė ant šviežių pjuvenų ir išorine delno puse nusišluostė pasmakrę.