Stephen King - Dvikova

Tinginys nusišypsojo:

— Cha! Bet jis gali paprasčiausiai pasakyti: „Ei, chebra! Aš sutikau seną savo draugelį su jo bičių. Mes šiek tiek paplepėjom, išgėrėm alaus, ir, ką jūs manote, tie kalės vaikai įsiveržė į mano namus ir mane surišo. Tikiuosi, jūs sugebėsite juos sučiupti. Tuoj nupasakosiu, kaip jie atrodo“.

Džordžas pradėjo klaikiai purtyti galvą, jo akyse sustingo tikras siaubas.

Iki to laiko ginklai jau buvo sudėti į audeklinį skalbinių maišą, kurį jiedu rado vonioje. Dabar Loidas nervingai svėrė maišą ranka, paskui tarė:

— Na ir ką gi, tavo galva, reiktų padaryti?

— Manau, kad mums reikia jį pašalinti, drauguži, — su apsimestiniu apgailestavimu pratarė Tinginys. — Tai vienintelis dalykas, kurį mes galime padaryti.

Loidas mėgino prieštarauti:

— Po to, ką jis dėl mūsų padarė, tai velniškai nepatogu.

— Tai žiaurus senas pasaulis, drauguži.

— Taip, — atsiduso Loidas ir prisiartino prie Džordžo.

— M-m-m, — sumykė Džordžas, pašėlusiai kratydamas galvą. — M-m-mm-ml M-m-m!

— Žinau, — nuramino jį Tinginys. — Niekšai, ar ne? Atleisk, Džordžai. Tai ne asmeninis kerštas. Norėčiau, kad tai žinotum. Palaikyk jo galvą, Loidai, — ramiai pasakė Tinginys, atplėšdamas dar vieną atkarpą lipnios juostos.

Galų gale Loidui pavyko sugriebti Džordžą už plaukų ir išlaikyti pakankamai ilgai, kad Tinginys suspėtų antra juosta užlipinti Džordžo nosį, kruopščiai uždengdamas menkiausią tarpelį orui patekti. Džordžas įsispraudė į kampą, susirietė, paskui išsitiesė ant grindų, raitydamasis ir skleisdamas niūkiančius garsus, kurie, kaip spėjo Loidas, turėjo reikšti riksmus. Vargšelis. Kol Džordžas visiškai nurimo, praėjo maždaug penkios minutės. Jis stengėsi pakilti, nagais braižė grindis, blaškėsi konvulsijose. Veidas pasidarė tamsiai raudonas. Jis paskutinį kartą kilstelėjo abidvi kojas į aštuonių ar dešimties colių aukštį, o paskui griausmingai jas nuleido. Loidui tai priminė epizodą iš multfilmo „Triušis Bagsas“ ar kažką panašaus, jis sukikeno, jausdamas šiokį tokį susijaudinimą, linksmumą, kol pagaliau suvokė, kas atsitiko, ir pašiurpo.

Džordžas mašinos raktelius rado jo kelnių kišenėje. O spintoje antrame aukšte užtiko skardinę nuo kokoso aliejaus, pusiau pripildytą dešimties centų monetomis, ir pasigriebė ją su savimi. Ten rado dvidešimt dolerių ir šešiasdešimt centų.

Džordžas turėjo seną pūkštuojantį „Mustangą“ nusilpusiais stabdžiais ir keturiomis padangomis, tokiomis pat plikomis kaip Telio Savalaso galva. Jie išvažiavo iš Las Vego 93-uoju plentu ir nudulkėjo į pietryčius, į Arizoną. Kitos dienos popietę (tai buvo užvakar) žiediniu keliu apsuko Fyniksą. Vakar, apie devintą valandą, sustojo prie apdulkėjusios krautuvėlės už dviejų mylių nuo Šeldono, 75-ajame Arizonos federaliniame kelyje. Jie įsiveržė į parduotuvę ir nušovė šeimininką, seną džentelmeną su aiškiai paštu parsisiųsdintu įstatomu žandikauliu. Jų grobiu tapo šešiasdešimt trys doleriai ir senutėlis sunkvežimis.

Šiandien ryte sprogo dvi sunkvežimio padangos. Dvi padangos vienu metu, ir nė vienas iš jų negalėjo rasti ant kelio nei vinies, nei stiklo šukės, nors jie kone pusvalandį šniukštinėjo kelią. Pagaliau Tinginys pasakė, jog tai tikriausiai paprasčiausias sutapimas. Loidas pritarė, esą jis girdėjęs ir apie keistesnius dalykus. Paskui, kaip atsakymą į savo maldas, jiedu išvydo artėjantį baltą „Kontinentalį“. Plėšikai, to nė nenumanydami, jau perkirto Arizonos valstijos sieną ir buvo Naujosios Meksikos teritorijoje, todėl pagal šios valstijos įstatymus virto FTB grobiu.

„Kontinentalio“ vairuotojas nuleido stiklą ir iškišęs galvą paklausė:

— Reikia pagalbos?

— Žinoma, — atsakė Tinginys. Ir nuramino vairuotoją vieninteliu šūviu. Jis pasiuntė žmogelį į aną pasaulį šūviu į tarpuakį iš „Magnum 357“. Nelaimingas suskis, ko gero, taip ir nesuprato, kas gi jam trinktelėjo.

*

— Kodėl gi nepasukus štai čia? — paklausė Loidas, parodydamas į artėjantį išsišakojimą. Po žolelių jį apėmė malonus sunkumas.

— Galime ir čia, — geranoriškai atsakė Tinginys. Jis sulėtino greitį nuo aštuoniasdešimties iki šešiasdešimties. Posūkyje į kairę „Kontinentalis“ smarkiai pakrypo dešinėn, paskui išsilygino, ir po padangomis sušiureno nauja plento atkarpa. Į vakarus vedančio 78-ojo plento. Taigi, nė nenumanydami, kad iš jo jau vieną kartą išsuko ir kad jau laikraščių buvo pakrikštyti „TRIJŲ VALSTIJŲ ŽUDIKAIS“, Tinginys su Loidu vėl atsidūrė Arizonoje.

O po valandos dešinėje pamatė ženklą: „BAREKAS-6“.

— Barlapas? — neaiškiai paklausė Loidas.

— Barekas, — pataisė jį Tinginys ir taip ėmė sukinėti „Kontinentalio“ vairą, kad automobilis vėl pradėjo vinguriuoti keliu. — Нор! Нор!

— Gal čia sustokime? Aš išalkau.

— Tu amžinai alkanas.

— Aš rimtai, Tinginy. Sustokime.

— Gerai. Be to, mums reikia gauti pinigų. Beveik visus išleidome. Mums reikalingi pinigai, o paskui pasuksime į šiaurę. Ši dykuma man kelia liūdesį.

— Gerai, — sutiko Loidas. Jis nežinojo, ar dėl marihuanos poveikio, ar dėl ko nors kito ūmai pasijuto bjauriai, dar blogiau, nei važiuojant vieškeliu. Tinginys buvo teisus. Sustoti neprivažiavus Bareko ir padaryti tą patį, ką jie padarė Šeldono apylinkėse. Gauti šiek tiek pinigų, kelių žemėlapį, pakeisti šį prakeiktą „Kontinentalį“ kuo nors mažiau pastebimu, o paskui antraeiliais keliais šiaušti į šiaurę arba rytus. Ir kuo skubiau išsinešdinti iš Arizonos.

Barekas driekėsi išilgai kelio, jie pralėkė jo gatvėmis ir sustojo priešingame miesto gale, kur po vienu stogu buvo įsikūrę kavinė, krautuvėlė ir degalinė. Purvinoje aikštelėje stovėjo senutėlis „Fordas“ ir dulkėtas „Oldsmobilis“ su arkliu priekaboje. Kai Tinginys artėjo „Kontinentaliu“, arklys įdėmiai spoksojo į juos.

— Regis, mes ištraukėme laimingą bilietą, — pastebėjo Loidas.

Tinginys pritariamai linktelėjo. Siektelėjęs pistoleto, jis patikrino šovininę ir paklausė:

— Tu pasirengęs?

— Lyg ir, — atsakė Loidas ir sugriebė „Šmaiserį“.

Jie nužingsniavo per saulėje įkaitusią autoaikštelę. Policija jau keturias dienas žinojo, kas jie tokie; jiedu paliko daugybę pirštų atspaudų Pasipūtėlio Džordžo namuose ir parduotuvėje, kur amžiams nuramino pagyvenusį džentelmeną su parsisiųsdintu paštu įstatomu žandikauliu.

Senio sunkvežimis buvo rastas už penkiasdešimties mylių nuo trijų žmonių kūnų, kuriems priklausė „Kontinentalis“, ir atrodė visiškai logiška spėti, kad žmonės, nugalabiję Pasipūtėlį Džordžą ir parduotuvės šeimininką, taip pat nužudė ir šį trejetą. Jeigu jie būtų klausę radijo, o ne magnetofono, tuomet žinotų, kad Arizonos ir Naujosios Meksikos valstijų policija suorganizavo grandioziškiausią paiešką per pastaruosius keturiasdešimt metų, ir visa tai — dėl kažkokių dviejų pusgalvių, kurie nė patys neįstengia įsivaizduoti, kokią košę užvirė.

Tai buvo savitarnos degalinė, darbuotojas tik įjungdavo siurblį. Taigi jie pakilo laipteliais ir įėjo vidun. Čia buvo trys lentynos su prekėmis. Vyriškis kaubojiškais drabužiais atsiskaitinėjo už cigarečių bloką ir pustuzinį saldainių. Kiek tolėliau išvargusi moteris niekaip neįstengė išsirinkti vienos iš dviejų rūšių padažo makaronams. Patalpoje kvepėjo likeriu, saule, tabaku, praeitimi. Parduotuvėje šeimininkavo vyriškis pilkais marškiniais. Ant galvos buvo kepuraitė su užrašu „SHELL“ raudonomis raidėmis. Jis dirstelėjo į supokšėjusias duris, ir jo akys išsiplėtė.