Stephen King - Dvikova

Stju nieko neatsakė, bet jam žvelgiant Deitcas netikėtai nunarino galvą ir ėmė tyrinėti kelnių raukšles.

— Jie gyvi, — pratarė jis, — ir po kurio laiko tu galėsi juos pamatyti.

— O kas dedasi Arnete?

— Karantinas.

— Kas ten numirė?

— Niekas.

— Jūs meluojate.

— Gaila, jeigu tu taip manai.

— Kada iš čia išeisiu? Paslaptis? — su kartėliu paklausė Stju.

— Ne, paprasčiausiai nežinoma. Atrodo, kad jūs tokia liga nesergate, — vėl pereidamas prie dalykinio tono, pasakė Deitcas. — Mes norime išsiaiškinti, kodėl jūs nesusirgote. Paskui jus išleis į namus.

— Ar galiu nusiskusti? Aš visas apžėliau.

Deitcas nusišypsojo:

— Jeigu leisite Denindžerui atnaujinti tyrinėjimus, įsakysiu jus nuskusti tiesiog dabar.

— Aš ir pats galiu nusiskusti. Tai dariau pats nuo penkiolikos metų, — Stju šaltai nusišypsojo: — Manote, persipjausiu sau gerklę?

— Sakykim, kad paprasčiausiai...

Stju nutraukė jį sausu, dygiu kosuliu. Jis net susirietė kosėdamas.

Deitcui tai padarė tiesiog galvaninį efektą. Jis kaip pašautas pašoko nuo lovos, pribėgo prie hermetinių durų, atrodo, nė grindų neprisilietęs. Paskui karštligiškai ėmė naršyti kišenes, ieškodamas kvadratinio rakto.

— Nesidraskykite, — lėtai pratarė Stju. — Aš apsimečiau.

Deitcas lėtai atsigręžė į jį. Dabar jo veido išraiška pasikeitė. Lūpos pabalo iš pykčio, akys žaibavo.

— Ką jūs padarėme?

— Apsimečiau, — pakartojo Stju, išsišiepdamas plačia šypsena.

Deitcas žingtelėjo artyn kelis atsargius žingsnelius. Jo rankos susigniaužė į kumščius, atsigniaužė, paskui vėl susigniaužė.

— Bet kodėl? Kodėl jums kilo noras tai padaryti?

— Atleiskite, — šypsodamasis tarė Stju, — tai — paslaptis.

— Ak tu šlamšte, kalės vaike, — su kažkokia nuostaba pratarė Deitcas.

— Nagi, eik ir pasakyk, kad jie gali daryti tuos savo tyrimus.

Tąnakt Stiuartas Redmenas pirmą kartą nuo to laiko, kai čia atsidūrė, miegojo gerai. Ir susapnavo nuostabiai gerą sapną. Stju visuomet sapnuodavo ryškius sapnus, — jo žmona skundėsi, kad miegodamas jis murma ir mojuoja rankomis, — bet dar niekada nieko panašaus nebuvo sapnavęs.

Jis stovėjo kelyje tarp laukų, toje vietoje, kur juodas gruntas virto balkšvomis dulkėmis. Žerdama žemėn spindulius, akinančiai švietė saulė. Iš abiejų kelio pusių, kur bepažvelgsi, visur baigė nokti kukurūzai. Ten buvo ir kažkokia rodyklė, bet tokia apdulkėjusi, jog nebuvo įmanoma perskaityti, kas joje parašyta. Kažkur iš tolumos sklido kimus varnos kranksėjimas. O dar arčiau kažkas brazdino akustinės gitaros stygas, melodija buvo maloni. Tai grojo Vikas Pelfris.

„ Tai vieta, į kurią man reikėtų keliauti, — miglotose sapno ūkanose pamanė Stju. — Taip, tai būtent toji vieta“.

Kas tai buvo per melodija? „Nuostabioji Zijonė“? „Mano tėvo namų laukai“? „Iki pasimatymo, sudie“? Kažkoks nuo pat vaikystės jo pasąmonėje išlikęs himnas, kažin kas, keliantis ramybės ir nusiraminimo asociacijas. Bet jis niekaip negalėjo prisiminti, kokia būtent skambėjo melodija. Paskui muzika nutilo. Saulę uždengė debesis. Išsigandęs Stju pajuto, kad netoliese slypi kažin kas siaubinga, daug blogiau už marą, gaisru ar žemės drebėjimą. Tas kažkas slėpėsi kukurūzų lauko gilumoje ir jį stebėjo. Kukurūzuose buvo kažin kas tamsaus. Įsistebeilijęs toli į lauką, prieblandoje išvydo dvi liepsnojančias raudonas akis. Šis žaižaravimas visą jo esybę pripildė paralyžiuojančio, beviltiško siaubo, kuris pakerta žebenkštį pamačiusią vištą. „Tai jis, — pamanė Stju. — Žmogus be veido. O Dieve brangiausias. O Viešpatie, ne“.

Sapnas išsisklaidė, ir Stju prabudo jausdamas nerimą, pavojų, bet podraug ir šiokį tokį palengvėjimą. Jis užėjo į vonią, paskui prisiartino prie lango, pažvelgė į mėnulį, vėl atsigulė lovon, bet kol vėl užsnūdo, praėjo ne mažiau kaip valanda. „Aplinkui vieni kukurūzai, — pamanė jis užmigdamas. — Tikriausiai tai Ajova arba Nebraska, o galbūt šiaurinis Kanzasas“. Tačiau savo gyvenime jis niekad tuose kraštuose nebuvo.

14 skyrius

Buvo be ketvirčio dvylikta. Lauke, už mažyčio pastato sienų, tiršta tamsa prigludo prie pat langų. Kambaryje, užkėlęs kojas ant metalinio stalo, atlaisvinęs kaklaraiščio mazgą ir atsisegęs apykaklės sagą, sėdėjo vienišas Deitcas. Rankose jis laikė mikrofoną. Ant stalo sukosi senutėlio magnetofono ritės.

— Tai pulkininkas Deitcas, — pradėjo diktuoti jis. — Buvimo vieta — Atlanta, kodas PB-2. Raportas Nr. 16, failo objektas „Mėlynasis projektas“, pofailis Princesė/Princas. Raportas, failas ir pofailis — visiškai slaptai, klasifikacija 2-2-3. Jeigu tu neklasifikuotas gauti šią medžiagą, tuomet atsiknisk, Džekai.

Jis nutilo ir minutėlei užsimerkė. Magnetofono ritės tebesisuko.

— Šiandien vakare Princas užkūrė man pirtį, — pagaliau pratarė Deitcas. — Aš nenoriu šito minėti, viskas bus Denindžero raporte. Šis vyrukas labai mėgsta cituoti. Be to, žinoma, mano pokalbio su Princu įrašas bus vaizdajuostėje drauge su šios juostos įrašu, kuris daromas 23:45. Aš taip užpykau, kad vos jam nesudaviau, nes jis mane mirtinai užpykdė. Tačiau dabar ant jo nebepykstu. Vaikinas pastatė mane savo vieton, ir akimirką pajutau, ką reiškia būti jų kailyje. Jis ganėtinai protingas vyrukas, be to, kalės vaikas, dar ir labai nepriklausomas. Jeigu jau prireiks, gali griebtis bet kokių triukų, idant pasiektų norimą rezultatą. Jis neturi artimų giminaičių Arnete ir apskritai niekur, todėl mes negalime pernelyg smarkiai jo spausti. Denindžeras turi savanorių, — arba tik sako, kad turi, — kurie bus tiesiog laimingi, priversdami Princą bendradarbiauti palankesnėmis mums sąlygomis; galbūt šito ir prireiks, bet, mano nuomone, tai pareikalaus daugiau pastangų, nei Denindžerui atrodo. Ko gero, žymiai daugiau. Be to, aš esu nusiteikęs prieš prievartą. Mano motina visuomet sakydavo, kad ant medaus galima pagauti daugiau musių nei su actu, ir aš iki šiol šį pasakymą laikau teisingu.

Ir vėl įrašui: analizės, įvedant virusą, rezultatas neigiamas. Tu pats tai pamatysi, Džekai.

Kovodamas su miegu, Deitcas vėl nutilo. Per paskutiniąsias septyniasdešimt dvi valandas jis viso labo miegojo apie keturias.

— Dabar dvidešimt dvi nulis nulis, — jau oficialiai tęsė jis, paimdamas nuo stalo šūsnį dokumentų. — Henris Karmaiklas numirė, kol aš kalbėjausi su Princu. Policininkas Džozefas Robertas Brentvudas numirė prieš pusvalandį. Daktaro Denindžero raporte šito nebus, bet daktaras atliko su juo eksperimentą. Vakcinuojant Brentvudą, atsirado teigiami požymiai... Buvo naudojama vakcina... M-m-m... — jis panaršė popierius. — Štai ji. 63-A-3. Pasižiūrėk pofailyje, jei nori. Brentvudui nukrito temperatūra, būdingas glandų ir žiočių gleivinės pabrinkimas kiek atslūgo, jis pasakė esąs alkanas ir suvalgė kiaušinį su gabalėliu skrebučio be sviesto. Šnekėjo gana rišliai, norėjo sužinoti, kur jis atsidūrė ir taip toliau, ir panašiai. Paskui, maždaug dvidešimt nulis nulis, naujas staigus temperatūros šuolis. Kliedėjimas. Jis sulenkė pertvaros sietelį, pakilo iš lovos ir raudodamas, kosėdamas bei krenkšdamas ėmė šlitinėti po kambarį. Paskui pargriuvo negyvas. Mūsų komanda mano, kad jį pribaigė vakcina. Kurį laiką jautėsi pagerėjimas, bet liga sugrįžo dar aštresne forma. Taigi mes vėl atsidūrėme prie sudužusios, geldos.

Jis patylėjo.

— Tai, kas blogiausia, aš palikau pabaigai. Mes galime išslaptinti Princesę ir vėl paversti ją paprasta Eva Chodžes, ketverių metų mergaite. Jos arkliai ir karieta šiandien pavirto moliūgu ir pelėmis. Žiūrint į ją, galima pamanyti, kad ji jaučiasi visiškai normaliai, ji netgi nečiaudi. Be abejo, ji liūdna, ilgisi savo mamytės. Visa kita iš pažiūros absoliučiai normalu. Tačiau pas ją šio to esama. Po pusryčių jos arterinis spaudimas pradžioje nukrito, paskui pakilo, o tai tik vienas iš daktaro Denindžero diagnostikos metodų. Prieš vakarienę Denindžeras parodė man jos seilių analizę — kaip priežastį dietai paskirti. Pasėlis, tarė jis, taip ir knibžda šitais suspaustais virusinių dalelių kamuoliais, kuriuos jie vadina tekininiais mikrobais, bet, atseit, tai anaiptol ne aktyvūs mikrobai, o tik inkubatoriai. Aš nesuprantu, kodėl jis vis dėlto negali sustabdyti inkubacijos, nors žino, kad toks dalykas egzistuoja ir netgi kaip jis atrodo. Jis supažindino mane su daugybe žargoninių žodelių, bet nemanau, kad ir jis viską supranta.