Stephen King - Dvikova

— Ką tu čia darai? — užsipuolė jį Karla, netikėtai pamiršdama, ko gero, sugniuždytą savo vyro širdį. — Maniau, kad šiandien dirbsi iki vėlumos.

— Aš apsikeičiau pamainomis su Hariu Mastersu, — atsakė Piteris. — Franė man viską papasakojo, Karla. Mes tapsime seneliais.

— Seneliais! — suklykė ji. Iš jos krūtinės išsiveržė šaižus pamišėliškas juokas. — Visa tai palikai mano valiai. Ji pasisakė tau pirmam, o tu nuslėpei nuo manęs. Gerai! Kitko iš tavęs nė nesitikėjau. Bet dabar aš ketinu uždaryti duris, ir mudvi dviese apsvarstysime susidariusią padėtį, — ji gaižiai nusišiepė Franės pusėn: — Tiktai mes... „mergaitės“.

Karla sugniaužė durų rankeną ir ėmė uždarinėti duris. Franė stovėjo vis dar apstulbinta šio netikėto įniršio ir sarkazmo plykstelėjimo.

Piteris tvirtai sulaikė jau pusiau privertas duris.

— Piteri, aš noriu, kad tu paliktum šį reikalą man.

— Aš žinau. Taip būdavo visuomet. Bet ne šį kartą, Karla.

— Tai ne tavo kompetencija.

Labai ramiai jis atsakė:

— Mano.

— Tėveli...

Karla grįžtelėjo į Franę, jos skruostus išmušė raudonos dėmės.

— Nedrįsk su juo kalbėtis! — sušuko ji. — Tu ne su juo dabar turi reikalą! Aš žinau, kad tu visuomet galėjai apvynioti jį aplink pirštą arba įkalbėti stoti savo pusėn, kad ir ką padarytum, bet šiandien jūs ne su juo turite reikalą, mis!

— Liaukis, Karla.

— Eik lauk.

— O aš ir neįėjau. Tu gi matai...

— Nesityčiok iš manęs! Nešdinkis iš mano svetainės!

Ir jinai ėmė stumti duris, panarinusi galvą ir įrėmusi į jas petį tarytum taranas, neturintis nieko bendra su mąstančiu sutvėrimu, juolab su moterimi. Pradžioje tėvas nesunkiai sulaikė jos spaudimą, o vėliau vis didesnėmis ir didesnėmis pastangomis. Net gyslos iššoko ant jo kaklo, nors Karla buvo moteris, be to, septyniasdešimčia svarų lengvesnė.

Franei norėjosi surikti ant jų abiejų, pasakyti tėvui, kad jis išeitų, kad nei jis, nei ji nematytų Karlos štai tokios, netikėto pamišimo priepuolyje, kuris visuomet gąsdina. Bet jos burna, atrodė, sustingo, o žandikauliai susirakino.

— Išeik lauk! Lauk iš mano svetainės! Lauk! Lauk! Lauk! Tu, liurbi, paleisk šias prakeiktas duris ir EIK LAUK!

Ir tuomet jis jai smogė. Antausio garsas buvo tylus, vos girdimas. Senelio laikrodis neišlakstė į šalis nuo pykčio, o vis taip pat netrikdomai tebetiksėjo — kaip visuomet. Nesuvaitojo nė baldai. Bet neapykanta degantys Karlos žodžiai nutrūko, tarsi būtų nupjauti skalpeliu. Ji suklupo ant kelių, ir durys staigiai atsilapojo, atsitrenkdamos į Viktorijos epochos krėslą — manieringą, aukšta atkalte, su meile pridengtą siuvinėtu užtiesalu.

— Ne, o ne... — drebančiu balsu sušnabždėjo Franė.

Karla nustebusi spoksojo į vyrą, prispaudusi prie skruosto delną.

— Tu siekei šito daugiau nei dešimt metų, — pastebėjo Piteris. Jo balsas šiek tiek virpėjo. — Aš visuomet sau sakydavau, kad šito nepadarysiu, kadangi moterų mušti nevalia. Aš ir dabar taip manau. Bet kai žmogus — vyras arba moteris — pavirsta šunimi ir pradeda kandžiotis, kažkam juk tenka jį sugėdinti. Gailiuosi, Karla, kad anksčiau taip nepasielgiau. Mums abiems būtų ne taip skaudu. Tu pasakei, kad ji egoistė, — toliau kalbėjo Piteris, vis dar žvelgdamas į apsiblaususį žmonos veidą. — Bet juk tai tu galvoji vien apie save. Tu lioveisi rūpintis Frane nuo to laiko, kai mirė Fredas. Būtent tuomet tu padarei išvadą, kad meilė ir rūpestis pernelyg skaudžiai žeidžia, ir nusprendei, jog daug saugiau gyventi vien sau. Ir būtent čionai tu ateidavai daryti tai vis iš naujo, iš naujo ir iš naujo. Į šį kambarį. Tu drebėjai prie mirusiųjų, kažkada priklausiusių tavo šeimai, ir pamiršai, kad kai kurie iš tavo artimųjų dar gyvi. O kai jinai atėjo čia ir pasakė tau, jog pateko į bėdą, bei paprašė tavo pagalbos, prisiekiu, pirmoji tau į galvą šovusi mintis buvo apie tai, ką gi pasakys ledi iš gėlininkų klubo, arba apie tai, kad dabar tau tikriausiai neteks pasipuikuoti Emės Lauder vestuvėse. Skausmas — pakankamai svari pasikeitimų priežastis, bet visi pasaulio skausmai nepakeis faktų. Tu — egoistė.

Jis pasilenkė ir padėjo jai atsistoti. Karla pakilo kaip somnambulas. Jos veido išraiška nė kiek nepasikeitė, akys buvo vis taip pat plačiai atmerktos, jose sustingo netikėjimas įvykių realumu. Į jas dar nesugrįžo nuožmumas, bet Franė kažkaip nevalingai pamanė, kad po kurio laiko jis būtinai sugrįš. Ir jis sugrįžo.

— Esu kaltas, kad leidau tau šitaip elgtis. Kad nenorėjau jokių nemalonumų ir komplikacijų. Kad nepanorau apsukti valties. Matai, aš irgi buvau egoistas ir savimyla. O kai Franė išvažiavo mokytis, aš pamaniau: „Na ką gi, dabar Karla galės turėti tai, ko nori, o jeigu žmogus nežino, ką jam skauda, ko gero, taip ir reikia“. Aš klydau anksčiau, bet ne taip smarkiai kaip tąsyk, — atsargiai, bet labai stipriai jis suėmė Karlą už pečių. — O dabar sakau tau kaip tavo vyras. Jeigu Franei prireiks gyvenamos vietos, tokia vieta taps šis namas — kaip visuomet buvo. Jeigu jai prireiks pinigų, ji gaus jų iš manęs — kaip ir visuomet. Ir jeigu ji nuspręs išsaugoti kūdikį, tai pamatysi — daugelis ateis jų lankyti, nors tu ir manai, kad niekas neateis, bet ji turi draugų, gerų draugų, ir jie ateis. Ir štai ką dar pasakysiu: jeigu ji panorės surengti krikštynas, jos įvyks tiesiog čia, čia, šioje pragariškoje svetainėje.

Pravėrusi burną, Karla pamėgino išspausti kokį nors garsą. Pradžioje jis panėšėjo į verdančio virdulio šnypštimą. Paskui perėjo į šunišką lojimą.

— Piteri, atsitokėk, juk šioje svetainėje tavo sūnus gulėjo karste!

— Taip, būtent todėl ir manau, kad tai pati tinkamiausia vieta naujos gyvybės krikštynoms, — tarė jis. — Fredo kraujas. Gyvas kraujas. Gi pats Fredas numirė prieš daugelį metų, Karla. Jis jau seniai tapo maistu kirmėlėms.

Išgirdusi šiuos žodžius, ji suklykė užsidengdama rankomis ausis. Jis atitraukė jos rankas žemyn.

— Bet kirmėlės nepasiekė tavo dukters ir tavo dukters kūdikio. Nesvarbu, kaip užgimė sis mažylis, bet jis gyvas, Karla. Tu nori ją išvaryti lauk. Kas gi tau liks, jei taip padarysi? Nieko, išskyrus šį kambarį ir vyrą, kuris ims tavęs neapkęsti. Jeigu ne, ką gi, tuomet turėsi visus tris — ir mane, ir Franę, ir kaip anksčiau Fredą.

— Aš noriu užlipti pas save ir atsigulti, — sušnabždėjo Karla. — Man svaigsta galva. Manau, kad man geriau prigulti.

— Aš palydėsiu tave, — pasisiūlė Franė.

— O tu nesiliesk prie manęs. Pasilik su savo tėvu. Regis, judu abu kuo puikiausiai viską suplanavote. Jūs sumanėte šiame mieste mane sunaikinti. Kodėl gi tau paprasčiausiai neįsikūrus mano svetainėje, Frane? Prinešk ant kilimo purvo, paimk iš krosnies pelenų ir pabarstyk jais laikrodį. Kodėl gi ne? Kodėl?

Ji nusijuokė ir pro Piterį nuslinko koridoriun. Ją mėtė į šalis, tarytum būtų buvusi girta. Piteris pamėgino apkabinti ją per pečius. Bet Karla, iššiepusi dantis, sušnypštė ant jo it katė. Kai ji lėtai lipo laiptais, pasiramstydama į raudonmedžio turėklus, jos juokas virto kūkčiojimu; šis kūkčiojimas buvo toks draskantis sielą ir drauge bejėgiškas, kad Franei norėjosi prasmegti kiaurai žemę. Tėvo veidas įgavo pilką atspalvį. Viršuje Karla atsigręžė, smarkiai susverdėjo, ir Franė akimirkai prisimerkė, manydama, kad motina tuoj pat pargrius ir nusiris pakopomis. Bet Karla ant kojų išsilaikė, pažvelgė į juos, akivaizdžiai norėdama kažką pasakyti, paskui vėl nusisuko. O po akimirkos pro uždarytas jos miegamojo duris atsklido kančios ir skausmo protrūkis. Franė ir Piteris susižvalgė, ir tik Tobijaus laikrodis toliau sau ramiai ir dalykiškai stukseno laiką.