Stephen King - Dvikova

Ką gi, anas jaukus požeminis tunelis niekuomet taip ir neatsivėrė, bet šiuose namuose užaugusiai Franei Goldsmit dirbtuvės (kartais jos tėvo vadinamos „instrumentine“, o motinos — „ta purvina vieta, kur tavo tėvas eina siurbti alų“) irgi pakako. Keisti instrumentai, prietaisai. Didelė komoda su daugybe stalčių, iš kurių kiekvienas buvo kiek telpa prigrūstas įvairiausių daiktų. Vinys, varžtai, grąžtai, švitrinis popierius (trijų rūšių: smulkus, stambus ir labai stambus), svambalai, gulsčiukai ir daugelis kitų daiktų, kurių pavadinimai iki šiol jai liko mįslė. Dirbtuvėje buvo tamsu, tik ant ilgo laido karojo nuo lubų nuleista keturiasdešimties vatų lempelė, o į tą vietą, kur dirbo tėvas, visuomet buvo nukreiptas ryškus tenzorinės lempos šviesos apskritimas. Dvelkė dulkėmis, alyva ir tabako dūmais, ir dabar jai atrodė, kad yra būtina taisyklė: kiekvienas tėvas privalo rūkyti. Pypkę, cigarus, cigaretes, marihuaną, hašišą, salotų lapus, ką nors. Kadangi dūmų kvapas buvo neatskiriamas nuo jos vaikystės.

„ Paduok man štai tą varžtų raktą, Frane. Ne, mažesnį. Ką darei šiandien mokykloje?.. Tikrai?.. O kodėl Rutė Sirs norėjo tave pastumti?.. Taip, tai siaubinga. Baisus įdrėskimas. Bet ar tau neatrodo, kad jis dera prie tavo suknelės spalvos? Dabar tau belieka susirasti Rutę Sirs ir priversti ją, kad pastūmėtų tave dar kartelį ir įbrėžtų antrą koją. Tuomet viskas atrodys simetriška. Paduok man štai aną didelį varžtų raktą, ar gali?.. Ne, štai tą, geltona rankena“.

„Frane Goldsmit! Tu bematant išeisi iš šios klaikios vietos ir nusirengsi drabužius, su kuriais eini į mokyklą! TUOJAU PAT! Juk tu išsitepsi!“

Netgi dabar, kai jai dvidešimt vieneri, kai susilenkia žengdama pro dureles ir stovi tarp tėvo darbastalio bei senutėlės Beno Franklino krosnelės, nuo kurios šaltomis žiemomis sklinda tokia kaitri šiluma, ją apima tokie pat jausmai, kaip ir šiame name užaugusią mažąją Franę Goldsmit. Šis iliuzinis pojūtis bemaž visuomet sumišęs su liūdesiu dėl broliuko Fredo, kurį jinai prisiminė gana miglotai ir kurio gyvenimas buvo taip šiurkščiai ir netikėtai nutrauktas. Ji galėjo valandų valandas šitaip stovėti, kvėpdama į visus daiktus persismelkusius mašininės alyvos ir benzino, pelėsių, tėvo silpno tabako aromato kvapus. Franė retai prisimindavo save mažytę, bet šioje vietoje retsykiais pavykdavo, ir tai būdavo nuostabus jausmas.

Bet dabar svetainė.

Svetainė.

Jeigu dirbtuvė buvo vaikystės džiaugsmas, kuri visuomet asocijuodavosi su tėvo pypkės dūmo kvapu (kartais jis pūsdavo dūmus tiesiai Franei į ausį, kai šią skaudėdavo, bet prieš tai visuomet išgavęs pasižadėjimą, kad ji neprasitars apie tai Karlai, kuri, be abejo, už tokį gydymo metodą nebūtų pagyrusi), tai svetainė simbolizavo viską, ką norėjosi užmiršti. Kalbėk tik tuomet, kai tau leidžiama! Lengviau sulaužyti, negu pataisyti! Tuoj pat lipk į viršų ir persirenk, nejaugi tu nežinai, kad tai nepadoru?! Nejaugi tu niekuomet negalvoji?! Frane, nesikasyk, žmonės pamanys, kad turi blusų! Ką pamanys tavo dėdė Endriu ir teta Karlena? Tu mirtinai mane išgąsdinai! Svetainė buvo toji vieta, kurioje liežuvis prilipdavo prie gomurio, svetainė buvo vieta, kur negalima pasikasyti, jeigu jauti niežėjimą, čia aidėjo diktatoriškos komandos, skambėjo nuobodūs pašnekesiai ir tėviški bučiniai, iš visų jėgų slopinamas čiaudėjimas ir kosulys, kai nebuvo galima kosėti, ir galų gale — žiovulys, kai draudžiama žiovauti.

Šio kambario, kuriame viešpatavo jos motinos dvasia, centras buvo laikrodis. Jį 1889 metais surinko Karlos senelis Tobijus Daunsas, ir jis bematant įgavo statusą šeimyninės relikvijos, kuri nuo to laiko pergyveno ne vieną kartą, ne sykį buvo tvarkingai suvyniojama, sergėjama klajojant šeimai po šalį (jo gimimo vieta — Bufalas Niujorko valstijoje, Tobijaus dirbtuvė, kuri, be abejonės, buvo tokia pat siaubinga, prisigėrusi tabako dūmų kaip ir Piterio dirbtuvė, — komentaras, kuris priblokštų Karlą, kaip visiškai nepriimtinas), pereidama iš vienos šeimyninės šakos į kitą, kai kurią nors nukirsdavo vėžys, infarktas arba nelaimingas atsitikimas. Laikrodis stovėjo svetainėje nuo to laiko, kai Piteris ir Karla Goldsmitai įsikėlė į šį namą maždaug prieš trisdešimt penkerius metus. Čia laikrodis buvo pastatytas, čia jis ir pasiliko, tolygiai tiksėdamas, rūsčiai matuodamas slenkantį laiką. Kada nors šis laikrodis priklausys jai, jeigu ji, žinoma, panorės, pamanė Franė, žvelgdama į išblyškusį, šokiruotą motinos veidą. Bet aš jo nenoriu! Nenoriu jo ir šalia savęs nelaikysiu!

Šiame kambaryje po stiklo gaubtais stovėjo sudžiovintos gėlės. Šiame kambaryje gulėjo šviesiai pilkas kilimas, išmargintas blyškiai raudonomis rožėmis. Čia buvo grakštus langas su iškyša, žvelgiantis į 1-ojo plento šlaitą, nors patį kelią dengė ligustro gyvatvorė. Karla atkakliai ir primygtinai spaudė vyrą tol, kol jis pasodino šią gyvatvorę nuo Eksono stoties iki pat posūkio. Kai tik krūmai buvo pasodinti, Karla ėmė mygti vyrą, kad tie augtų greičiau. „Netgi radioaktyvūs įrenginiai ją patenkintų, — pamanė Franė, — jeigu pasitarnautų šiam tikslui“. Augant gyvatvorei, užsipuolimai dėl ligustro ėmė rimti, ir Franė numanė, kad po metų kitų, kai krūmai užaugs pakankamai dideli ir uždengs vaizdą į degalinę, priekaištai liausis visiškai, ir tuomet svetainė vėl taps nesudrumsčiama.

Bent jau priekaištai liausis dėl šios priežasties.

Svetainės sienų apmušalų ornamentas — dideli žali lapai ir rožinės spalvos gėlės — derėjo prie kilimo spalvos. Senoviški baldai, dvivėrės raudonmedžio durys. Židinys, tarnavęs čia vien kaip puošmena, o į jį amžiams įkišta beržinė pliauska gulėjo ant nepriekaištingai švarių raudonų plytų. Franė pamanė, kad dabar ši pliauska jau taip išdžiūvusi, kad plykstelėtų ir sudegtų it popierius. Virš pliauskos kybojo didelis ketaus katilas, kuriame įmanoma būtų maudyti kūdikį. Padovanotas Franės prosenelės, jis amžinai kybojo virš amžinos pliauskos. O aukščiau židinio lentynėlės, užbaigdamas šią paveikslo dalį, buvo pakabintas „Vinčesteris“.

Suakmenėjusių amžių laiko skeveldros.

Vienas iš ankstyviausių Franės prisiminimų — kai ji apsišlapino ant šviesiai pilko kilimo su blyškių rožių ornamentu. Ko gero, turėjo kokius trejus metukus, be to, tikriausiai jai buvo draudžiama eiti į svetainę, kur jau sykį įvyko panašus incidentas. Bet Franė, kažkokiu būdu ten patekusi, pamatė, kaip motina ne šiaip bėga įkandin, o tiesiog skuodžia, idant sučiuptų ją, prieš įvykstant neįsivaizduojamam dalykui, ir drauge tą neįsivaizduojamą dalyką pagreitintų. Franės šlapimo pūslė atsileido, ir po ja plintančios dėmės, šviesiai pilką plauką pavertusios daug tamsesniu, vaizdas privertė motiną sustaugti. Paskui šią dėmę išvalė, bet kiek buvo prarasta šampūno? Vienas Dievas težino, o Franė Goldsmit — tikrai ne.

Būtent svetainėje ją rūsčiai barė motina po to, kai užtiko Franę su Normanu Bernšteinu apžiūrinėjančius vienas kitą sandėliuke; jų drabužėliai buvo sumesti ant patogios šieno kupetos. Ar patiks Franei, klausė Karla, o tuo metu jos senelio laikrodis iškilmingai seikėjo laiką, jeigu ji išsives Franę pasivaikščioti po miestą be drabužių? Franė, tuomet jai buvo šešeri, raudojo, bet kažkaip pasisekė išvengti isterijos, kurią tokia perspektyva turėjo sukelti.

Būdama dešimties, važiuodama dviračiu, ji įsirėžė į pašto dėžutę, kadangi tuo metu žiūrėjo atgalios ir kažką per petį šaukė Žoržetai Makgir. Ji trenkėsi galva, iki kraujo susidaužydama nosį ir abudu keliukus bei keliom minutėms prarasdama sąmonę. Franė vargais negalais nusigavo iki namų, verkdama iš skausmo ir baimės, praradusi daug kraujo. Paguodos būtų ieškojusi pas tėvą, bet kadangi tasai buvo darbe, Franė nudūlino svetainėn, kur jos motina gėrė arbatą su misis Vener ir misis Prin. „ Eik lauk! — sušuko motina, tačiau bematant užsikirto ir puolė prie Franės, apkabindama ją ir rypuodama: „ O, Frane, o, brangioji, kas atsitiko, o, tavo vargšė nosis!“ Tačiau ji išvedė Franę virtuvėn, kur galima buvo be ypatingų nuostolių išterlioti krauju grindis, ir netgi kai motina ją nuramino, Franė negalėjo pamiršti, kad pasitiko žodžiais „Eik lauk!“, o ne „O, Frane!“ Motina visų pirma išsigando dėl svetainės, kur buvo leidžiama tekėti laikui, tiktai ne kraujui. Ko gero, misis Prin irgi negalėjo to pamiršti, kadangi net per ašaras Franė pastebėjo šokiruotą viešnios veido išraišką. Po šio nutikimo misis Prin lankėsi pas juos labai retai.