Stephen King - Dvikova

Deitcas užsirūkė cigaretę.

— Taigi, ką šiandien mes žinome? Mes susidūrėme su liga, kurioje nesunku įžvelgti keletą ryškai išsiskiriančių pakopų... Bet kai kurie žmonės gali per šias pakopas peršokti. Kai kurie gali sugrįžti prie ankstesnių stadijų. Su kai kuriais atsitinka ir viena, ir kita. Esama tokių, kurie vienoje stadijoje išsilaiko pakankamai ilgai, o kiti prašvilpia per visas keturias stadijas kaip reaktyvinis lėktuvas. Vieno iš dviejų mūsų „svarių“ objektų daugiau negalima tokiu laikyti. Antrasis — trisdešimtmetis provincialas, kuris, regis, yra toks pat sveikas kaip ir aš. Denindžeras atliko su juo apie trisdešimt milijonų testų bei analizių, bet jam pavyko išsiaiškinti tik keturis nukrypimus nuo normos. Pirma, Redmenas turi daug apgamų. Antra, šiek tiek pakilęs jo kraujo spaudimas, bet taip nežymiai, kad nė nereikia medikamentų. Trečia, stresinėse situacijose po kairiąja akimi pasireiškia nedidelis tikas. Pagaliau Denindžeras sako, kad vaikinas sapnuoja dažniau, nei rodo vidutiniai duomenys, — bemaž visą miego periodą ir kiekvieną naktį. Jie išaiškino tai pagal daviklių, pastatytų prieš jam paskelbiant streiką, duomenis. Tai viskas. Aš nevalioju iš viso šito padaryti jokių išvadų, lygiai taip pat kaip ir daktaras Denindžeras, kaip ir specialistai, tikrinę daktaro Demento darbą.

Tai mane baugina, Starki. Tai baugina mane todėl, kad netgi labiausiai patyręs ir dėmesingiausias gydytojas iš visų požymių tegali diagnozuoti įprastą persišaldymą žmonėms, kurie yra šio viruso nešiotojai. Viešpatie, bet juk niekas nesikreipia į gydytoją, kol neišsivysto plaučių uždegimas arba neatsiranda įtartinas pieno liaukų sukietėjimas, arba prieš akis neima plaukti tamsūs ratilai. Sunku leisti pašaliniam save apžiūrinėti. Todėl žmonės geriau jau linkę likti namuose, gerti daugiau skysčių, gulėti lovoje, o paskui numiršta. Bet prieš tai jie užkrečia kiekvieną, kuris atsiduria su jais viename kambaryje. Mes vis dar laukiame, kad Princas — regis, aš kažkur paminėjau tikrąjį jo vardą, bet dabartinėmis aplinkybėmis man į tai nusispjaut — susirgs šia liga šiąnakt, ryt arba poryt. Jeigu taip atsitiks, tai nė vienas iš pasiligojusių nepasveiks. Tie kalės vaikai iš Kalifornijos pernelyg gerai atliko savąjį darbą, kaip man atrodo.

Deitcas, Atlanta PB-2, raportas baigtas.

Jis išjungė magnetofoną ir ilgai į jį spoksojo. Paskui vėl užsirūkė.

15 skyrius

Buvo be dviejų minučių dvylikta.

Petė Grir, medicinos sesuo, mėginusi pamatuoti Stju spaudimą, kai tasai surengė streiką, vartė paskutinį „McCall“ numerį slaugių kabinete ir ruošėsi eiti patikrinti misterį Saliveną ir misterį Hepskomą. Hepas, mėgėjas pasėdėti prie televizoriaus, dar nemiegos, taigi dėl jo problemų nekils. Jam patinka papokštauti, vis klausinėjant, kaip jai pavyksta įsprausti savo klubus į kombinezoną. Misteris Hepskomas bijojo, bet jis pagelbėdavo, ne taip kaip tas rukena Stiuartas Redmenas, kuris tik spokso ir tyli it pasipūtęs kalakutas. Misteris Hepskomas buvo, anot jos, „savas bičius“. Petės nuomone, visi pacientai dalijosi į dvi kategorijas: „savų bičių“ ir „senų gvėrų“. Petė, septynerių metų amžiaus susilaužiusi koją ir nuo to laiko nė sykio nesirgusi, „gvėroms“ ypatingos simpatijos nejautė.

Arba jus iš tikrųjų sergate ir elgiatės kaip „savas bičius“, arba esate hipochondriškas „gvėra“ ir suteikiate rūpesčių vargšei, dirbti priverstai merginai.

O štai misteris Salivenas miegos ir prabus įniršęs. Ne Petės kaltė, jog turi jį prižadinti, ir ji mano, kad misteris Salivenas tai supranta. Jis privalėtų būti dėkingas, kad vyriausybė suteikė jam tokią priežiūrą ir rūpestį, be to, viską už dyką. Ir jinai jam tai pasakys, jei šiandien jis vėl pamėgins elgtis kaip „gvėra“.

Laikrodis rodė pusiaunaktį; laikas keliauti.

Ji išėjo iš slaugių kabineto ir koridoriumi patraukė baltų durų link, už kurių pradžioje atliks pirmąją dezinfekciją, o paskui apsivilks baltu kombinezonu. Pakeliui į šį kambarį jai sukuteno nosį. Išsitraukė iš kišenės nosinaitę, tris kartus nusičiaudėjo ir įsikišo ją atgal į seną vietą.

Galvodama apie apsilankymą pas misterį Saliveną, mergina čiauduliui neteikė jokios reikšmės. Matyt, tai dėl dulkių. Įvykdyti slaugių kabinete kabantį nurodymą, parašytą didelėmis raudonomis raidėmis: „RAPORTUOTI APIE PERSIŠALDYMO POŽYMIUS, KAD IR KOKIE NEREIKŠMINGI JIE ATRODYTŲ, NEDELSIANT “, jai taip ir neatėjo į galvą. Vyresnybė rūpinosi, kad tai, kuo sirgo šie nelaimingieji iš Teksaso, neištrūktų iš hermetiškai uždarytų kambarių, bet ji puikiai žinojo: nė vienas virusas negali prasmukti pro šito balto kostiumo apsaugą, kuriuo jinai apsivilkdavo, prieš įeidama į ligonio palatą.

Ir vis dėlto, žingsniuodama koridoriumi baltojo kambario link, ji užkrėtė daktarą, kuris jau rengėsi eiti namo, ir dar vieną medseserį, atliekančią naktinę apžiūrą.

Prasidėjo nauja diena.

16 skyrius

O viena diena vėliau, birželio 23-ąją, 180-uoju plentu, kitoje šalies pusėje, griausmingai riedėjo didžiulis baltas „Kontinentalis“. Jis važiavo kone šimto mylių per valandą greičiu, žėrėdamas saulėje baltais dažais ir chromuotomis detalėmis.

Maršrutas, kuriuo lėkė „Kontinentalis“ nuo to laiko, kai Tinginys su Loidu šiek tiek į pietus nuo Hopito pavogė mašiną, nužudę jos savininką, buvo vingiuotas ir kažin koks beprasmiškas. Aukštyn 81-uoju, paskui 80-uoju, vėliau vieškeliu, kol Tinginys su Loidu pradėjo nervintis. Per pastarąsias šešias dienas jie nužudė penketą žmonių, įskaitant ir „Kontinentalio“ šeimininką, jo žmoną ir žavingą jo dukterį. Bet ne šios penkios žmogžudystės vertė juos nerimauti, kad jie vis dar tebėra valstijos ribose. Penki gramai hašišo, nedidelė skardinė dėžutė, pripildyta Dievas žino kokiu kiekiu kokaino, šešiolika svarų marihuanos. Taip pat du pistoletai 38-o kalibro, trys — 45-o, „Magnum 357“, kurį Tinginys vadino „mano ramintojas“, šeši šautuvai — du iš jų su duslintuvais — ir automatas „Šmaiser“. Žmogžudystė buvo už jų intelektualinio išsivystymo ribų, bet abu puikiai suprato, kas jiems gresia, jeigu Arizonos policija sučiups juos narkotikų ir šaudančios geležies prigrūstoje vogtoje mašinoje. Be to, kai jie perkirto Nevados sieną, buvo paskelbta jų paieška.

Valstybinė paieška. Loidui Henreidui patiko šių žodžių skambesys. Gangsteriai. Štai tau, purvina žiurke. Turiu švininį sumuštinį, tu šlykštus policininke.

Todėl nuo Demingo jie pasuko šiaurėn ir dabar važiavo 18-uoju plentu; perkirto Harlį, Bajardą ir kiek didesnį miestelį — Silver Sitį, kuriame Loidas nusipirko dėžutę kapotų šnicelių ir aštuonis pieno kokteilius (kodėl jis nusipirko būtent aštuonis? greitai jie ims šlapintis šokoladu), šypsodamasis padavėjai taip, kad ji netgi po valandos neįstengė atsikratyti nervinio drebulio. „Aš manau, šis žmogus žudo taip pat lengvai, kaip ir žiūri“, — pasakė jinai savo šeimininkui.

Perkirtęs Silver Sitį ir aplenkęs Klifą, kelias vėl pasuko į vakarus, kaip tik ta kryptimi, kuria važiuoti jie nenorėjo.

— Turime mažai benzino, — tarė Tinginys.

— Jo būtų daug daugiau, jeigu tu nevarytum taip velniškai greitai, — pastebėjo Loidas. Gurkštelėjęs trečią kokteilį, jis nuleido stiklą ir išmetė šios bjaurasties likučius, įskaitant tris skardines, prie kurių nė vienas taip ir neprisilietė.

— Нор! Нор! — staiga Tinginys ėmė spaudinėti ir atleidinėti greičio pedalą. „Kontinentalis“ šoko pirmyn, sulėtino greitį, vėl truktelėjo priekin.